Khaosan pavadinimas yra kodas ir keiksmažodis kartu. Jį žino kiekvienas vietinis ir kiekvienas užsienietis, kuriam įdomu, iš ko susideda Bankokas.
Jei nesate tikri, kur jums reikėtų atsirasti, bet norite patekti arčiau centro ir veiksmo, sakykite vairuotojui, kad vežtų prie „Khaosan road“. Šis pakartos: „Khaosan laud? Aaaa... Ok ok!“.
Nuo ten atvykėliai matuoja atstumus tyrinėdami Bankoko žemėlapį, ieško nakvynės ir pramogų. Ten – ir akistata su tuo Tailandu, kurio Buda nepalietęs. Visiškai kita tikrovė, nei ta grožio ir sielos prabanga, pasitinkanti šventykloje už kelių šimtų metrų.
Bent sykį praeiti Khaosan gatve būtina. Tačiau, ar ilgiau užsilikti, priklauso nuo pėsčiojo būklės.
Tiems, kas planuoja naktimis nusnūsti ir yra jautrūs pašaliniams dirgikliams, geriau nė nemėginti rezervuoti viešbučio pačiame Khaosan kelyje.
Svarbu žinoti, kad kambary tvankus oras kilnosis nuo iš lauko atsklindančių trankių garsų ir lėbautojų klyksmų.
Tegul ši pigių pasilinksminimų makalynė lieka tik kaip orientyras, kaip rodyklė. Apskritai gera nebūti Khaosan dalimi! Gera lankytis ten tik užklydėlio teisėmis, kad kada panorėjęs galėtum ištrūkti ir grįžti į savo viešbutį, įsikūrusį kaimynynėje, bet ne tokiame triukšmingame marmale. Iš Khaosan išsukančios barų ir svečių namų gatvės kuklesnės, nors irgi nesnaudžia.
Apskritai toji Bankoko dalis – amžinų linksmybių sritis. Ji skatina suvokti Tailando atsidavimo nerūpestingam džiugesiui ir turizmui mastus. Beje, ten vien Naujųjų metų laukimas bei paminėjimas trunka žymiai ilgiau nei pas mus.
Tailandas Naujuosius švenčia tris kartus. Sausio 1-ąją šalis su fejerverkais ir angliškais pasveikinimais duoklę atiduoda Vakarų pasauliui. Sausio ar vasario mėnesį, remiantis Mėnulio kalendoriumi, Tailandas džiaugsmingai pritaria Rytų Azijai ir su drakonų paradais pasitinka kinų naujus metus. Šiemet jie išpuolė vasario 19 dieną.
Balandį dar švenčiamas Naujųjų metų festivalis – Songkranas, kurio tiksli data nustatoma taip pat pagal Mėnulio kalendorių. Jis aiškinamas mitais, atsiradęs dėl tuo metu kylančių permainų gamtoje, kai kur Azijoje siejamas su budistine kultūra.
Tajams tai – viena svarbiausių ir labiausiai pašėlusių švenčių su daug vandens, purkštuvų ir fontanų. Jo perteklius apima ir namus, ir gatves, ir vienuolynus – nuo keistų pasilinksminimų iki tradicinių ritualų.
Šiais metais Songkranas bus švenčiamas balandžio 11–14 dienomis. Jei vyksite į Pietryčių Aziją, pasiruoškite, kad tą savaitę paslaugų kainos gali būti didesnės nei įprastai. Be to, bus sunkiau rasti laisvų vietų ne tik viešbučiuose, bet ir baruose. Khaosan, kaip dėsnis, tą siausmą įkūnys triukšmingiausiai ir be jokių tabu.
O jei grįžtume į įprastą šios gatvės ritmą, tai dieną ji būna apgaulingai pilkšva, niekuo neišsiskirianti smulkios prekybos ir užkandinių vieta. Tik sutemose Khaosan ištinka vulgarybės bei alaus priepuolis.
Tada ji virsta mazgote, klaikesne už Palangos J.Basanavičiaus gatvę. Daugiausia siautėja girti iki apsivėmimo turistai iš Europos (daugiausia nusilaka britai ir norvegai). O siauruose, tamsiuose skersgatviuose už grotų vyksta gaidžių peštynės.
