Tiek kartų keliu pro Seirijus važiuota į Lenkiją, o kad visai netoli miestelio yra pažintinis takas – net mintis nekilo. Pravažiavus Seirijus Lazdijų kryptimi už keleto kilometrų dešinėje kelio pusėje šmėsteli Seirijų girininkijos užrašas. Tai vienintelis nuo kelio matomas orientyras, kurio rodoma kryptimi toliau jau tenka važiuoti mišku. Keletas posūkių, ir prieš akis išnyra rankomis galvą pasirėmęs sėdintis senukas. Jis nebylus, medinis, tačiau kelio klausti nereikia, nes kur veda kiekvienas iš kelių rodo medinės rodyklės.
Atrodytų, girininkijai neturėtų medinių lentelių stigti, galėtų dar vieną tokią ir prie pagrindinio kelio pastatyti. Jei yra takas, tai reikia ir rodyklių, nors daugiau priekaištauti tako rengėjams nėra dėl ko. Privažiavus aikštelę iš karto pasitinka tako informacinis stendas. Nors jis ir ne pirmos jaunystės, tačiau smagu, kad galima pagaliau susipažinti su maršrutu, nes internete visos paieškos buvo bevaisės. Ši Trako miško vieta primena nuo civilizacijos nutolusį gamtos kampelį, tačiau nepamenu, kada paskutinį kartą buvau pažintiniame take, kuris taip gerai paženklintas.
Nuo pat tako pradžios pasileidžiu paskui nupieštus žaliuosius žmogeliukus, neturinčius nieko bendro su bendravardžiais „veikėjais“ iš kaimyninės valstybės, ir po keleto minučių prieinu sausuosius ąžuolynus. Čia galima aptikti tai, ko likusioje Lietuvos dalyje beveik nėra – į Raudonąją knygą įrašyto bekočio ąžuolo augvietę bei ją saugantį draustinį.
Bekočių ąžuolų mediena yra vertinama dėl tvirtumo, todėl naudojama laivų bei namų statyboje, iš šios medienos gaminamos statinės vynams. Labiau nei medienos ypatybės intriguoja medžio pavadinimas, kurį perskaičius nejučia pradedi dairytis ir ieškoti kitaip atrodančių ąžuolų, tačiau visa paslaptis slypi ne medyje, o gilėse. Būtent šio ąžuolo gilės yra bekotės ir auga kekėmis, todėl apsilankius Trako pažintiniame take rudenį galima pabandyti paieškoti šių unikalių ąžuolo vaisių.
Supažindinęs su ąžuolais pažintinis takas kalvotu reljefu nuveda į skroblyną, kuriame yra antra iš penkių take esančių aikštelių. Aikštelėmis čia vadinami informaciniai stendai, kurie enciklopediniais sakiniais pasakoja apie augmeniją ir gyvūniją.
Gražus ir šviesus gelsvais rudens atspalviais nuspalvintas skroblynas lieka už nugaros, kai nuo kalvos nusileidęs takelis nuveda tiesiai į tarpinę pelkę, per kurią slidus it ledas nutiestas išilginių medinių lentų takas. Tuos keliasdešimt metrų tenka eiti ypač atsargiai ir lėtai, tačiau į šį rudenišką pasivaikščiojimą pelkė įneša dar daugiau spalvų.
Bekotis ąžuolas ir ši nedidelė pelkutė yra išraiškingiausi šio pažintinio tako gamtiniai objektai. Nors įspūdingų gamtos peizažų pamatyti čia nepavyks, tačiau nuolat besikeičiančiu ir nenuobodžiu mišku einantis 2,4 kilometro ilgio žiedinės formos maršrutas paliko visai neblogą įspūdį. Antrojoje tako dalyje vėl laukė skroblynas ir net rudenį savo žalio apdaro nepaliekantis eglynas.
Rudenį dienos trumpos, ir nenorėdamas sulaukti tamsos paskutinėje tako dalyje paspartinau žingsnį. Žvilgčiodamas į gausiai ant medžių išpieštus žmogeliukus jau buvau bekertąs miško keliuką, kai žvilgtelėjęs dešinėn pamačiau toliau stovintį savo automobilį. Nesidairant į šalis ir antrą ratą galima pradėti eiti, todėl verta atsiminti, jog pažintinio tako maršrutas baigiasi ten, kur takas kerta miško keliuką.
Visgi Trako miškas žinomas ne tik tuo, kad čia auga į Raudonąją knygą įrašytas bekotis ąžuolas. Šiame miške Antrojo pasaulinio karo metais už Nepriklausomybė kovėsi Lietuvos partizanai, o žuvusiųjų pavardes galima perskaityti pamiškėje pastatytame paminkliniame akmenyje.
