Jeigu pilis atrodo kaip keli skirtingi dariniai, tai ne be reikalo. Statybos ant uolos krašto čia vyko nuo XII a. Pirmoji pilis buvo statoma su pertraukomis nuo 1100 iki 1390 m. – tai griuvo per karus, tai vėl buvo statoma. Galiausiai pastatas buvo visai apleistas ir nebeatstatytas. Iš senosios didybės liko griuvėsiai.
Galiausiai XIX a. pradžioje Viurtembergo karalius Frederickas I dar nuardė ankstesnės pilies mūrus ir ant jų likučių pasistatė medžioklės namus.
1837 m. šias žemes įsigijo jo pusbrolis grafas Wilhelmas von Urachas, kuris be galo domėjosi viduramžių istorija, menu ir architektūra. Jis pats norėjo gyventi viduramžių pilyje – ar bent jau jos kopijoje. Architektui Carlui Alexanderiui Heideloffui nurodė įgyvendinti svajonę.
Architektas įkvėpimo gotikos ir renesanso stilių piliai sėmėsi iš 1862 m. Wilhelmo Hauffo novelės „Lichtenšteinas“, kuriame autorius labai gyvai ir išsamiai aprašė gyvenimą viduramžiais. Taip pastatas ir gavo savo vardą. Pilis buvo baigta statyti 1842 m. ir dekoruota viduramžių stiliaus dailės darbais.
Pilyje buvo gyvenama XIX a. pab.–XX a. Per Antrąjį pasaulinį karą ji buvo gerokai apgadinta. Amerikiečių tankas pataikė ir į patį pilies bokštą, tačiau sviedinys nesprogo.
Vėliau pilis buvo restauruota ir virto populiaria lankytina vieta. Ji turistams atverta 10 mėnesių per metus, ten vykdomos ekskursijos.