Chaosas ima trauktis apie 2 valandą, atvykus policijai. Tuomet ant grindinio lieka tik atpilto skrandžio turinio likučiai, krūvos šiukšlių ir keletas elgetų. Dar šlitinėja kekšės bei vienas kitas tarp lyčių paklydęs persirengėlis, vadinamas kathoey (angl. ladyboy).
Tailande įteisintas lyties keitimas keičia trečiosios lyties suvokimą: dabar vis daugiau belyčių pereina prie savęs „tobulinimo“ hormonais ir silikonu. Plastinių operacijų kultas klesti. Įvairių atmainų prostitucija kerojasi.
Tai – puikių santykių su JAV, per Vietnamo karą Tailande įkūrusia karines oro bazes, palikimas. Nors šalis su JAV suartėjo dar XIX amžiuje. Tailandas (tuometinis Siamas) buvo pirmoji valstybė Azijoje, užmezgusi diplomatinius santykius su šia užatlantės milžine. Taip per flirtą Tailandas perėmė Vakarų patirties.
Kita vertus, Khaosan – tik blankus pornoindustrijos atspindys, palyginti su transvestitų bei vadinamaisiais ping pong šou naktiniuose klubuose. Apie į intymią vietą kišamus fakelus ir iš ten šaunančias strėles nesiplėsime, nes tai jokia naujiena. Užtat verčiau visa esybe pajusti, kad Tailandas – ne tik seksturizmo ir paplūdimių šalis.
Karalių ir budų miestas
Bankokas Tailando karalystės sostine tapo 1782 m. Jo žavesys yra ori šalies istorija. Juk Tailandas – vienintelė nekolonizuota Indokinijos dalis. Karaliai nepriklausomybę išlaikė per diplomatines gudrybes. Be to, Rytų pasiglemžimo planų užvaldyti prancūzai ir anglai visą dėmesį nukreipė į kaimyninius kraštus, o Tailandas jiems buvo buferinė zona.
Žinoma, tajai savaip patyrė ir Europos įtaką (tai išduoda ir perimtas britiškas vairavimas, kai vairuotojas – dešinėje). Tačiau besotį kišimąsi į vidaus reikalus atlaikyti pavyko, tad jie išliko labiau autonomiški nei kaimynai.
Tai viena priežasčių, dėl ko Tailande budizmo tradicija nesuaižėjusi. Religija globojama valstybiniu lygiu. Per kartas karaliai buvo įtraukti į budizmo reikalus, nes rūpestis šia sritimi yra viena jų pareigų.
Teravados pasaulėžiūra, artimiausia ankstyvajam budizmui, sklando visa kur. Anot kai kurių šaltinių, Tailandas šiandien yra viena iš kelių pasaulio šalių, turinčių daugiausia vienuolių. Jie čia – gerbiami, privilegijuoti asmenys.
Štai traukinyje į Ajutają sutiktas Sombatas, kompiuterių programuotojas, savo sėdimą vietą užleido bhikkhu ir prasitarė pats norįs tapti vienuoliu.
Kodėl? Atsakė lyg Budos lūpimis: „Kad nuraminčiau savo protą“.
Sombatui toks pasirinkimas keblumų nesukeltų, kadangi yra išsiskyręs, vaikų neturi. Dažnas vyras Tailande kokiu nors gyvenimo periodu, paprastai dar prieš santuoką, mažiausiai tris mėnesius pašvenčia kasdienybei vienuolyne.
Kiekvieną rytą auštant į gatves išeina giedantys vienuoliai rinkti maisto aukų, o lauke jų jau laukia eilės pasauliečių su dubenimis ir krepšiais, pilnais gėrybių ir paruošto valgio.
Plikagalviai oranžiniuose arba degtų plytų spalvos apdaruose, žiūrint kokia sekta, – nuo minios neatsiskyrę, bet galiausiai tiksliai nustatytu laiku grįžta į savo ramias Budos paūksmes mokytis, medituoti ir šluoti kiemo. Apie tai plačiau papasakosiu dalydamasi įspūdžiais iš kaimyninio Laoso, irgi teravadinų krašto.
Tačiau komforte gyvenančios Pietryčių Azijos dvasingumo buveinės susiduria ne tik su šventumu ir kilnumu. Sombatas susirūpinęs, kad po Budos pėdomis plinta korupcija ir intrigėlės. Tailando žiniasklaidoje kaip svarbiausia naujiena vis sužaibuoja kokio nors aukšto rango, gerbtino vienuolio nuodėmės, dažniausiai užklotos banknotais.
Ne visi pašvęstieji – tokie atsidavę ir altruistiški kaip šiaurės Tailande gyvenantis buvęs boksininkas Phra Khru Bah Neua Chai Kositto, apie kurį olandų režisierius Markas Verkerkas sukūrė jautrų dokumentinį filmą „Pasiklydę Budos vaikai“ (angl. „Buddha's Lost Children“).
Šis vienuolis globoja ir į sveiką kelią atveda narkotikams arba nusikaltimams pasidavusius jaunus žmones.
Budizmas nesureikšminamas kaip kažkokia atskira, ypatinga gyvenimo būdo atšaka. Jis nuo vaikystės natūraliai įauga į pasaulėžiūrą ir savidrausmę. Tai nėra vien vyresnės kartos, konservatyviųjų reikalas.
Kita problema Tailande – iš senųjų Teravados laikų atėjęs klausimas, ar dailiosios lyties atstovė gali būti vienuole.
Dauguma bhikkhuni įšventinimus gavusios ne gimtojoje šalyje, o moterų vienuolystei palankioje Šri Lankoje. Kai kurios išpažįsta Mahajanos kryptį.
Nepaisant to, kad Tailande moterų vienuolių padėtis sudrumsta prieštaringų interpretacijų ir diskusijų, pagarbinti Budą, Dharmą (mokymą) ir Sanghą (bendruomenę) vietos ir laiko apsčiai visiems.
Žmonės smulkiai neišmano budizmo mokyklų skirtumų subtilybių, bet svarbiausia, jog jie mokymą priima labiau intuityviai ir praktikuoja.
Budizmas nesureikšminamas kaip kažkokia atskira, ypatinga gyvenimo būdo atšaka. Jis nuo vaikystės natūraliai įauga į pasaulėžiūrą ir savidrausmę. Tai nėra vien vyresnės kartos, konservatyviųjų reikalas. Budai pagarbiai lenkiasi, smilkalus, gėles aukoja, ritualus atlieka ir jaunuoliai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Živilės ir Gyčio kelionė (I): dūzgiantis bičių avilys Tailandas ir svetingumu užburianti Malaizija
Bet sakralias vietas Tailande būtina aplankyti ne tik tiems, kas domisi religija. Senosios šventyklos vertos dėmesio vien dėl solidaus, išpuoselėto stiliaus. Tailande stiprios meno ir architektūros mokyklos neatsiejamos nuo religijos. Ryškiausios jų susiformavo Sukhotai (XIII–XV a.) ir Ajutajos karalysčių (XIV–XVIII a.) periodais.
Iki tol tyrinėdama šventoves pastarąjį kartą tokį stiprų įspūdžių pliūpsnį patyriau Tibete. Tačiau Tibeto ir teravadinių kulto pastatų bei aplinkos lyginti nė nedrįsčiau – pernelyg aštrūs skirtumai dėl įvairiausių veiksnių: visiškai kitokių budizmo mokyklų ir jų istorijos, galiausiai kraštovaizdžio, iš dalies – ir klimato.
Tik apibendrinsiu: mitų prisisunkęs Sniegynų šalies budistinis grožis rūstus, aitrus, fantasmagorinis, o Tailando – grakštus ir pasakiškas. Čia Budos ramybė yra išskirtinės elegancijos ir lengvumo. Jo atkartoti jau negali santūresnė Mahajanos budizmo, paplitusio Kinijoje ir kitur Rytų Azijoje, estetika.
Šventyklos Tailande žėri taip, kaip niekur kitur. Na, nebent Indijoje rūmai. Auksiniai blyksniai raibuliuoja dėl to, kad stogai dekoruoti stiklo šukėmis ar prabangesnėmis medžiagomis.
Išgaunamas efektas, kurio vaizdas pirmą sykį maloniai nustebina kaip mums, šalčio žemės žmonėms, bent kartą gyvenime matytas spindinčio sniego grožis spengiančioje tyloje. O šventovių vidaus sienos tradiciškai išpuoštos džatakų, budistinių istorijų, fragmentais.
Klaidžiojant po budistines erdves, atsiveria krikščioniškam ir apskritai kitam pasauliui nebūdingi ženklai. Juos šifruoti – tai pabūti arčiau kultūros, paveiktos įvairių Azijos tradicijų.
Štai kai kuriose tajų šventyklose išdėstytos skirtingos Budos statulos kiekvienai savaitės dienai. Budizmo ir Rytų astrologijos ryšys.
Tam tikras savybes atspindinti Budos poza bei spalva priskiriama ir žmogui, atsižvelgiant į tai, kurią dieną jis gimė.
Tad bet kuri šventykla Bankoke yra svarbus pasigrožėjimo objektas. Vaizdingiausios šios: Wat Phra Kaew (Smaragdinio Budos šventykla), Wat Pho su didžiausiu Gulinčiuoju Buda, Wat Arun (Aušros šventykla), Wat Saket (Auksinio kalno šventykla), Wat Benchamabophitr.
Atsiprašau, jei nepaminėjau ir kitų svarbių šventovių. Be to, nenuvertinkite tų, kurios nė nepatenka tarp populiariausių. Tiesiog neįmanoma išvardyti ir išreklamuoti visų, kai jų – tokia daugybė.
Rusakalbė dangoraižių publika
Tyrinėjant šventyklas, reikia galvą užversti aukštyn, o atsidūrus šiuolaikinėje šventovėje – dangoraižyje – žvilgsnį nukreipti apačion. Globaliuose megapoliuose susirandu tokį daugiaaukštį ar bokštą, kad jame būdama sugerčiau daugiau miesto visumos.
Geriau – naktį. Įdomu palyginti, kaip atrodo atskiri jo fragmentai malantis ant žemės ir akių lygyje, bei koks jis iš viršaus, kai vaizdas platus ir nenutrūkstamas.
Bankoke vietiniai daugiausia rekomenduoja „Sirocco“ restoraną antrame pagal aukštį Tailando pastate arba „Bayioke 2” dangoraižį. Pirmasis – su prabangos ir brangumo motyvais.
Antrasis – kuklesnis, bet tai yra aukščiausias pastatas Bankoke su 85 aukštais, o ten įsikūręs viešbutis – aukščiausiai „pakibęs“ visoje Pietryčių Azijoje.
Vis dėlto ten buvo labiau stebinančių dalykų nei aukštis ir panorama. Jau prie įėjimo taksi ir tuktukų vairuotojai šaukia ne „hello, hello“ ar „tuktuk“, o „davai, davai!“.
Tuomet momentiškai drioksteli suvokimas, kad pakliuvai į rusų sritį. Iš tiesų – viešbutyje daugiausia skamba rusų kalba. Girdėti, kaip prieš sumirksint blykstei, pozuotojai juokauja: „Skažyte „bulbačky syr“...“.
Ne viešbučio gyventojai už miesto apžvalgą turi sumokėti 400 bahtų – truputį daugiau nei 10 eurų. Kita vertus, tai beveik daugiausia, kiek teko atsegti už įėjimą į Bankoko ar kitų Tailando miestų lankomus objektus.
400 bahtų – tai trys keturios solidesnės vakarienės. Tai taksi iki oro uosto arba keli pasivažinėjimai po miestą tuktuku. Tačiau, vertinant objektyviai, kaina nėra didelė.
Net jei skaičiuotume kaip mažo biudžeto keliautojai, vis tiek to nusipelnėme, kadangi gyvename ir taip kukliai, šiandien ir vėl pavalgėme labai pigiai ir visiškai neišsitaškėme pinigais turguje.
Nuo besisukančios apžvalgos aikštelės atsiveria panorama, kurios niekada neturėsime. Ji pamalonina dideliais plotais, apimtimis ir naktine šviesų romantika, tačiau neturi jokių išskirtinių bruožų, iš kurių galima būtų identifikuoti ne ką kita, bet Bankoką.
Palyginimui: štai Stambule iš aukštų pastatų prie Aukso rago įlankos ar pro kylančio lėktuvo langą miestas save parodo tokį, kad kartą išvydęs nesupainiosi jo su jokiais kitais.
Apsiblaususią nuo teršalų Šanchajaus padangę remia laiką ir fantazijas aplenkę itin originalūs šiuolaikinės architektūros gigantai. Honkongą užpildo vienas prie kito, it stilingi ir brangūs aksesuarai, priderinti stikliniai stiebai. Niujorko dangoraižių miškas – ypač tankus.
Bankokas iš kitų miestų taip pat išsiskiria ir itin maloniai, bet tam pajusti yra kitų vietų. Pavyzdžiui, jauki Wat Saket šventykla ant Auksinio kalno arba Wat Arun šventykla ant Menam Čao Praja kranto. Beje, pasiplaukiojimas laivu šia upe – tai puikus būdas išlįsti iš kuprinėtojų nutrintų gatvelių arba užsikonservavusių viešbučių.
Nuo vandens vaizdas kitoks
Taupuoliams primenu, kad jei išlaidos rūpi, ekskursijos laivu už 1500 ar 2500 bahtų neverta užsisakyti, nes yra smagi alternatyva. Pakrantėje veikia bilietų pardavimo punktai į laivus, kurie tarnauja ir kaip viešasis transportas, ir turistiniais tikslais.
Vienkartinis bilietas kainuoja 40 bahtų. Įsigiję jį galėsite pasinaudoti vienu maršrutu. Bet už 150 bahtų įsigysite visą dieną galiojantį „Chao Phraya Tourist Boat“ bilietą. Pardavėja pasakė: „It's wonderful!..“ (liet. tai nuostabu).
Jei atvirai, tai nuskambėjo taip džiaugsmingai, kad net išgąsdino ir atrodė, jog jau pasimovėme ant kažkokios rytietiškos gudrybės. Tačiau toji moteris buvo visiškai sąžininga ir teisi.
Turėdami vienos dienos bilietą, įgysite laisvės susiorganizuoti asmeninę ekskursiją.
Viename denyje savo nuožiūra galima įlipti, kitame – išlipti ir išbandyti kitus maršrutus.
Tiems, kas kelionę pradeda nuo Karalių rūmų pusės, yra proga persikelti į kitą krantą prie įspūdingos Wat Arun šventyklos.
Nuo jos atsiveria tas jautrusis, gražusis Bankokas, kokį kiekvienas ir nori išvysti jo dar nė nematęs.
Vieni vandens keliai atviri iki 17 val., kai kurie – iki 22 val. Tad visos galimybės stebėti, kaip auksinis saulės atspalvis, krentantis ant krantinės šventyklų stogų, keičiasi ir galiausiai susilieja į prisirpusį saulėlydį.
Išvyka į vadinamąjį plaukiojantį turgų (angl. floating market) – irgi viena iš įsimintinesnių pramogų Tailando sostinėje. Bet pasiplaukiojimą laivu ir apskritai Bankoką galima išnaudoti dar ir taip, kaip kiti galbūt iki šiol nėra sugalvoję – juk tai priklauso nuo paties laisvojo keliautojo poreikių ir vaizduotės.
Atskira kinų planeta
Ir štai jau priartėjome prie būsenos, kai miestas tapo savu. Tuomet jame pradedi nevalingai ieškoti kitos planetos arba kitokio istorinio, o gal kultūrinio jausmo. Arba atvirkščiai – dalykai, kurie tau jau savi iš seniau, įveda į dar nepažintą Bankoką.
Aš pačią pirmą dieną iš Khaosan gatvės apšilimui tiesiu taikymu moviau į čia atskirą istoriją ir gyvenimą turintį kinų kvartalą – man iki smulkmenų pažįstamą aplinką.
Kinų, daugiausia – kantoniečių, restoranai su gardžiaisiais dim sum užkandžiais ir jūros gėrybėmis, vaistažolėmis prakvipusios tradicinės kinų medicinos vaistinės, taip pat turgus, kurio gatvės bei prekybos paviljonai suskirstyti tematiškai pagal parduodamo šlamšto pobūdį, čanbudizmo šventyklos, visos tradicinės drakono šalies šventės...
Tiesa, Bankoke kinų planeta atrodo dar tirštesnė, dar margesnė nei pačioje Kinijoje.
Pirmą kartą ir be konkrečių tikslų apsilankiusiems pas kinus keliautojams verta sau leisti tiesiog būti nešamiems Rytų minios. Pabūsite kinų kvartale – pabūsite Azijoje be sienų.
Dar kelios dienos ir ims rūpėti Tailandas už Bankoko ribų. Taigi, toliau – pažintis su buvusia sostine Ajutaja.
