„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

„Tarp Zalvio ir Zalvės“ – dviračių trasa Sartų regioniniame parke

Paprastai Sartų pavadinimą žmonės prisimena žiemą – dėl to, kad jau daug metų čia vyksta tradicinės Sartų žirgų lenktynės. Tačiau vaizdingose Sartų apylinkėse smagu apsilankyti ir kitu metų laiku. Rekomenduojame apžiūrėti vietines „įžymybes“ sėdint ant plieninio žirgo – dviračio.
Planų keliauti šiuo maršrutu nesugadino net ir itin prastas oras
Planų keliauti šiuo maršrutu nesugadino net ir itin prastas oras / Mildos Bazaraitės nuotr.

Daugiau pasakojimų apie pažintinius takus rasite tinklarastis.gf.lt.

Dviračių trasa „Tarp Zalvio ir Zalvės“ vingiuoja vaizdingomis Sartų regioninio parko apylinkėmis. Čia ne tik galėsite pasigrožėti gamta, bet ir aplankyti keletą istorinių objektų. Visas tako ilgis – 13 km.

Turiu prisipažinti, kad ši dviračių trasa buvo pati sunkiausia mano kada nors įveikta trasa. Tačiau miško keliukais optimistiškai myniau paprastu miesto dviračiu su krepšeliu, todėl jei turite kalnų ar hibridinį dviratį, viskas bus gerai. Jei galėjau aš, galite ir jūs.

Kaip atvykti iki trasos?

Trasą geriausia pradėti Antazavės miestelyje, esančiame 24 km nuo Zarasų ir 37 km nuo Rokiškio. Siūlyčiau pirmiausia atvažiuoti arba į Zarasus (dviračius galima atsivežti traukiniu iki Turmanto ir atminti 18 km iki Zarasų), arba tiesiai į Antazavę ir čia palikti automobilius. Jei minsite nuo Zarasų pusės, pusiaukelėje sustokite Imbrado kaimelyje ir aplankykite čia stovinčią bažnyčią.

Mildos Bazaraitės nuotr./Dviračių trasa Sartų regioniniame parke nėra lengva
Mildos Bazaraitės nuotr./Dviračių trasa Sartų regioniniame parke nėra lengva

Faktai apie trasą

Trasos ilgis – 13 km. Didžioji jos dalis driekiasi mišku, todėl nusiteikite aktyviam sportui.

Zalvys ir Zalvė – ežerų pavadinimai. Šie ir kiti daug „z“ raidės turintys vietovardžiai (Antazavė, Zarasai) yra sėliškos kilmės. Prieš susiformuojant pirmajai Lietuvos valstybei būtent šiose apylinkėse gyveno ši nedidelė baltų tauta.

Trasa yra aštuoniukės formos, todėl pasirinkite maršrutą, kuris labiausiai tinka jums. Galite važiuoti pusę trasos arba aplenkti miške esančius objektus. Tačiau pasistengti ir aplankyti viską – verta! O aš būsiu nekukli ir pasiūlysiu variantą, pačios su draugais išbandytą prieš porą metų.

Suplanuotos kelionės mes neatšaukėme net ir užklupus prastam orui: visą dieną merkė lietus ir pūtė vėjas. Tačiau tai mūsų ryžto nesumažino ir ankstyvą rytą sėdę ant dviračių pajudėjome iš Zarasų. Pakeliui aplankėme apžvalgos ratą, esantį Zaraso ežero pakrantėje, o pirmą ilgesnį sustojimą padarėme Imbrade. Nuo čia nesustodami mynėme iki Antazavės.

Mildos Bazaraitės nuotr./Zaraso ežeras ir apžvalginis tiltas
Mildos Bazaraitės nuotr./Zaraso ežeras ir apžvalginis tiltas

Antazavės bažnyčia ir varpinė

Tako pradžia – Antazavės miestelyje. Apžiūrėkite architektūros paminklu laikomus Dievo apvaizdos bažnyčios varpinę ir vartų kompleksą. Jei tuo metu vyks pamaldos, galėsite užeiti į bažnyčios vidų. Tuomet šiek tiek išsukite iš trasos ir minkite link Antazavės dvaro.

Mildos Bazaraitės nuotr./Antazavės bažnyčia ir varpinė
Mildos Bazaraitės nuotr./Antazavės bažnyčia ir varpinė

Antazavės dvaras

Dvaras, pastatytas XVII a., yra apleistas, tačiau vis tiek gražus. Yra išlikę ne tik Pliaterių šeimai priklausę dvaro rūmai, bet ir svirnas. Šalia – didelis parkas ir šlaito apačioje tyvuliuojantis Zalvio ežeras.

