Automagistrale traukiant link pajūrio, pravažiavus Raseinius, tarp Viduklės ir Nemakščių kaimo vieškeliu pasukus dešinėn, gilyn į Kelmės rajoną, Pakražančio seniūnijoje rasite šį kaimelį. Priešais medinę bažnytėlę ir šalia jos nykstančią medinę kleboniją šviečia ryškiai geltonai dažytas, nuo sunykimo išgelbėtas, jau šimtmetį neseniai šventusios Žalpių mokyklos, statytos pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, pastatas.
„Kai 2005 m. įsikūrė Žalpių kaimo bendruomenė, išsikėlėme sau klausimus ir uždavinius – ką gero savo kaimui galime nuveikti. Vienas iš tikslų buvo restauruoti, sutvarkyti 1919 m. statytą mokyklos pastatą, įkurti jame muziejų ir įamžinti iš Žalpių kilusius šviesuolius: pirmąjį Homero „Odisėjos“ ir „Iliados“ vertėją Jeronimą Ralį (1876–1921), vargonų meistrą bei pirmojo Lietuvoje sklandytuvo kūrėją Joną Garalevičių (1871–1943) ir Lietuvos Steigiamojo Seimo narį, visuomenės veikėją Kazimierą Ralį (1885–1958)“, – pasakoja bendruomenės pirmininkė ir Žalpių kraštotyros muziejaus (Kelmės krašto muziejaus filialas) vadovė Alina Žalandauskienė.
Būtent minėto K.Ralio iniciatyva Žalpiai 1919 m. jau turėjo savo mokyklą. Padedant Kelmės krašto muziejui, parašius projektą savivaldybei, Pakražančio seniūnijai, žalpiškiai gavo finansavimą muziejaus įkūrimui. 2006 m. atidarytas muziejus, kuriam eksponatų padovanojo ir šviesuolių giminės.
„Mūsų kaimo šviesuoliai – ne tik mums, Žalpiams, bet ir visai Lietuvai nusipelnę žmonės“, – sako A.Žalandauskienė.
Ilgai ieškojo nesukūrentų senų mokyklinių suolų
Kaip pasakoja A.Žalandauskienė, atkurti tarpukario laikų mokyklos klasę nebuvo lengva. Senus medinius su atverčiama lentele suolus daug kas buvo tiesiog sudeginę.
„Apskambinėjome visas Kelmės rajono mokyklas, vos radome kelis nesukūrentus suolus. Parsivežėme. Nugramdėme, nušveitėme kelis sluoksnius grindinių dažų, – sako muziejininkė. – Seniau suolų niekas ir nedažydavo, buvo tiesiog mediniai. Kaip mums pasakojo viena močiutė, jos laikais suolai buvo truputį ilgesni ir platesni, nei šie. Mokiniai sėdėdavo po tris, o jei smulkesni, tai ir po keturis.“
1938 m. Žalpių pradžios mokykloje mokėsi 110 mokinių, juos mokė du mokytojai, o trečiadieniais ir penktadieniais dar ateidavo klebonas dėstyti tikybos istorijos. Pamokos prasidėdavo ir baigdavosi maldele, kurios tekstą muziejuje gali perskaityti lankytojai. Autentiškas skambutis dabar kviečia ir į edukacinius užsiėmimus muziejuje.
Kaip teigia A.Žalandauskienė, dailyraštis seniau buvo atskira pamoka, tad ir dabar šiuose suoluose pabandoma rašyti dailyraščio. Sakinius muziejininkė diktuoja iš 1921 m. lietuvių kalbos vadovėlio. Kartais vaikams tenka paaiškinti ir kai kurių žodžių prasmę. Alina džiaugiasi, kad į ekskursijas atvykusiems moksleiviams šie senieji suolai patinka. Sakė, norėtų tokiuose sėdėti. Ir uniformas vaikai giria, ir prie paprastos lentos su kreida smagiai laiką leidžia. Dabar tokios lentos iš mokyklų beveik išnykusios, visur interaktyvios.
Pamokos prasidėdavo ir baigdavosi maldele, kurios tekstą muziejuje gali perskaityti lankytojai.
Tarpukario mokyklos klasę įkūręs muziejus turi ir tikras veikiančias krosnis. Tokios ir šildydavo klases. Tik dabar dėl saugumo reikalavimų jų neleidžiama kurti.
„Iš pradžių lankytojų – moksleivių su mokytojais – sulaukdavome tik iš Kelmės rajono, o dabar atvažiuoja ir iš toliau. Muziejuje rodome ir medinius lagaminėlius, su kuriais į mokyklą vaikai eidavo. Sprendžiant iš lagaminėlių dydžio, knygų ir sąsiuvinių, daug nesinešiodavo. Bet tokius turėdavo tik turtingų ūkininkų vaikiai, kitiems medžiagines „terbeles“ pasiūdavo. O prie knygų į tas dėžutes vaikai pietums įsiberdavo džiovintų obuoliukų, – teigia A.Žalandauskienė.
– Iš Žalpių kilusius muziejaus lankytojus domina ir mokyklos žurnalai, kurie muziejuje saugomi nuo 1953 m. Smagiai su anūkais lankytojai patyrinėja savo pažymius“.
Vargovaikis ir jo projektas – mokykla
Iš Žalpių kilusiam visuomenės veikėjui, knygnešiui, Steigiamojo Seimo nariui (nuo 1920 iki 1927 m.) Kazimierui Raliui žalpiškiai dėkingi už mokyklą, o dabar – už muziejų, kuris įkurtas tos mokyklos pastate. Kazimieras, dar būdamas 15 metų, išvažiavo į Ameriką pas tėvą, kuris dirbo anglių kasykloje.
1902 m. kartu su tėvu grįžo į Lietuvą, slapta mokė žmones skaityti, rašyti. Kazimieras su bendraminčiais slaptą mokyklėlę buvo įsteigęs dar 1905 m. netolimame Mažučių kaime. O kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, šios minties ėmėsi nesislapstydamas.
Kaip pasakoja A.Žalandauskienė, 1918 m. rudenį jo iniciatyva buvo suorganizuotas gyventojų susirinkimas, suburtas gyventojų komitetas ir bandyta įsteigti valsčių. Bet tam pritrūko gausesnio gyventojų skaičiaus, todėl prisijungė prie Nemakščių valsčiaus.
Tačiau K.Ralio vadovaujamo piliečių komiteto sprendimu buvo nutarta Žalpiuose pastatyti pradžios mokyklą. 1918 m. prasidėjo statybos. 1919 m. „Lietuvos ūkininke“ buvo aprašyta, kad esą išėjo visai neblogas namas. Pats K.Žalpys daug rašė į tuometinius laikraščius, pasirašinėjo slapyvardžiu Vargovaikis.
„Nors apie mokyklos pastatymą spauda jau rašė 1919 m., bet apie atidarymą dar nekalbėta. Mes galvojame, kad pirmieji mokiniai susirinko 1920 m.“, – pasakoja A.Žalandauskienė.
K.Ralio suorganizuota Šaulių kuopa buvo viena pirmųjų Lietuvoje, gyvavo iki 1940 m., turėjo savo dūdų orkestrą. 1951 m. K.Ralys buvo ištremtas į Sibirą. Kai grįžo iš Sibiro, namas Žalpiuose buvo kitų gyvenamas. K.Ralys apsistojo Kaune. Dabar iš gimtojo namo Žalpiuose tik paminklinis akmuo likęs.
„Bendravome su jo vaikais ir anūkais, jie ir eksponatų atidavė“, – pasakoja A.Žalandauskienė, rodydama Kazimiero telefoną.
Muziejuje eksponuojamas ir K.Ralio kaklaraištis, darbininko skulptūrėlė, visada stovėjusi ant jo rašomojo stalo, taip pat kavamalė. Kaip muziejininkei yra pasakojęs Kazimiero sūnus Dobilas, tą kavamalę tėvas vežėsi ir į Sibirą. Gaudavo saują grūdų, susimaldavo ir užplikydavo košei.
„Dobilas, neseniai miręs 84 metų, pas mus dažnai atvažiuodavo. Nuo magistralės, jau garbingo amžiaus būdamas, su kuprinėle pėsčias iki Žalpių ateidavo, – pasakoja A.Žalandauskienė. – Su savo vaikais ir anūkais dalyvavo ir 2020 m., kai atidengėme lentą K.Raliui pagerbti. Tada jis kalbėjo, kad Kaune nori atidengti lentą tėvo atminimui, bet labai greitai jį ištiko insultas ir sumanymas liko neįgyvendintas.“
Rygos vargonų įkvėptas apie 100 sukūrė Lietuvai
Viena iš muziejaus ekspozicijų pasakoja apie Žalpių dvaro palivarke gimusį Joną Garalevičių – vargonų, kanklių ir citrų meistrą. Jis turėjo vargonų gamybos fabrikėlį Kaune, Daugirdo gatvėje, nr. 4 (dabar ant pastato kabo atminimo lenta).
J.Garalevičiaus vargonus pagamino daugeliui Lietuvos bažnyčių – Šiluvos, Prienų, Duokiškio, Alytaus, Plungės rajonų, Birštono, Garliavos (neišliko), Kavarsko (neišliko), Lazdijų, Metelių, Marcinkonių, Pakruojo, Pikelių, Platelių, Raseinių (neišliko), Seredžiaus (neišliko), Simno, Šilavoto (neišliko), Skriaudžių, Telšių (neišliko), Veliuonos, Želvos, Utenos.
J.Garalevičiaus vargonai stovi ir Baltarusijoje (Breslaujoje, Silvanonyse, Šemetavoj), Latvijoje, Lenkijoje (Seinų katedroje), buvo, tačiau neišliko Ukrainoje (Smiloje). Šie duomenys apie žinomus J.Garalevičiaus darbus pateikti vargonus tyrinėjančio Rimanto Gučo knygoje „Lietuvos paminkliniai vargonai“. Kaip yra rašęs R.Gučas, Želvoje (Ukmergės rajone) tebestovi seniausi J.Garalevičiaus 1898 m. pagaminti vargonai, o Veliuonoje bene vieninteliai pneumatiniai.
Kaip muziejininkei yra pasakoję J.Garalevičiaus giminaičiai (seserų anūkai, pats meistras palikuonių neturėjo), baigęs gimnaziją ir tarnaudamas raštininku Rygoje, J.Garalevičius ten išgirdo žymiųjų Rygos katedros vargonų pašventinimo koncertą. Vargonai jį taip sužavėjo, kad pats nutarė statyti vargonus.
Dar Latvijoje, Tukume, tarnaudamas pas kunigaikštį Lėveną, talkino jam gaminant saloninius vargonus. Paskui amato mokytis išvyko į Lenkiją, Ščečiną, į Barnimo Griunebergo (1828–1907) įmonę. Montuodamas šios firmos vargonus, važinėjo po Europą. Grįžęs į Kauną, vargonų dirbtuvei išsinuomojo buvusį šv. Kazimiero knygyną, o 1905 m. perkėlė ją į Daugirdo gatvėje įsigytus namus, dirbtuvę pavadino „Fabrika muzikos instrumentų“. Metalo vamzdžius pirko Vokietijoje, o medines dalis darė savo dirbtuvėse.
Kartu su Jurgiu Astrausku, turėjusiu dirbtuves Kaune, Šančiuose, nuo 1901 iki 1914 m. pagamino apie kelis tūkstančius styginių instrumentų (citrų su 15–25 stygomis, suvalkiečių dvylikastygių kanklių). Daug kanklių išsiuntė į JAV.
„Iš viso jis pagamino ir restauravo apie 100 vargonų. Statė juos iki 1914 m., o kai per karą, 1914 m. jo dirbtuvės sudegė, J.Garalevičius važinėjo po bažnyčias ir restauravo vargonus, – pasakoja A.Žalandauskienė.
– Jis parašė 1910 m. išleistus vadovėlius, kaip skambinti citromis ir kanklėmis, taip pat daug straipsnių apie kankles ir vargonus. Mes iš pradžių manėme, kad ir Žalpių bažnytėlėje jo gaminti vargonai, bet neatitinka datos: dirbtuvės jau buvo sudegusios, kai bažnyčią statė 1928 m. Vyresni žalpiškiai sakė pameną kažkokią lentelę, kurioje buvo parašyta, kad jis juos restauravo.“
Medinis sklandytuvas – vargondirbio avantiūra
J.Garalevičių traukė įvairios technikos naujovės. Savo užpatentuotomis staklėmis pagamino Lietuvoje pirmąjį elektrinį laikrodį. Jis laikomas ir Lietuvos aviacijos pradininku. 1911 m. su pažįstamu carinės Rusijos armijos karininku Aleksandru Kulvinskiu sukonstravo pirmąjį Lietuvoje sklandytuvą.
