Šiaip jau Tamara Oragvelidzė yra mokslininkė, istorinių faktų tyrinėtoja, taip pat populiarios radijo laidos „Batumi dnevnik“ vedėja. Be to, linksma ir nuoširdi. Tad jai ir teko atsakyti į daugybę mūsų klausimų apie gruzinų gyvenimo būdą, tradicijas.
Kaip samurajų kodeksas
Niekam ne paslaptis, kad tostai gruzinui – šventas dalykas. Net šios šalies atsiradimo istorija, nuo kurios savo pasakojimą pradėjo Tamara, susijusi su tostais.
Kažkada, kai Dievulis visoms šalims žemes dalijo, gruzinai šauniai vakarojo. Viską išdalinęs Dievas sau pasiliko labai mažą, bet gražų žemės lopinėlį su kalnais ir jūra. Kai pavėlavę gruzinai paprašė Dievo žemės, jis papriekaištavo: „Kol jūs gėrėte vyną, aš viską išdalinau, nieko nebeliko.“
Gruzinams atiteko tas Dievo nusižiūrėtas žemės lopinėlis.
Gruzinai nepasidavė: „Dieve, mes garbinome tave, keldami tostą po tosto už tavo sveikatą!“
Dievui patiko atsakymas, ir gruzinams atiteko tas Dievo nusižiūrėtas žemės lopinėlis. Štai kodėl ši nedidelė šalis bei jos stipriai įsišaknijusios tradicijos taip žavi visus atvykėlius.
Artimiau su šiuo gruzinų tautiniu paveldu – tostais – susipažinome vieną iš vakarų folkloro restorane, į kurį mus pakvietė Batumio turizmo departamento vadovas Micheilis Koplatadzė ir jo bičiuliai. Aikčiojome iš nuostabos, stebėdami aistringai besisukančius šokėjus bei klausydamiesi polifoninės gruzinų muzikos.
Maloniai nustebome matydami savo dienos herojų – gidą Sulchaną Devadzę (pasirodo, jis ir Tamara yra ne tik klasės, bet ir suolo, draugai) su kitais dviem bičiuliais dainuojantį skambias gruziniškas dainas. O pradėjo nuo plačiai paplitusios liaudies dainos „Suliko“. To vakaro nepamiršime – puikūs draugai, pakili muzika, nuostabus vynas su reikšmingais tostais, gardus bei gausus maistas.
Ne šiaip sau Micheilis, skelbdamas tostą už lietuvių ir kartvelų draugystę, gruzinų dainas apibūdino tarsi samurajų kodeksą: jose atsispindi visa Gruzija – nuo gamtos iki istorijos, nuo kovos už laisvę iki žmogiškosios laimės ir meilės.
Moka neužmiršti
Tą vakarą mes ir susipažinome su daugeliu tostų. Pasirodo, kiekvienas iš jų turi savo eilės numerį. Pirmas tostas, skelbiamas šventės vedančiojo (tai tamada, kuris pradeda ir baigia vakarą), keliamas už Dievą arba už taiką. Toliau – už tėvus.
Sovietiniais laikais paskutinis tostas būdavo keliamas už šeimą, ir tai ženklas, kad šventė baigėsi. Dabar, kai žmonės grįžo į cerkvę, pabaigoje pagerbiama šventa Dievo Motina, ir po to jau nevalia kelti tosto. Vaikai negeria, bet šventėse dalyvauja, taip perimdami tradicijas.
„Beje, pokylio viduryje būtinai pakeliamas tostas už mirusius artimuosius, – priduria Tamara. – Mano mama senokai buvo mirusi, bet per mudviejų su vyru sutuoktuves pirma išgėrėme už visus Anapilin išėjusius ir atskirai už mano mamą. Grojo „Requiem“ ir tai truko pusę valandos. Gruzinai moka neužmiršti.
Mano anyta tik jaunesniojo sūnaus vestuvių proga išsinėrė iš gedulo drabužių (prieš aštuonerius metus žuvo jos vyresnysis sūnus), bet po šventės vėl apsivilko juodai. Kai po ketverių santuokos metų mums gimė sūnus, ji trumpam pasidabino šviesiai. Dar kartą baltai vilkėjo, kai pirmąkart maudėm kūdikį, nes tai šventa apeiga. Beje, kūdikis pačią pirmą savo gyvenimo dieną buvo pakrikštytas Dovydu, kai visa šeima sugužėjo manęs pasveikinti. Krikšto metu jau susipažino su lašeliu vyno.“
Gruzinai išgeria savo pagaminto vyno, tačiau nepasigeria. Pasak Tamaros, vyno kultūra čia tokia stipri, kad net žodžio „girtuoklis“ kalboje nėra. Užstalėje ilgai geriamas nestiprus baltas vynas ir tik pačioje pabaigoje atnešama stipraus, raudono, tad niekas nepasigeria. Dar viena paslaptis – laikoma gėda, jei vyras neišlaiko ir palikęs užstalę bėga nusičiurkšti...
Dėl tikėjimo žuvo apie 100 tūkst. žmonių
Ne vieną valandą drauge su gide klaidžiojome po Batumį – internacionalinį miestą. Tamara, būdama devintos kartos gruzinė, nežino, kokiu būdu, kaip išmoko kitas kalbas – jidiš, rusų, armėnų. Užteko, jog vaikystėje, kieme žaidė su įvairiakalbiais vaikais. Kitataučiams sunku įsisavinti gruzinų kalbą, kurioje daug priebalsių, net 28 ir tik 5 balsės, nėra lyčių. O dar dialektai...
„Net būdami Osmanų imperijos sudėtyje (ne vieną šimtmetį šalies carams teko balansuoti tarp turkų ir persų, vykdžiusių žiaurią politiką), gruzinai sugebėjo išsaugoti kalbą, – pasakojo Tamara.
– Deja, vien Adžarijos regione dėl tikėjimo žuvo apie 100 tūkst. žmonių. Liko gyvi tik atsisakę stačiatikių tikėjimo arba sugebėję pasislėpti, išvykti. Pas mus kalbama, – vos paimi saują žemės, iš jos kraujas teka – tiek daug buvo aukų. Kiekviena mūsų šeima išgyvena tragediją, apie kurią žmonės nekalba, nes visais laikais buvo svarbu diplomatiškai laimėti karą.“
Kiekviena mūsų šeima išgyvena tragediją, apie kurią žmonės nekalba.
Tarp Tamaros draugų yra daug musulmonų. Gruzinai musulmonai gerokai skiriasi nuo kitų tautų musulmonų, – jie augina vynuoges, gamina vyną, nes jau vien žodis „kartvelas“ reiškia vynuogyną! Gruzinas ir vynuogynas, vynas – tai šventa!
Lengva mirti
Dėliodama skaudžią šalies istoriją, gidė priminė vieną iš paskutiniųjų – 2008 metais vykusį dešimties dienų Rusijos-Gruzijos karą. Iki šiol bemaž kiekvienoje šventėje pakeliamas tostas už tautos didvyrį Georgijų Sacharidzę, savo kūnu uždengusį Gruzijos vėliavą.
