– Kas jums yra kelionės? Ar galite save pavadinti keliautoja?
– Kelionės suteikia gyvenimui žavesio ir prieskonio, kuris praskaidrina mūsų kasdienybę. Daug keliauju su šeima, yra galimybių keliauti ir su projektais. Žinoma, pagrindiniai tokių mūsų kelionių tikslai dažniausiai yra susiję su akademine veikla. Tačiau kiekvienas mokslininkas pasakytų, kad dažnai mato ne tik konferencijų sales, bet stengiasi ir pažinti tą kraštą, kuriame apsilanko. Taigi, esu buvusi daugelyje Europos šalių, o šį kartą atsirado galimybė apsilankyti tolimojoje Australijoje.
– Kaip kilo idėja apsilankyti būtent Tasmanijoje?
Nesutikome nė vieno australo, kuris nežinotų, kur yra Lietuva. Visi žinojo, kad tai šalis prie Baltijos jūros.
– Apsilankymas Tasmanijoje buvo susijęs su projektu, kurio tikslas yra Lietuvos aukštųjų mokyklų tyrimų institutų bendradarbiavimo su lituanistikos centrais, kurie yra įkurti užsienio universitetuose, stiprinimas. Šiame projekte Vytauto Didžiojo universitetas kuruoja 10 centrų, kurie ir buvo lankomi.
Vyksta abipusiai mainai, naudingi visoms bendradarbiaujančioms šalims. Skaitome paskaitas, lankomės bibliotekose ir archyvuose. Esu paskaičiavusi, jog šio projekto metu buvo įvykdyti 54 vizitai į Lietuvą ir į užsienio lituanistikos centrus. Pats tolimiausias taškas, kuriame įkurtas toks centras – Tasmanija. Šiais metais keturi australai iš Tasmanijos universiteto lankėsi Lietuvoje, lietuvių kalbos kursuose. Vėliau mes susitikome su jais Tasmanijoje – jie buvo sužavėti tuo, kaip mes mokame pristatyti savo kultūrą, saugom ir puoselėjam tapatumą, didžiuojamės Lietuvos istorija.
– Ar prieš vykdama į Tasmaniją buvote susidariusi išankstinį vaizdinį apie šį kraštą? Ką apie jį žinojote? Ar vaizdinys pasitvirtino, o galbūt pasirodė esantis klaidingas?
– Australija buvo mano vaikystės svajonių šalis, visada norėjau aplankyti būtent ją. Pagaliau svajonė išsipildė – dėl jos sutikau būti šio projekto vadove. Kalbant apie išankstinį vaizdinį – tai, ką buvau mačiusi televizijos laidose ar internete, pasitvirtino, bet ta didybė, kurią mes pamatėme, mus tiesiog užbūrė.
– Kuo tolimoji Tasmanija labiausiai nustebintų europietį?
Tasmanija yra Australijos dalis, tačiau jas skiria keli šimtai kilometrų, o patys tasmaniečiai Australiją vadina sala šiaurėje.
– Gamtos didybe. Kadangi Tasmanija yra sala, tad aplinkui esančios įlankėlės, vandenynas, kalnai ir tas vaizdas, kai tu matai viską iš aukštai, ypač pakeri.
Didelis salos savitumas yra tuštuma. Šios kelionės metu teko vieną dieną lankytis Honkonge, kur gausu pastatų, žmonių – visiška priešingybė tam, ką pamatėme Tasmanijoje.
Vėliau su kolegomis kalbėjome, jog atrodo, kad negalėtume čia ilgai išgyventi, nes ilgainiui tokioje aplinkoje pradėtum jaustis labai vienišas. Sakoma, kad kai nuo visko pavargsti, norėtųsi gyventi negyvenamoje saloje – supratau, kad negalėčiau, nes žmogus visgi yra sociali būtybė, kuri turi matyti kitus žmones, bendrauti su jais
Tasmanija yra Australijos dalis, tačiau jas skiria keli šimtai kilometrų, o patys tasmaniečiai Australiją vadina sala šiaurėje. Įdomus jų pačių suvokimas – jie save laiko centru, o žemyninė Australijos dalis jiems yra tarsi sala.
– Ar teko pasigrožėti unikalia Tasmanijos gamta? Kokį įspūdį ji paliko jums? Galbūt išvydote vietos įžymybę – „Tasmanijos velnią“, ar kitas Australijai įprastas gyvūnų rūšis?
Itin žavus dalykas yra visur besiganančios avys, kurių daugiau nei žmonių.
– Jei keliauji per kalnuotas vietoves, daug kur peizažas daugmaž panašus. Itin žavus dalykas yra visur besiganančios avys, kurių daugiau nei žmonių. Teko pamatyti sterblinius gyvūnus – tai buvo vienas iš mūsų norų. Nors turėjome itin intensyvią darbotvarkę, skaitėme paskaitas, susitikome su lietuvių bendruomene, lankėmės Tasmanijos parlamente, tačiau kai mūsų paklausė, ko mes dar norėtume, atsakėme – parodykite mums kengūras (juokiasi).
Šiame krašte kengūros mažesnės nei tos, kurios gyvena žemyninėje Australijos dalyje – pastarųjų ūgis siekia net iki 2 metrų. Džiaugiamės, kad galėjome pamatyti Tasmanijos velnią, kuris kartu su jau išnaikintu Tasmanijos vilku yra laikomi šio krašto simboliais, taip pat vombatus, koalas ir daug kengūrų, kurias galėjome patys pamaitinti. Visa tai matėme didžiulėje aptvertoje teritorijoje, kur saugojami bei globojami įvairūs sužeisti gyvūnai ar be tėvų likę jaunikliai. Tasmanijos miškuose gyvena daug vombatų ir valabių, tad supratingesni australai stengiasi vengti naktinių kelionių automobiliu – tikimybė, kad koks nors gyvūnas išbėgs į kelią yra išties didelė.
– Ar turėjote galimybę apsilankyti garsiajame muziejuje MONA? Ar šio muziejaus įkūrėjo provokuojantis apibūdinimas, kad tai yra tarsi „visa griaunantis Disneilandas suaugusiesiems“, atitinka jūsų įspūdžius?
Teko sutikti merą, kuris dienos metu mums aprodė meriją, o vėliau, vakare, susitikome jį parduotuvėje. Jis mus prisiminė, apsidžiaugė pamatęs, pakalbino, net pasisiūlė parvežti namo.
– Apsilankėme – paliko tikrai didelį įspūdį. Kai kurie dalykai išties pavaizduoti šokiruojančiai, nors esame matę įvairių muziejų, provokacijų ir meninių instaliacijų. Užburia tai, jog muziejus tikrai yra didelis. Yra daug erdvių, kur galima rengti kilnojamas parodas ir tuo pačiu didelius ir įspūdingus reginius.
Vienas iš pačių įspūdingiausių to muziejaus eksponatų buvo maždaug 50 kvadratinių metrų kambarys, kuriame buvo daug lentynų – bibliotekos imitacija, tačiau visos ten esančios įvairaus formato knygos tėra baltas popierius, viskas tuščia.
Tai matydamas suvoki savo darbo beprasmybę – juk kitą kartą mokslinius straipsnius „kepame“ dideliais kiekiais, tačiau nespėjame paskaityti, ką tuo metu rašo kiti. Tada supranti, kad mus nuolatos supa knygos, kurių begalė, tačiau neretai jos tėra dekoracijos – šiuolaikiniai žmonės dažnai yra taip užsiėmę, kad tiesiog nelieka laiko paimti knygą į rankas. Tokie dalykai priverčia susimąstyti.
– Kuo išskirtinė vietinių gyventojų kultūra, mentalitetas?
– Labiausiai dėmesį atkreipia jų ramumas. Žmonės ten ramūs, nuoširdūs ir šilti bei draugiški. Tikiu, kad taip yra ne tik bendraujant su užsieniečiais, bet ir tarpusavyje. Teko sutikti merą, kuris dienos metu mums aprodė meriją, o vėliau, vakare, susitikome jį parduotuvėje. Jis mus prisiminė, apsidžiaugė pamatęs, pakalbino, net pasisiūlė parvežti namo – nustebino jo nuoširdumas ir paprastumas.
Tasmanijos lietuvių bendruomenė nėra didelė – ją sudaro apie 40 aktyvioje veikloje dalyvaujančių žmonių bei jų šeimos nariai.
Kadangi Australija yra imigrantų šalis, tad daug tradicijų yra atvežtos iš Europos, o dar tiksliau – iš Jungtinės Karalystės, taip pat ir virtuvė. Ji nėra išskirtinė, o lietuviams nėra ir labai skani, taigi, nors kai kurių patiekalų teko ragauti, bet mūsų jie nesužavėjo. Dažniausiai valgydavome Azijos virtuvės patiekalus siūlančiose maitinimo įstaigose – Tasmanijos sostinėje Hobarte jų tikrai yra labai daug.
– Ką galite pasakyti apie Tasmanijos lietuvių bendruomenę? Kaip jie atsidūrė tokiame tolimame krašte?
– Tasmanijos lietuvių bendruomenė nėra didelė – ją sudaro apie 40 aktyvioje veikloje dalyvaujančių žmonių bei jų šeimos nariai. Dauguma jų į Tasmaniją atsikėlė po Antrojo pasaulinio karo, iš Vokietijos pabėgėlių (DP) stovyklų. Tasmaniją jie dažniausiai pasiekdavo vėliau – iš pradžių buvo siunčiami į Australiją, o atidirbę nustatytą laikotarpį, jie rinkdavosi Tasmaniją dėl to, kad jos gamta labiausiai panaši į Lietuvos. Ten daugiau žalumos, o klimatas yra vėsesnis nei Australijoje, kurioje dažnai būna sunkiai ištveriami karščiai. Dabar Tasmanijoje gyvena jau antra ar trečia pokario metais į šį kraštą atvykusių lietuvių karta. Įdomu tai, kad kai kurie savo mirusių artimųjų palaikus yra parvežę į Lietuvą. Iš tolimos Australijos žmonės grįžo į gimtinę bent jau amžinam poilsiui.
Tasmanijos lietuviai sužavėjo savo vieningumu ir nuoširdumu. Teko dalyvauti keliuose susitikimuose, kurie buvo suruošti mūsų atvykimo proga. Vėliau, atsidėkodami mes nutarėme surengti jiems vakaronę. Nustebino, kad net ir vyresnio amžiaus žmonės noriai jungėsi į tradicinius lietuviškus šokius, o tėvų atsivesti mokyklinio amžiaus vaikai, nekalbantys lietuviškai, taip pat rodė norą susipažinti su mūsų tradicijomis. Nostalgija Lietuvai neabejotinai yra – ypatingai tai juntama iš tų, kurie gimę Lietuvoje.
– Kaip vietiniai reaguodavo, kai pasakydavote, kad esate iš Lietuvos? Ar australai žino tokią šalį?
Aborigenų palikuonys yra išlaikę tam tikrą kultūrinį savitumą, bet, žinoma, nebegyvena taip, kaip mes įsivaizduojame ar kaip rašoma senose knygose.
– Nesutikome nė vieno australo, kuris nežinotų, kur yra Lietuva. Visi žinojo, kad tai šalis prie Baltijos jūros. Dauguma australų pagal kilmę yra europiečiai, o kraštas apgyvendintas pakankamai neseniai, tad neretas pasakydavo, kad yra „mūsų kaimynas“ – vengras, suomis. Neseniai teko lankytis Čekijoje, Prahoje – čia daug kas nežinojo, kur yra Lietuva. Kiti kalbėjo, kad Lietuvos sostinė Ryga, neskyrė Baltijos valstybių, klausė, ar esame Europos Sąjungos nariai, nors, atrodytų, gyvename greta.
– Ar Tasmanijoje yra išlikusių senųjų genčių palikuonių, gyvenusių čia iki europiečių atvykimo?
– Senųjų vietinių gyventojų palikuonys – aborigenai. Australijos valdžia yra atsiprašiusi už jiems padarytas skriaudas – žudymus ir šeimų išskyrimus, stengiantis kuo greičiau juos integruoti į naują, atvykėlių iš Europos kuriamą visuomenę. Dabar šių vietinių genčių ar jų palikuonių nuomonės itin paisoma – pavyzdžiui, netoli Hobarto buvo tiesiamas naujas kelias. Aborigenų genčių palikuonys pasipriešino, pareiškę, kad ta vieta yra šventa, tad projektas buvo pakeistas, o kelias – nutiestas pro kitas vietoves.
– Ar jie perėmė europietišką kultūrą, o galbūt išlaikė tam tikrą savitumą?
– Aborigenų palikuonys yra išlaikę tam tikrą kultūrinį savitumą, bet, žinoma, nebegyvena taip, kaip mes įsivaizduojame ar kaip rašoma senose knygose. Kodėl Australija labiau neviešina aborigenų tradicijų? Juk tai būtų patrauklu turistams. Pasirodo, kad tai yra pačių aborigenų nuomonė – jie sako, kad nenori būti „zoologijos sodu“, į kurį visi žiūri. Jie nori gyventi savo gyvenimą.
