Dvi dienas po Sudetų kalnais dirbo lenkai, lietuviai, čekai – iš viso apie 30 žmonių. Šikšnosparnių skaičiavimas yra tapęs tradicija ir viena iš priemonių, kaip užtikrinti šių gyvūnų apsaugą. Per tokias ekspedicijas ne tik skaičiuojami į žiemos miegą panirę žinduoliai, bet ir tikrinamos mikroklimato sąlygos, keičiama urvuose palikta įranga.
Šikšnosparniams prieš šaltąjį metų laiką svarbu susirasti vietą, kur jie gali panirti į žiemos miegą. Dažniausiai jų namais 5–7 mėnesiams tampa nuošalios vietos, kuriose išlieka maždaug pastovi temperatūra. Jie renkasi urvus, požemius, rūsius, bunkerius – vietas, kuriose išlieka teigiama temperatūra net ir lauke spiginant šalčiui.
Norint pasiekti šikšnosparnių pamėgtas žiemojimo vietas mokslininkams tenka ne tik leistis giliai po žeme, bet ir lįsti pro ypač siaurus praėjimus, šliaužti purvinais ir vandeniu apsemtais tuneliais, o kartais net ir leistis virvėmis, yra rašęs ir šiemet ekspedicijoje Lenkijoje dalyvavęs 15min fotožurnalistas Vidmantas Balkūnas.
Žiemojančių šikšnosparnių skaičiavimas – ypatingos atidos ir jautrumo reikalaujantis tyrimas, teigia Neries regioninio parko gamtininkai, kurie sausio pabaigoje juos skaičiavo ir Lietuvoje, Aukštųjų Panerių geležinkelio tunelyje.
Bet koks grubesnis žmogaus įsikišimas šiems gyvūnams gali būti pražūtingas. Šikšnosparnių žiemojimo vietoje apsilankęs ypatingos situacijos nežinantis žmogus ryškiomis šviesomis, žingsnių aidu ar net savo kūno šiluma gali prižadinti šiuos žinduolius.
Šikšnosparniams pavojų kelia ne tik žmogus, bet ir šylantis klimatas. Lenkijos mokslininkai šiemet skelbė, kad šiltos žiemos reiškia, jog vis daugiau šių gyvūnų nesulaukia pavasario.
Kai lauke yra per šilta, jie nepanyra į hibernaciją. Neužmigusiems ar žmogaus pažadintiems gyvūnams tuomet išgyvenimui reikia daugiau energijos, tačiau jos atsargų nėra kaip papildyti – vabzdžių dar nėra. Tokiais atvejais šikšnosparniai dažnai pavasario tiesiog nesulaukia.