„Pas mus lengva mirti, nes tave būtinai prisimins, – tikina Tamara. – Liaudyje sklando pasakojimas: senelis, po žūties pakliuvęs su vaikaičiu į rojų, sėdi užstalėje ir nuolat prašo jaunuolio: „Eik, atnešk vyno iš rūsio.“ Šis atneša vyno. Ir taip daug kartų, kol kartą vynas baigėsi. Tuomet senelis sako: „Vadinasi, žemėje neliko nė vieno, kas mus prisimintų.“ Štai kodėl per šventes vienas iš tostų visada skelbiamas už pirmąjį giminės žuvusįjį, nors jo jau niekas neprisimena.“
Pasak Tamaros, gruzinas jau gimsta žinodamas, kad 20 proc. šalies okupuota, ir kad jis privalo tai ištaisyti. (Istorinė Gruzija apėmė šiek tiek didesnę teritoriją, ją sudarė ne tik dabartinė Gruzija, bet ir dalis Turkijos, Rusijos žemių, kurios jėga buvo atplėštos). Gruzinai gerai perprato diplomatiją, bet jie turi ir istorinę atmintį.
Gruzinas jau gimsta žinodamas, kad 20 proc. šalies okupuota, ir kad jis privalo tai ištaisyti.
„Tenka laviruoti, balansuoti, – aiškina Tamara, – bet mūsų tikslas – atsiimti okupuotas teritorijas. Kai apie tai parašiau feisbuke, buvo milijonas peržiūrų. Visos televizijos mane tampė, klausinėjo, kodėl aš, gidė, apie tai kalbėjau su mažaisiais, trečiokais?
Ką galėjau atsakyti – pas mus daug nepatogių klausimų – religija, okupuotos teritorijos, Stalinas. Beje, Stalinas šiandien pripažįstamas genialiu žmogumi, bet smerkiami jo šėtoniški darbai, ypač tai, kad jis visoje Sovietų Sąjungoje išnaikino inteligentiją.“
Laimė, šiandien nėra susipriešinimo tarp religijų. „Kai mano kieme buvo statoma cerkvė, visi, kas kiek galėjom, sunešėm pinigų statyboms, – pasakojo gidė. – Ir kaimynas musulmonas įnešė nemenką sumą, sakydamas: „Gal greitai taip nusensiu, kad nebenueisiu iki savo mečetės, tai cerkvėj pasimelsiu.“ Paklausiau batiuškos, ar taip galima? Pasakė: „Ak, ne, bet jei senelis nori, tegu ateina. Žmonės moka nuoširdžiai priimti vieni kitus.“
Tradicinis chačapuris
Bene kasdien skanavome mus sužavėjusį gruzinišką patiekalą – chačapurį, nacionalinį patiekalą, pelniusį ne vieną apdovanojimą. Kiekviename regione jis vis kitoks. Ypač giriamas Adžarijos chačapuris, išlaikęs gilias tautos tradicijas. Jo pagrindas gaminamas iš specialios tešlos, užkeptos regioniniu sūriu, pasirodė šiek tiek panašus į picos, tik nepaprastai minkštas, trapus, patiekalo forma – valties, viršuje – keptas kiaušinis.
Kumščio dydžio koldūnus reikia valgyti rankomis.
Nepaprastu skoniu pasižymėjo ir milžiniški koldūnai su riebia, kapota mėsa. Tai chinkaliai. Šiuos kumščio dydžio koldūnus reikia valgyti rankomis, – prakandus išgerti riebų buljoną, tuomet gardžiuotis mėsa. Kad tai labai sotus valgis, supratome paskanavę vos vieno koldūno.
Patiko ir čachochbili – vištienos gabalėlių troškinys su pomidorais. Atspėjome, jog jis praturtintas riešutais, pomidorais, česnakais, paskanintas žolelėmis. Čia gausiai naudojamos petražolės, krapai, bazilikai, tarhunai, mėtos. Ir visada ant šventinio stalo apstu puikiai paruoštų įvairios mėsos šašlykų. O patys tikriausieji gruziniški šašlykai – mtsvadi gaminami iš jaučio mėsos.
Gidė Tamara, pasakodama apie atskirus patiekalus, vis kartojo: „Maistas – gruzinų šeimos pagrindas! Šiame, XXI amžiuje, svarbiausia maistu nustebinti ne svečius, o savo vyrą! Kai tik jie atveria duris, tu privalai pasirodyti ir gera žmona, ir puiki šeimininkė! Iš pradžių man būdavo sunku per 20 minučių nukrauti valgiais stalą, kai paskambinęs pranešdavo: „Netrukus užsuksim su viršininku perkąsti“.
Svarbiausia maistu nustebinti ne svečius, o savo vyrą!
Tas perkandimas iš tikrųjų reiškia pilną vaišių stalą. Ir jei negali greitai į kokį restoranėlį visų pakviesti, tai bent jau balkone skubi čirškinti šašlykus. Bet jis dar ne pagrindinis patiekalas! Tad šaldytuve visada turiu įvairių patiekalų paruoštukų, kad galėčiau skubiai valgiais nukrauti stalą.“
Paveldėtojas lygu carui
Šeima vyrui labai svarbi, jis joje vaidina atsakingą vaidmenį. Ne viena moteris augina vaiką, abu tame dalyvauja. „Aš, grįžusi pavargusi po darbų, užmigdavau pirma vyro, jis sūnų maitindavo, guldydavo, skaitydavo pasakas, – pasakoja Tamara.
– Nežinau net, kaip vaikas vaikščioti išmoko, jį kaip caraitį visa šeima ant rankų nešiojo... Paveldėtojas! Ar gali būti dar kas nors svarbiau gruzinui? Aš tris metus nesulaukiau vaiko, tai žinia, kad laukiuosi, visą giminę padarė laimingą. Nors vyras tvirtino, kad jam nesvarbu, kas gims, berniukas ar mergaitė, neva svarbu, kad gimtų sveikas, vis dėlto, kai jam parodė sūnų, jis užaugo savo paties akyse! Jie kaip carai – turi perduoti savo carystę paveldėtojui.“
Paklausėme, ar tik gidė neidealizuoja gruzinų vyrų? Tamara nusijuokė: „Aš pasakoju, koks mūsų supratimu turi būti tikras vyras. Taip, jis mėgsta flirtą, bet jam ne tiek patinka žavėjimosi subjektas, kiek jis pats: koks jis šaunuolis, kaip moka berti komplimentus...
Tikras vyras žino, kur, kada galima šaudytis komplimentais, o kada ir kur ne. Jei į jo namus atėjo moteris, na, žmonos draugė, jis negali jos merginti, žvelgti į ją kaip į moterį, nes ji juo pasitikėjo.
Tikras vyras žino, kur, kada galima šaudytis komplimentais, o kada ir kur ne.
Jei aš, gruzinė ir dar ištekėjusi, nueinu viena į svečius, vadinasi, vyras patikėjo mane tai draugijai, ir aš žinau, kaip joje turiu elgtis. Kiti irgi tai žino, – su manimi neflirtuoja. Mano neištekėjusioms draugėms suokia: gražuolė, undinė, dievybė, o man sako – sesuo. Vieną kartą merginos net mane paguodė: „Tamara, tu irgi labai graži!“
Į vestuves – be kvietimo
Ar vis dar gajos legendos apie gruziniškas vestuves? Gal vagiamos nuotakos, o gal tėvai superša vos gimusius kūdikius? Ne, pasirodo, nors, galbūt, nuotakos ir neatsisakytų romantiško pagrobimo...
Kada mergina gali suprasti, ar vaikinas turi rimtų ketinimų? Jei jis paklausia, kokia jos pavardė, kokios pavardės jos mamos, senelės, prosenelės? Gruzinų tėra 3 milijonai, tad giminystės yra ryšiai svarbūs. Mažiausiai septynios kartos turi skirti vieną jaunuolį nuo kito, žvelgiant į kraujo ryšį, o jei dar pasipainiojęs krikštas, skaičiuojama net iki devynių ar dvylikos kartų.
Gruziniškos vestuvės – didelės vestuvės, 800 žmonių (Tamaros vestuvės – mažos, 300 svečių). Ir būtinai atsiranda žmogus, neva nepakviestas. Gruzijoje į vestuves ir be kvietimo galima ateiti, nes manoma, kad žmogaus nepakvietė, nenorėdami, kad svečias išlaidautų. Tuomet jis būtinai nupirks didžiulę dovaną, pridės dar pinigų, ir taps pačiu garbingiausiu svečiu.
Gruzinų tėra 3 milijonai, tad giminystės ryšiai yra svarbūs.
Pavardžių susituokusieji nekeičia, nes jeigu keičia, turi priežastį. „Kai aš prieš sutuoktuves paklausiau, ar vyras norėtų, kad perimčiau jo pavardę, jis nustebo: „Kodėl, tu ne mano sesuo! Mano pavardę nešios tik sesuo ir dukra, jei ją turėsime“. Mudu drauge jau 14 metų, kaip susituokę bažnyčioje, bet iki zakso dar nenuėjome. Susituoksime sulaukę 15 metų.“
Ali ir Nino
Ar populiaru tuoktis su užsieniečiais? Pasak Tamaros, spąstų jaunuoliams niekas nespendžia, gerbia jaunų žmonių meilę. Batumio krantinėje puikuojasi dviejų žmonių skulptūra, pavadinta Ali ir Nino. Istorija žinoma iš austrų romano „Ali ir Nino“, pasakojančio apie azerbaidžanietį musulmoną Ali, įsimylėjusį Gruzijos princesę Nino. Deja, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Ali žūsta ir jaunuoliai niekada nesusitinka.
Kai yra meilė, nei šeima, nei religija netrukdo, tačiau už ją visą gyvenimą neši atsakomybę.
Šis nežinomo autoriaus romanas tapo regiono literatūros klasika. Garsioji meilė įkvėpė gruzinų menininkę Tamarą Kvesitadzę 2010 m. sukurti monumentalią judančią skulptūrą. Tai milžiniškas metalinis kūrinys, susidedantis iš dviejų, šiek tiek permatomų figūrų. Kasdien, 19 valandą dvi figūros juda viena link kitos ir tarsi susijungia, bet tik praslenka viena pro kitą, niekada nesusijungdamos. Kaip literatūroje. Automatinis spektaklis, apšviestas ryškiomis spalvomis, trunka apie 10 minučių ir sutraukia šimtus žiūrovų.
„Kai yra meilė, nei šeima, nei religija netrukdo, tačiau už ją visą gyvenimą neši atsakomybę, – aiškina Tamara. – Ar „tikrina“ jaunuoliai vienas kitą iki vestuvių? Atrodo – taip, nors šito neva niekas nežino. Visos žinios sueina prie upės. Kitaip tariant, viską žino moterys, kaip kažkada susitinkančios prie upės ar šaltinio.
Vaikinas retai kada ves merginą, jei ši nepatiks jo mamai. O gyvenimo be vestuvių, sugyventinių, beveik nėra, nes tavęs paklaus, kokia dingstis nesituokti, jei yra meilė? O jei jos nėra, kam kartu gyventi?“
Gruzinas iš šeimos išeina nešinas tuo, kuo pats vilki.
Ar dažnos skyrybos? Ne, pasirodo, nes dėl jų pralaimi vyras. Nerašyta, jog gruzinas iš šeimos išeina nešinas tuo, kuo pats vilki. Jis atsakingas už šeimą, vaikus. Jie yra jo giminės tęsėjai, ir jis niekada neleis kitiems jį pasmerkti už paliktą šeimą, vaikus. Visą gyvenimą rūpinsis šeima.
Atsakingu gruzinu būti nelengva, o niekšu, žinoma, įmanoma. Bet nuo tokių nusigręžia abi šeimos. Beje, naujoji žmona, su kuria vyras rodosi visuomenėje, bus laikoma oficialia žmona, tačiau ji niekada neturės tikrosios žmonos statuso.
