„Teatriukas“ aktorė ir vadybininkė D.Mikoliūnaitė kartu su Pojūčių teatro režisiere Karolina Žernyte gegužės mėnesį dalyvavo 19-ajame ASSITEJ – teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos – pasauliniame kongrese ir festivalyje. Tai festivalis, kuris suvienija teatrus vaikams ir jaunimui iš viso pasaulio. Jo metu organizuojami renginiai ne tik aktoriams ar režisieriams, bet ir visiems su teatru susijusiems žmonėms – vadybininkams, administratoriams, dramaturgams ar scenografams.
Šiais metais festivalis vyko Pietų Afrikos Respublikoje, Keiptaune. Ten menininkės dalyvavo kongreso posėdžiuose, kūrybinėse laboratorijose, surengė teatro dirbtuves lietuvių šeimoms ir vietos bendruomenei.
„Lietuva jau 17 metų yra ASSITEJ dalis. Šie renginiai – puiki proga tobulėti, semtis patirties iš kitų šalių, pamatyti naujų spektaklių. Didžiuliai pasauliniai renginiai vyksta kas trejus metus, tačiau Afrikos žemyne toks vyko pirmą kartą. Ten teatras vaikams pradeda skintis kelią į pripažinimą, įgauna daugiau reikšmės“, – teigia D.Mikoliūnaitė.
Afrikos šalių teatre – visuomenės integracijos bei namų temos
Vietiniams vaikams bei Keiptaune esančiai lietuvių bendruomenei menininkės surengė kūrybinę laboratoriją pagal lietuviškas daineles apie gyvūnus. Pasak D.Mikoliūnaitės, nors lietuvių bendruomenė, esanti Keiptraune, nėra didelė, tačiau buvo labai svarbu ją aplankyti. „Visada yra lietuvių šeimų, kurios rūpinasi, kad vaikai nepamirštų papročių, ir puoselėja savo šalies tradicijas“, – sako ji.
Festivalio metu dalyviai iš įvairių šalių rodė savo statytus spektaklius. D.Mikoliūnaitė teigia pastebėjusi skirtumų tarp Europos ir Afrikos šalių teatro. Ji tikina, kad visų pirma skiriasi energija, ritmas – Keiptaune matytuose spektakliuose gausu spalvų ir dainų.
Menininkė mano, kad Afrikos šalių teatre galima pastebėti mažiau technologinių ar dizaino sprendimų, tačiau pasirodymai – gyvesni ir tikresni. Dauguma temų labai aktualiios ten gyvenantiems žmonėms – vyrauja namų, gamtos taršos, paveldo temos. Spektakliuose stipriai jaučiama, jog privalu išsaugoti tai, ką paveldėjome iš senelių.
„Paliečiamos ir socialinės temos, viename spektaklyje buvo akcentuojama žmonių su negalia ir vyresnio amžiaus žmonių aktyvaus dalyvavimo visuomenėje svarba, jame pasirodė jaunimas kartu su seneliais. Gavome labai daug įkvėpimo, pamatėme daug naujo“, – įspūdžiais dalijasi D. Mikoliūnaitė.
Pietų Afrikos Respublikoje sutikti žmonės labiau tikintys – ateitimi ir tuo, ką daro. Mes per daug kritikuojame – ir save, ir kitus, – D.Mikoliūnaitė.
Vietiniai gyventojai – laisvi ir drąsūs
„Tai šalis su klimato iššūkiais. Kai joje lankėmės, buvo sausra, žmonėms seko vandens atsargos – saugyklos buvo tuščios, matėsi smėlis, buvo likusi tik nedidelė dalis reikiamo kiekio vandens, visur kabėjo skelbimai, kad reikia taupyti vandenį, naudoti tik tada, kai tai būtina“, – prisimena menininkė.
„Sukdavomės turgeliuose, žvelgdavome į mums nematytus maisto produktus, muzikos instrumentus. Vietinių žmonių muzikalumas neapsakomas. Vaikai groja, šoka, eina į sceną, jie be galo atviri ir laisvi, ypač palyginus su mumis. Prieš išdrįsdami išeiti į sceną mes daug mokomės ir ruošiamės. O jiems tai paprasta“, – žavisi aktorė.
„Pietų Afrikos Respublikoje sutikti žmonės labiau tikintys – ateitimi ir tuo, ką daro. Mes per daug kritikuojame – ir save, ir kitus. Menininkai, kuriuos sutikome, yra laisvesni, gyvybingesni, o mums to reikėtų pasimokyti“, – svarsto D.Mikoliūnaitė.
Glaudus ryšys su tautiečiais
Paklausus, ką taip toli nuo gimtojo krašto veikia Keiptaune gyvenantys lietuviai, su kuriais ji bendravo, menininkė nusišypso ir atsako, kad dauguma išvyko gyventi pas savo antrąsias puses. Jie ilgisi Lietuvos, tačiau ten turi savo verslus – augina vaisius, vėliau juos eksportuoja į kitas šalis. Dėl šios priežasties tautiečiai nesiryžta grįžti į Lietuvą.
Aktorė džiaugiasi, kad gavo galimybę susitikti su tolimoje šalyje gyvenančiais tautiečiais. Ji aiškina, kad atsidūrus kitoje šalyje greitai atsiranda abipusis ryšys, noras padėti.
Anot D.Mikoliūnaitės, lietuvių bendruomenės nariams Keiptaune trūksta kultūrinių renginių. Jų manymu, Lietuvoje veikia daugiau galerijų, muziejų, vyksta įvairesnių užsiėmimų vaikams, spektaklių. Vienas iš populiariausių laisvalaikio leidimo būdų Keiptaune – būti su artimaisiais ir kepti barbekiu.
„Lietuviai ten ilgisi kultūrinių renginių ir ryšio su sava šalimi. Ir mane stiprus jausmas apėmė supratus, kad buvome toliausiai į pietus nutolusioje Afrikos dalyje, ten, kur skrenda žiemoti mūsų lietuviški gandrai. Ir šis ryšys toks gražus“, – šypsosi D.Mikoliūnaitė.
Straipsnis parengtas pagal projektą „Žiniasklaida vystymuisi“. Projektą, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina viešoji įstaiga „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.