Nors J.Garalevičius neturėjo inžinieriaus diplomo, bet buvo talentingas mechanikas ir išradėjas, besidomintis technikos naujovėmis. Todėl į jį ir kreipėsi A.Kulvinskis – kad šis savo dirbtuvėse suprojektuotų bei pagamintų ne tik medinį karkasą, bet ir metalinius apkaustus, vairavimo sistemos detales.
Pagamintą sklandytuvą Šančiuose pirmiausia išbandė A.Kulvinskis, labai veržėsi pabandyti ir iš Peterburgo kilęs poručikas Borisas Rudnevas. Kaip spėja šią istoriją aprašę plienosparnai.lt, matyt, B.Rudnevas buvo daug finansiškai prie sklandytuvo gaminimo prisidėjęs, kad jau ne pirmą kartą jam buvo leista skristi. Deja, padaręs klaidingą manevrą, poručikas užsimušė.
Sklandytuvas visiškai subyrėjo. B.Rudnevas palaidotas Šančių kapinėse. Sklandytuvo bandymai vyko slaptai, apie tai nieko nerašė ir gubernijos laikraščiai, viskas viešumon iškilo tik po katastrofos. J.Garalevičius savo gamintu sklandytuvu taip ir nepaskraidė. Incidentą tyrusi prokuratūra nustatė, kad katastrofa įvyko ne dėl gamintojų, o dėl piloto klaidos.
Nors po to abiem sklandytuvo kūrėjams buvo siūloma vykti tobulintis į Paryžių, į aukštąją aeronautikos mokyklą, J.Garalevičius pasiūlymo atsisakė. Išvyko A.Kulvinskis. Deja, greitai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, A.Kulvinskis buvo atšauktas iš Paryžiaus, vadovavo Rusijos karo aviacijos pajėgų eskadrilei, žuvo kovose su vokiečiais.
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, J.Garalevičius dirbo įvairiose ministerijose, direktoriavo Kauno amatų mokykloje.
„Dažnai atvykdavo į Žalpius. Kaimo bažnyčiai padovanojo altorių. Kitoje pusėje parašyta: „Viešpačiui Dievui ant garbės ir mano mamytės atminčiai. Jonas Ralys-Garalevičius“, – pasakoja A.Žalandauskienė. – Šiaip Raliai ir Garalevičiai yra giminės. Raliai susibajorino pavardę ir tapo Garalevičiais. Vargondirbys J.Garalevičius labai mylėjo Žalpius ir jos žmones.
Viena Žalpių mokyklos mokytoja yra pasakojusi, kad kai jos mama tekėjo, Garalevičius atvykęs padovanojo siuvimo mašiną. Rėmė savo giminaičius, ne vienam yra padovanojęs žemių. 1933 m. Žalpių kapinėse pasistatė paminklą-koplyčią, į ją iš Liolių perkėlė motinos Marijonos palaikus, o po dešimties metų ir pats buvo čia palaidotas. Kai jis mirė, jo karstą į Žalpius iš Kauno parvežė su automobiliu. Žalpiškiai tada pirmą kartą pamatė automobilį.“
Muzikos instrumentų meistro, aviacijos konstruktoriaus, lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjo J.Garalevičiaus kapas dar 1993 m. buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Betoninį paminklą sudaro laiptuotas postamentas su vertikaliais stulpais, juosiančiais stovinčią betoninę skulptūrą „Švč. Jėzaus Širdis“.
Portalo viršuje pastatyta betoninė moters su vargonų instrumento fragmentu skulptūra. Po postamentu – įėjimas į paminklo vidų, kur dviejuose mediniuose karstuose ilsisi palaikai. Virš durų įrašas: „Motinos ir sūnaus amžino poilsio vieta“.
Lietuvai išvertęs Homero „Odisėją“
Vos įkurtos Žalpių mokyklos mokiniai dar tarpukariu didžiavosi, kad iš jų krašto kilęs Homero „Odisėjos“ vertėjas, gydytojas Jeronimas Ralys, gimęs netoliese, už 2 km esančiame Antkapinio kaime. Besimokydamas Šiaulių gimnazijoje Jeronimas susidomėjo graikų kalba ir dar būdamas gimnazistas pradėjo versti „Odisėją“.
Vertimas truko apie 20 metų. Kūrinys išleistas 1921 m. Po „Odisėjos“ ėmėsi versti ir „Iliadą“. Deja, iškviestas pas ligonį ir kelionėje peršalęs, susirgo ir netrukus mirė. „Iliadą“ buvo išvertęs iki XV giesmės. Poemą baigė versti Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, kunigas Jurgis Talmantas, Pranciškus Žadeikis, išleista 1930 m.