Mildos Bazaraitės nuotr./Partizanų miškinė
Mildos Bazaraitės nuotr./Partizanų miškinė

Šilo mūšio vieta, partizanų žieminės

Tikrieji iššūkiai prasideda išsukus iš asfaltuoto kelio ir patraukus Šilo mūšio vietos link.

Žvyruotas keliukas greitai virsta žolėmis apaugusiu miško takeliu ir kartais tenka net nuo dviračio nulipti. Įveikti kalveles važiuojant darosi sudėtinga. Čia miškas tankus, gražus, žalias ir ramus. Šiek tiek išgąsdina taką kirtusi šernienė su šerniukais, bet, laimei, jai mes nerūpime.

Šilo mūšis prasidėjo 1944 m. Kalėdų rytą ir tęsėsi iki antros Kalėdų dienos vakaro. Pasakojama, kad mūšio metu žuvo daug sovietų kareivių, o iš partizanų esą žuvęs tik vienas. Būryje tuo metu buvo 18-20 partizanų. Aukų padėjo išvengti vienas miškininkas, sugebėjęs slapta išvesti partizanus iš apsupties žiedo.

Miške šiuo metu galima apžiūrėti išlikusius partizanų apkasus, yra pilnai atstatyta viena žieminė. Lįsti į vidų kiek nejauku ir baugu, tačiau išdrįstame ir trumpai susimąstome apie tuos drąsius vyrus, kovojusius šiose apylinkėse.

Pakačinės (Dembų) piliakalnis

Toliau miname link Pakačinės arba Dembų piliakalnio. Dviračius paliekame jo apačioje ir ropščiamės stačiais laiptais į viršų. Skaičiuojama, kad piliakalnio amžius – apie du tūkstančius metų. Dabar jis apaugęs medžiais ramiai sau stūkso miško viduryje.

Velikuškių II-asis piliakalnis „Sala“

Nusileidę nuo piliakalnio gražiu mišku ir smagiomis pievomis miname dar apie 2 km link kelio į Bradesius. Išvažiavus į plentą, palaimą teikia asfalto danga, tačiau kojoms daug pailsėti neleidžia tipiškos Aukštaitijos kalvos ir kalvelės. Velikuškių II-ąjį piliakalnį pamatysite iš tolo, čia yra patogi aikštelė dviračiams (ir automobiliams) palikti, o į viršų veda mediniai laiptai. Nuo čia atsiveria graži panorama.

Mildos Bazaraitės nuotr./Stelmužės brolis – Bradesių ažuolas
Mildos Bazaraitės nuotr./Stelmužės brolis – Bradesių ažuolas

Bradesių ąžuolas

Nusileidę nuo piliakalnio asfaltuotu keliu miname toliau, pasukame į dešinę ir randame įspūdingą gamtos paminklą – Bradesių ąžuolą. Jis laikomas Stelmužės ąžuolo broliu, galinčiu pasigirti 500 metų amžiumi ir beveik 2 m skersmeniu. Jei važiuojate didesne grupele, būtinai pamėginkite jį apkabinti. Mums pavyko!

Marimontas

Toliau trasa yra gana lengva ir smagi. Nemažą dalį švilpiame asfaltuotu keliu ir galiausiai pasukame į dešinę. Kiek giliau miške mūsų laukia paskutinis trasos punktas – Marimontas. Čia, ant upelio kranto, stovi vandens malūno liekanos. Tiesa, važiuojant šia kryptimi, jūsų laukia labai stati nuokalnė, grįsta akmenimis. Priklausomai nuo jūsų meilės adrenalinui ja galite arba važiuoti lėtai, arba lėkti greitai. Aš rinkausi saugesnį variantą lėtai bildėti akmenimis.

Prie vandens malūno liekanų yra vieta prisėsti, kaip tik puiki proga pailsėti, užkąsti ir prisiminti įveiktą maršrutą. Nes nuo čia judėsite namų link. Mes pasirenkame grįžti ne miško keliuku, bet užsitempiame dviračius aukštyn grįsta įkalne ir iki Antazavės miname asfaltuotu keliu.

Nors trasą laikau viena sunkiausių, kokia teko važiuoti, tačiau kartu ji ir viena gražiausių, įdomiausių ir įsimintiniausių.

Nuvargus po sudėtingo maršruto grįžti į Zarasus atrodo tikra kančia. Todėl rekomenduočiau dviračius atsivežti iki Antazavės, nes taip sutaupysite jėgų. Kita vertus, mes, įveikę tiek kilometrų mišku ir kalvomis, vėliau jautėmės įveikę ir patys save.

Nors trasą laikau viena sunkiausių, kokia teko važiuoti, tačiau kartu ji ir viena gražiausių, įdomiausių ir įsimintiniausių. Rekomenduoju!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs