Daug nesišnekame, nes mokytoja nemoka angliškai, mes – kiniškai ir vertimo programos ne visada tiksliai išverčia. Todėl kiekvieną savaitę tiesiog sėdame ir mokomės kaligrafijos, paprasčiau sakant – kinų dailyraščio meno, padedančio mums geriau susipažinti su vietos kultūra.
Kaligrafija Kinijoje
Įdomu buvo sužinoti, kad Taivane mokiniai iki maždaug 1980 m. privalomai turėjo mokytis kaligrafijos ne tik pradinėje, bet ir vidurinėje mokykloje. Tai mane paguodžia – eilinį kartą nepavykus, sakau sau, kad jie nuo darželio šito mokosi, o aš naiviai noriu per pusę metų be klaidų rašyti.
Dabar, kai jaunoji karta dažniau spausdina negu rašo ranka, kai pagrindiniais komunikacijos įrankiais tapo kompiuteriai, planšetės ir mobilūs telefonai, kinų kaligrafija vertinama tik kaip specifinė meno rūšis, nebereikalinga kasdieniam gyvenimui. Tačiau Taivane vis dar populiarus naujametinių sveikinimų rašymas ant raudono popieriaus.
Taivane mokiniai iki maždaug 1980 m. privalomai turėjo mokytis kaligrafijos ne tik pradinėje, bet ir vidurinėje mokykloje.
Į mūsų kaligrafijos studiją užsuka ir vietinės moterys, kurios prirašo šimtus Naujųjų metų sveikinimo juostų, kinų Naujųjų metų proga dovanojamų draugams. Tokios juostos čia klijuojamos aplink namų duris ir tikima, kad tai atneš namams džiaugsmą ir laimę – viską, ko tuose sveikinimuose linkima.
Kažkas panašaus į mūsų paprotį po Trijų Karalių šventės namų duris pažymėti raidėmis KMB ir kryželiais. Neturintys kaligrafija besidominčių draugų, aplink duris klijuoja pirktas juostas su atspausdintais užrašais, bet daug vertingesni yra rankų darbo kūriniai.
Pasiruoškite pamokai
Kambario, kuriame mokomės, sienos nukabinėtos mus mokančios kaligrafijos meistrės darbais – iš meniškai užrašytų hieroglifų gimusiais paveikslais, linkėjimais ir maldomis. Taip pat čia daug profesionalaus kaligrafo darbo įrankių – visokio dydžio teptukų, didelių popieriaus lapų. Atrodo, kad studijoje visos spintelės prikrautos įvairių nebereikalingų daikčiukų, bet mokytoja visada žino kas, kur tiksliai yra ir prireikus greitai ištraukia iš už vienos ar kitos spintos durelių.
Pasiruošiame popieriaus lapą, kurį prispaudžiame specialiu metaliniu popieriaus spaustuku, tam, kad neslidinėtų ar kur nors neužlinktų. Mūsų kaip pradinukų popierius yra dar suskirstytas langeliais. Kiekvienas brūkšnelis turi atsirasti jam skirtoje vietoje, reikia išlaikyti simetriją, tinkamus aukščius ir pločius. Čia nė vienas mostelėjimas teptuku nevyksta šiaip sau. Į lėkštelę įsipilame juodo rašalo ir gerai pamirkome teptukus.
Iki šiol teptukai dažniausiai gaminami iš gyvūnų kailio ir juos renkamasi pagal pageidaujamą minkštumą ir lankstumą. Naudojami ožkos, vilko, žiurkės ar triušio kailio plaukai, kartais įvairiai juos sumaišant. Įdomu, kad taip vadinami „vilko plaukų teptukai“ gaminami ne iš vilko, bet iš žebenkšties kailio (nes žebenkštis kiniškai vadinama geltonu vilku).
Teptuko kotams parenkamos specifinės medžių rūšys, pavyzdžiui bambukas ar sandalmedis, kad teptukai būtų lengvi ir patogiai laikomi tarp pirštų.
Pradinukų sunkumai
Kiekvienoje pamokoje labai stengiuosi atkartoti mokytojos parodytus hieroglifus, bet ši kol kas tik juokiasi iš mano pastangų. Kol ji vedžioja mano ranką savąja, atrodo, viskas gerai, bet, kai tik paleidžia, aš vėl neprisimenu, nuo ko pradėti.
Čia viskas svarbu. Teptuką reikia laikyti stačiai lapui, o ne kampu su popieriumi kaip tušinuką. Vienose vietose reikia labiau spausti, kitose mažiau, liniją užbaigti staigiai užkertant arba susukant teptuko galiuką ir suploninant. Pastorinti liniją reikia ne braukant teptuku pirmyn atgal, o raitant aštuoniukes linijos viduje. Labai svarbu prisiminti ir brūkšnelių eilės tvarką.
Kol kas tai man sekasi sunkiai, nes atrodo, kad bet kokiu atveju toks pats hieroglifas gaunasi. Bet net Google Lens vertimo programa nesupranta hieroglifo, jei užrašau jį bet kaip, nekreipdama dėmesio, kuris brūkšnelis po kurio turi eiti. Čia svarbiausia nepamiršti visada brūkšnelius rašyti iš viršaus į apačią bei iš kairės į dešinę, užbaigiant vieną hieroglifo dalį ir einant prie kitos, nepaisant to, kaip atrodo patogiau ir greičiau.
Lėtas tobulėjimas
Mokytoja stovi šalia ir bando padėti kinų kalba kažką pasakodama. Ir jokios naudos iš tų vertimo programų, nes jos arba negirdi ir nesupranta, kas sakoma, arba iš daug šnekėjimo gaunu tik žinutę, kad „Tai, ką dabar darai reikia šiek tiek sutramdyti“.
Žinau, kad kartais brūkšneliai turi būti mažesni, bet kai juos susmulkinu, mokytoja vėl juokiasi ir pirštais rodo simbolius praplėsti. Arba pati taiso mano rašmenis, nes išklydau iš reikiamo langelio, arba mano brūkšneliai pasidarė per daug skirtingi. Juk visi turi būti vienodo ilgio ir pločio.
Bandau ir klystu. Po to visad bandau padailinti nepavykusias vietas. Teptuko galiuku prispalvinu, kur buvo per plona, kur linija nutrūko, patiesinu ten, kur gavosi kreivai, bet mokytoja vėl mane perspėja, kad kaligrafija – rašymas, o ne piešimas, todėl papildomai pripaišinėti nesigavusių hieroglifų nereikia.
Dar meistrė kartoja, kad tai nėra kopijavimas – kiekvienas rašytojas turi turėti unikalų savo braižą, šriftą, stilių. Na, kol kas mano stilius ir atrodo kaip pirmoko... Ir, kas blogiausia – čia jau nieko nebegali pataisyti ar nutrinti. Užsisvajojus brūkšnelis išklydo iš vietos ir reikia vėl iš naujo rašyti, bandant išgauti kuo tobulesnį vaizdą
Autorines teises dabar galėsime pasižymėti savo antspaudu
Kiekvienas kaligrafas Kinijoje naudoja savitą paties pasigamintą antspaudą pažymėti savo darbams. Šiais laikais juos galima be vargo išgraviruoti gamykloje, bet mums mokytoja suteikė kiniškus vardus ir davė priemonių patiems rankomis pasigaminti savo antspaudus. Įdomu, kad tokie antspaudai Taivane ir Kinijoje gali būti naudojami kaip asmens tapatybę įrodantis dokumentas, o kartu su parašu jie visiškai saugus tapatybės nustatymo būdas.
Taigi gavome po akmeninį tašelį, kurį įtvirtinome specialiame laikiklyje ir tada gremžtuku stengėmės išskaptuoti akmenį pagal jau mokytojos sužymėtas linijas. Mes gaminome dviejų rūšių antspaudus.
Vienas antspaudas vadinamas Zhuwen (朱文) arba Yang antspaudu, kai raudoni simboliai išryškėja baltame fone, t. y. akmenyje pagilinamos fono vietos. Kitos rūšies antspaudai vadinami Baiwen (白文) arba Yin antspaudais, kai balti simboliai išryškėja raudoname fone, t. y. akmenyje išbraižomos tik hieroglifo vietos.
Įdomu, kad tokie antspaudai Taivane ir Kinijoje gali būti naudojami kaip asmens tapatybę įrodantis dokumentas.
Mums baigus darbą, kai antspaudai jau atrodė panašūs į tinkamus naudoti, prie jų dar prisėdo mokytoja, pataisiusi nepatyrusių mūsų rankų triūsą. O po to palikome anspaudus savaitę ramiai pagulėti, susistovėti. Ir tik praėjus nustatytam laikui, raudonais dažais buvo galima savo darbus pasižymėti.
Antspaudas prie popieriaus prispaudžiamas specialiu būdu, tvirtai laikant už abiejų šonų ir nė vienos pusės neprispaudžiant labiau. O po to dar stipriai spustelima iš viršaus ir ant popieriaus lieka gražus rašiusiojo žymuo.
Kaip ir kiekvienas menas, kaligrafija turi daug paslapčių
Visoje Kinijoje antspaudavimui naudojami raudoni dažai. Studijoje mokytoja laiko ir darbus antspauduoja naudodama raudoną pastą, kuri brangi, nes gaminama iš cinoberio – gyvsidabrio pigmento, dar vadinamu kinišku raudoniu, sumaišant jį su paprastojo kiečio augalo plaušeliais ir ricinos aliejumi.
Parduotuvėse, galima nusipirkti ir paprastų raudono pigmento dažų antspaudams, kokius dabar mes laikome namuose, ruošdamiesi paskui visus savo dokumentus tokiais antspaudais žymėti. Atspaustas ant kaligrafijos darbo antspaudas nėra vien tik parašas – dabar tai jau meno kūrinio dalis. Mokytoja studijoje turi ir darbų, sudarytų tik iš įvairiausių antspaudų.
Nors jau teko rašyti šventinius sveikinimus ant raudono popieriaus ir net antspaudus pasigaminome, dar nereiškia, kad viską išmokome ir dabar meistro vardu pasigirti galėsime.
Vieną pamoką visi mūsų parašyti hieroglifai atrodo kaip iš paveikslėlio ir sulaukiame net mokytojos plojimų, o kitą kartą vėl pradedame iš naujo. Ir būna, kad viskas krenta iš rankų, o meistrė tik juokiasi iš mūsų pastangų arba nelinksmai kraipo galvą. Minėtos Naujametinių sveikinimų rašytojos sako, kad kaligrafijos jos mokosi dešimtmečius ir vis dar turi sau priekaištų.
Einant namo mokytoja visada prikrauna saldumynų ar vaisių ir palydi mus sakydama „Amituofu“. Tai sanskrito žodžio „Amitatbha“ tarimas kiniškai, reiškiantis beribę šviesą ir beribį gyvenimą. Taip mokytoja bando mums pasakyti nesijaudinti, jei nesisekė, kitą kartą gali būti geriau. Bandymas po bandymo – kelias į tobulėjimą. Taigi „Amituofu“ ir skaitantiems.