J.Ralys su Jurgiu Šlapeliu iš lenkų kalbos išvertė Danielio Defo „Robinzono gyvenimą ir jo nelaimes“ (1907 m.), su H. Bičer-Stou – „Dėdės Tomo trobelę“ (1914 m.). Tai knygos, kurias tarpukariu Lietuvos moksleiviai skaitė ir žavėjosi. Gydytojas J.Ralys gyveno Jonavoje, ten ir palaidotas. Jo kapą puošia knygos (su užrašu „Odisėja“, „Iliada“) formos paminklas.
Žalpiai kažkada garsėjo ir dvaro veikla. Dvarininkas Juozas Pluščiauskas dar 1889 m. savo dvare įsteigė pieninę, o 1907 m. kaime pieninei jau pastatė atskirą namą, su apylinkių ūkininkais 1925 m. organizavo pieno perdirbimo bendrovę.
1939 m. su iš Vokietijos atsivežta įranga ta įmonė buvo viena moderniausių Lietuvoje. Kaip pasakojo A.Žalandauskienė, vyresni Žalpių žmonės dar pamena, kaip Žalpių sviestas iš šios pieninės po visą Lietuvą buvo vežiojamas iki 1940 m. Deja, pieninę 1944 m. susprogdino vokiečiai. Dar anksčiau Pluščevskiai garsėjo kaip mecenatai, 1818 m. dvare buvo įsteigę pradinę nemokamą mokyklą.
Žalpiai kažkada garsėjo ir dvaro veikla.
Žalpių muziejus eksponuoja ir šio krašto etnografinius rakandus. Juos mielai muziejui dovanoja kaimo žmonės. Vienos patalpos sienas puošia dailininkės grafikės Romualdos Verygaitės (g. 1936 m. ) piešinių reprodukcijos. Ji kilusi iš to paties Antkapinio kaimo, kaip ir J.Ralys. Dailininkė – buvusio sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos senelio sesuo.
„Dar labai norime sukurti ekspoziciją, pasakojančią apie kunigą Juozapą Razmantą (1906–2001). Jis ne iš mūsų krašto kilęs, bet čia 30 metų kunigavo, – sako muziejininkė.
– Jis sovietmečiu priklausė pogrindinei patriotinei Lietuvos Laisvės Lygai. 1950 m. už agitavimą prieš sovietų valdžią bei kolūkius, skatinimą melstis už tremtinius buvo suimtas ir įkalintas. 1956 m. paleistas į laisvę. 1963 m. už antisovietinę veiklą vėl ištremtas į Rusiją netoli Jakutijos sienos. Grįžęs į Lietuvą nuo 1967 iki 1997 klebonavo Žalpiuose. 1997 m. atleistas iš klebono pareigų, iki gyvenimo pabaigos liko Žalpių parapijos altarista. Palaidotas Šiluvoje.“
Apie Žalpius galima rasti įdomios informacijos Vytenio ir Junonos Almonaičių 2021 m. išleistame keliautojo žinyne „Viduklės ir Nemakščių kraštas“. Leidinyje paminėtas ir drąsus žalpiškių poelgis, kurį autoriams besilankant Žalpiuose yra pasakoję vietos žmonės: J.Razmantas buvo geras disidento Alfonso Svarinsko bičiulis, už A.Svarinsko išlaisvinimą 1983 m. peticiją pasirašė 219 Žalpių parapijos tikinčiųjų.
Muziejininkė jau turi pirmąjį eksponatą J.Razmanto ekspozicijai – Kūčių plotkelių keptuvą, kuriuo, artėjant Kūčioms, plotkelės buvo kepamos senojoje Žalpių klebonijoje klebonaujant J.Razmantui.
„Aš dabar juokiuosi, kad kadaise kunigas į Žalpius buvo ištremtas kaip į tolimą, visų pamirštą užkampį. Bijau, kad dabartinis žvyrkelis nuo magistralės iki Žalpių atbaidys keliautojus ir mes taip ir liksime kaip senų laikų užkampy“, – sako A.Žalandauskienė, daranti viską, kad Žalpiai būtų žinomi ir įdomūs visiems pravažiuojantiems.
Straipsnių ciklą „Miestelių istorijos. Muziejų duris atvėrus“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba
