Kuržemė (liet. Kuršas) arba vakarinė Latvijos dalis su savo nedideliais, viduramžių dvasią išlaikiusiais miesteliais, pasak pašnekovo, yra pats romantiškiausias Latvijos regionas.
Kuldyga išsiskiria ne tik architektūra, bet ir istorija
O pačiu romantiškiausiu miestu Latvijoje V.Greičius vadina Kuldygą. Tai dėl vaizdų ir istorijos. Buvusi Kuršo hercogystės sostinė yra išlaikiusi ne tik miesto išdėstymą, bet ir vaizdą bei dalį XVII–XVIII a. architektūros. Su trimis ketvirtadaliais iš dalies ar visiškai išlikusios iki XIX a. suklestėjusios mūrinės architektūros, Kuldyga laikoma paskutiniu ir geriausiai išsilaikiusiu Kuršo eros miesto liudijimu. Dėl savo materialaus paveldo miestas įtrauktas į preliminarųjį UNESCO saugomų objektų sąrašą.
Pasak keliautojo, Kuldygoje yra viskas, ko reikia smalsiam turistui: siauros senamiesčio gatvelės, rodos, iš Alekšupytės upės išdygę originalūs pastatai (todėl miestas vadinamas Latvijos Venecija), plačiausias Europoje krioklys – Ventos slenkstis (latv. Ventas rumba, 249 m pločio, iki 2,2 m ilgio), kurio viršų galima pereiti basomis, 1874 metais virš Ventos upės pastatytas ir trečias ilgiausias Europoje plytinis važiuojamasis tiltas.
Egzotiškoji, kaip Vladislovas Greičius pasakoja, Kuršo istorija susijusi su Ketlerių gimine ir žymiausiu jo atstovu Jokūbu Ketleriu, gimusiu Kuldygoje, mokėjusiu latvių kalbą. Jo valdymo metais Kuršo (latv. Kurzeme) hercogystė, kuriai tuo metu priklausė ir dabartinis Žiemgalos regionas Latvijoje, pasiekė savo galios, turtų viršūnę ir netgi ėmėsi kolonizacijos. Taigi, anuomet Venta plaukiojo ne tik prekybiniai (Kuldygos miestas priklausė Hanzos sąjungai), bet ir karo laivai, pasiekdavę tolimus pasaulio kraštus.
Hercogystei kurį laiką priklausė Gambijos upės žiotyse, dabartinėje Gambijos valstybėje vakarų Afrikoje ir Karibų regione esančios Tobago salos teritorijos. Pastarojoje iki dabar yra išlikęs Kuršo vardu pavadintas vandenvardis – Didžioji Kuršo įlanka (angl. Great Courland Bay). V. Greičius išskiria mieste tebestovinčią seniausią, 1252 m. pastatytą miesto globėjos Šv. Jekaterinos bažnyčią, kurioje buvo pakrikštytas ir sutuoktas hercogas Jokūbas. Taip pat vieną iš nedaugelio fachverkinio architektūros stiliaus namą (1622 m.), kuriame veikė Hercogo vaistinė. Taip ji vadinama buvo dėl to, kad vaistinės atidarymo licenciją reikėjo pirkti iš hercogo.
Pasaulyje žinomi Sabilės vynuogynai, keista vieta ir dėmesio vertas parkas
Už 46 km į rytus nuo Kuldygos yra išskirtinis Sabilės (latv. Sabile) miestelis, garsėjantis Abavos upės slėnyje stūksančiu Vyno kalnu. „Sabiles vīna kalns“ (liet. Sabilės Vyno kalnas) buvo įkurtas apie XIV–XVI a., o valdant hercogui Jokūbui, vyno kultūra papildyta naujomis vynuogių rūšimis, kurių dabar auga apie 25.
Šalia vynuogynų yra pasodintų egzotiškų persikų, abrikosų ir graikinių riešutų medžių. Šis 34 m aukščio ir 1,5 ha pločio miesto simbolis atsispindi ne tik miesto herbe, kuriame pavaizduota vynuogių kekė, bet taip pat yra įrašytas į Gineso rekordų knygą dėl jame šiauriausiai pasaulyje augančio vynuogyno.
Dar viena, neoficiali Sabilės lankytina vieta, kurią keliautojas V.Greičius vadina įspūdinga ir keista yra Rygos gatvėje, gyvenamojo namo kieme įkurtas ir iš tolo dėmesį patraukiantis lėlių sodas. Jame surikiuota apie 200 skirtingo dydžio, visokiausiais drabužiais aprengtų ir į gatvės pusę savo mielai keistomis šypsenėlėmis žvelgiančių šiaudinių lėlių, kurias pasiuvo čia gyvenanti moteris.
Lėlės vaizduoja ratelius sukančių ar šuniukus vedžiojančių vaikų būrelius, malkas pjaunančių, šokančiųjų, net besituokiančių suaugusių poras ar lazdelėmis pasirėmusius senolius, policininkus, sportininkus, siuvėjas, namų šeimininkes. Be kita ko, įdomu ne tik iš arčiau apžvelgti tokiu būdu vaizduojamas gyvenimo scenas, bet ir pasitaikius galimybei pakalbinti savininkę apie šį jos sumanymą, kurio Vladislovui sužinoti nepavyko.
Verta aplankyti už poros kilometrų nuo Sabilės esantį Pedvalės meno parką (latv. Pedvāles mākslas parks). Beveik 100 ha parkas, kuriame varijuoja kraštovaizdžio įvairovė su vingiuota upe, slėniais, stačiais šlaitais, pievomis, priklauso daliai saugomos kultūrinės-istorinės Abavos upės slėnio teritorijos.
Už kultūrinio kraštovaizdžio išsaugojimą ir plėtrą parkas yra pelnęs netgi UNESCO apdovanojimą. Muziejuje po atviru dangumi eksponuojama daugiau kaip 150 šiuolaikinio meno skulptūrų, aplinkos meno objektų. Daugelyje jų pasikartojantis centrinis motyvas – akmuo.
Dalis meno darbų sukurti simpoziumų ir dirbtuvių metu, kuriose dalyvauja įvairių meno krypčių Latvijos ir užsienio artistai. Taip pat čia eksponuojami ir meno parko įkūrėjo bei skulptoriaus Ojārs Arvīds Feldbergs kūriniai. Ryšį su aplinka užmegzti menininkas kviečia ir muziejaus lankytojus. Tiek pavieniui, tiek grupėmis, vedant artistui Ojārs Arvīds Feldbergs, galite dalyvauti akmens sodinimo rituale, taip pat išgerti akmens arbatos, ypatingo akmens gėrimo.
Kultūriniams-istoriniams Abavos slėnio paveldo objektams taip pat priklauso istoriniai Sabilės ir Kandavos miestų centrai.
Meniškoji Kandava ir jos gamtos netikėtumai
Vos už 15 km nuo Sabilės esanti Kandava žinoma kaip dailininkų miestas. Čia Vladislovas atrado įspūdingai atrodančių, per visą namo sieną pieštų paveikslų, o ant 25 numeriu pažymėto Lielā gatvės namo yra pavaizduota daugiau kaip 20 kvadratinių metrų dydžio mozaika, pavadinimu „Septynios dienos“. Beveik 3,5 tūkstančio gyventojų miestelyje veikia Kandavos krašto muziejus, amatininkų centras, taip pat rankdarbių parduotuvė, dailės galerija „Vējspārns“ (liet. Vėjo sparnas), keramikos dirbtuvės, kuriose jaunoji menininkė Linda gali pamokyti lipdyti iš molio.
Kitos Kandavos įžymybės: 1873 metais pastatytas arkinis ir seniausias Latvijoje akmeninis tiltas, Parako bokštas – masyvus pastatas poros metrų storio sienomis, kuriame kunigaikščio Jokūbo Ketlerio laikais iš šiose apylinkėse išgaunamos sieros ir salietros buvo gaminamas parakas, taip pat ant šalia esančio Riterių piliakalnio esančios Livonijos ordino pilies griuvėsiai. Pasak V.Greičiaus, Kuržemėje pilių ir jų griuvėsių yra tiek, kiek visoje Lietuvoje ar net daugiau. Taip yra dėl mūrinės statybos kultūros, kurią Kuršo žemėse įvedė vokiečiai. Lietuvoje stovėjusios medinės pilys sudegė arba sunyko.
Dėl savo įspūdingų peizažų Abavos upės slėnio gamtos parkas, kuriam priklauso ir Sabilės bei Kandavos apylinkės, yra pavadintas Kuržemės Šveicarija. Daugybę pasaulio šalių spėjęs apkeliauti V.Greičius yra pabuvojęs ir tikrojoje Šveicarijoje, tad paklaustas kas šiose vietovėse labiausiai primena įspūdinga gamta garsėjančią Alpių kalnų valstybę, atsako, kad su ja asocijuojasi suraizgytomis Kandavos senamiesčio gatvelėmis pakilus aukštyn atsiveriantys toliai į Abavos upės slėnį.
Keliaujant Šveicarijoje iš aukštai matomus slėnius galima pastebėti itin dažnai. Kaip pasakoja Vladislovas, Kandavoje taip kalnuota, gatvės tokios stačios, kad jomis pakilsi tik įjungus antrą automobilio pavarą. Ir taip siaura, kad su kita transporto priemone neprasilenksi.
Apsupta unikalios gamtos Kandava gali pasiūlyti ir išskirtinių gamtinių objektų bei pramogų. Abavos slėnis yra vienas floristiškai turtingiausių regionų Latvijoje, čia auga bent 17 saugomų augalų rūšių, o dėl krūminės sidabražolės net nutiestas saugomas Čužu pelkės takas. Tai vienintelė vieta šalyje, kur šis augalas taip plačiai paplitęs, todėl praeiti 4 km ilgio trasa rekomenduojama būtent vasarą.
Kuržemėje, kaip V.Greičius pastebi, auga devynios galybės ąžuolų. Jų pamatysi ir palei vingiuotas Kandavos miesto gatves, ant kalnų upių šlaituose, net miesto herbe pavaizduota ąžuolo šaka, o gilės motyvas atsikartoja miesto fontane, šmaikščiose skulptūrose, gatvės grindinio ornamentikoje. Tačiau, kas įdomiausia, Kandavoje galima išvysti storiausią Latvijoje augančią laukinę kriaušę, kurios perimetrą sudaro 2,95 m.
Mažiausia, bet itin reikšminga Durbė
Taip pat keliautojas išskiria Durbės miestelį, kuris oficialiai laikomas mažiausiu visoje Latvijoje pagal gyventojų skaičių (2019 metų duomenimis jų čia gyvena 500). Miestelyje galima pamatyti XIV a. Vokiečių ordino pilies griuvėsius, iš kurių likę tik dalis sienos. Pilis buvo sunaikinta prieš 300 metų, Šiaurės karo metu (1700–1721 m.). Durbėje galima pasivaikščioti neilgu, 1,8 km ilgio Durbės piliakalnio taku, vedančiu palei piliakalnį ir Durbės tvenkinį.
Kaip žinia, 1260-aisiais metais liepos 13-ąją Durbėje įvyko vienas svarbiausių mūšių Baltijos tautų istorijoje, kuomet žemaičių ir kuršių kariuomenė sumušė Vokiečių ordino armiją. Kaip V. Greičius pabrėžia, jei šio didelės reikšmės Mindaugo laikų mūšio baigtis būtų buvusi kitokia, kažin ar Žemaitija bebūtų Lietuvoje.
