Perito Moreno ledynas ne tik įtrauktas į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą, bet ir, be abejonės, pats įspūdingiausias „Los Glaciares“ parko ledynas.
Ledyno turas prasidėjo plaukimu per ežerą. Artėjome prie žydros korėtos sienos, stebėdami, kaip nuo ledyno atskyla, žemyn slenka ir dundėdami krenta milžiniški ledo gabalai, pagimdydami tūkstančius miniatiūrinių ledkalnių.
Gėrėjomės vešlia subtropine augmenija, gigantiškais drugeliais ir įvairiaspalviais paukščiais, saugodamiesi ženkluose pavaizduotų ne itin draugiškų, nuodingų vietos gyventojų...
Atplaukę ir išsilaipinę krante, susijaudinę avėmės metalines batų apsaugas („kates“) ir baugščiai sekėme vadovą, vedantį mus nenusakomo žydrumo paviršiumi. Apėjome slaptas pavojingas properšas ir miniatiūrinius beprotiškai šalto vandens ežeriukus. Žygį vainikavo sodraus gėrimo taurė. Jis buvo patiektas unikaliu būdu: vadovas ledukus atkirto nuo to paties ledyno ir sudėjo į taures...
Šį dieviškai gražų vaizdą teko laimė išvysti GRŪDOS kelionės „Didžioji ekspedicija po Pietų Ameriką ir Okeaniją“ ) metu. Kelionę su grupe pradėjome gyvenimo džiaugsmo pilnose Buenos Airėse aistringojo tango ritmu, tęsėme raiti ant žirgų po pampas (Pietų Amerikos stepes) Santa Susanos Estancijoje ir braidėme sidabriniuose Rio De La Plata vandenyse. Drėgna kaitra laukė džiunglėse, prie Iguassu – plačiausio ir vieno gražiausių pasaulyje krioklio.
Iškilios uolos ir salelės milžinišką upės vandens srautą dalija į 275 krioklius, kurie iš 70 metrų aukščio krenta į pasagos formos tarpeklį. Krioklį godžiai apžiūrinėjome net dvi dienas iš visų pusių.
Atskirai reikia papasakoti apie baisiąją „Velnio gerklę“ – galingiausią krioklio dalį: nuo jos purslai pakyla į viršų net 200 metrų. Stovint šalia susikalbėti beveik neįmanoma – krioklio garsas girdisi maždaug 4-5 kilometrus. Drąsiausiems pažintį vainikavo vaizdas iš paukščio skrydžio: brangi, bet nepamirštamą reginį suteikianti pramoga.
Pėsčiomis ir traukinuku naršėme krioklį supančias bambukų, palmių ir laukinių orchidėjų augavietes. Gėrėjomės vešlia subtropine augmenija, gigantiškais drugeliais ir įvairiaspalviais paukščiais, saugodamiesi ženkluose pavaizduotų ne itin draugiškų, nuodingų vietos gyventojų... „Čia į mišką, kaip pas mus, nenueisi...“ – juokavo bendrakeleivis.
Gyventojų tankis čia – 4 žmonės kvadratiniame kilometre. Mažytėje laukinėje kavinukėje vienam keliautojui ne itin patiko padavėjo aptarnavimo greitis. „Kokį rado tam kvadratiniam kilometre, tokį ir pasamdė“.
Svajojančius apie maudynes greitai perkalbėjo mažas, gal tik metro ilgio, aligatoriukas, smalsiai stebintis viso pasaulio turistus, besilankančius jo gimtuosiuose namuose.
Įveikę daugiau kaip 4 tūkst. kilometrų, iš drėgno 40 laipsnių karščio nusileidome Ušuajoje – vartuose į Antarktidą, piečiausiame pasaulio mieste. Sakoma, kad čia „baigiasi“ pasaulis. Atsidūrėme atšiauraus ir dar mažai civilizacijos paliesto pirmykščio gamtos grožio prieglobstyje.
Ugnies žemė (Tierra del Fuego) – arčiausiai Antarktidos esantis planetos taškas, iš kurio rengiamos ekspedicijos ir ekskursijos į Antarktidą bei Pietų ašigalį. Regioną sudaro viena didelė ir daugybė mažesnių salų, kurių vos kelios yra apgyvendintos.
Ugnies žemė pasitiko visai ne ugniniu „karščiu“ – vos 15 laipsnių šiluma. Maudymosi kostiumėlius teko keisti į kopimo batus. Plaukėme Biglio kanalu ir fiordais, skaičiuodami ruonius, jūrų liūtus, pingvinus ir gausybę paukščių. Nacionaliniame parke rinkome prisirpusias uogas ir godžiai klausėmės vietinio vadovo pasakojimų apie čia, tokiomis sąlygomis, gyvenusius indėnus. Kad stovime ant pasaulio krašto, priminė ir ženklas, užtveriantis kelią, pasibaigiantį beveik į vandenyną. Čia baigiasi ilgiausias pasaulio kelias Pan-American (~48 000 km), ateinantis nuo pat Aliaskos.
Po nuostabiausios dienos Perito Moreno ledyne iš Argentinos Patagonijos patraukėme link Čilės Patagonijos. Beribės, krūmynais nusėtos erdvės. Gyventojų tankis čia – 4 žmonės kvadratiniame kilometre. Mažytėje laukinėje kavinukėje vienam keliautojui ne itin patiko padavėjo aptarnavimo greitis. „Kokį rado tam kvadratiniam kilometre, tokį ir pasamdė“ – juokėsi bendrakeleiviai.
Tokiu kraštovaizdžiu keliavome iki Torres del Paine – bene gražiausio Pietų Amerikos nacionalinio parko. Debesų glostomi granitiniai kalnai, iš kurių įspūdingiausi keturi „bokštai“ (ispaniškai „torres“) ir pilkieji „ragai“ (Cuernos del Paine). Laisvai besiganantys ristūnai, kriokliai ir margi krūmynai abejingų nepaliko.
Atakama, sausiausia pasaulio dykuma, užburianti savo platybėmis, ramybe ir tyla, pasitiko juokingu, į daržinę panašiu oro uostu, keliais bei namais iš druskos, druskos ežerais ir lauko kavinėmis, dengtomis išdžiūvusiomis medžių vytelėmis, teikiančiomis šiokį tokį pavėsį. „Na ir ką gi žmonės daro po tokiais stogais, jei lyja?“ – nuoširdžiai susirūpino lietaus šalies gyventojai sausiausioje pasaulio dykumoje. „Kaip tai ką? Džiaugiasi!“ – entuziastingai atsakė vietinis gidas.
Pusryčiams – 4 kilometrų aukštyje, El Tatio geizeriuose virti kiaušiniai, priešpiečiams – maudynės dykumos tarpeklio oazėje, karštosiose versmėse, pietums – vaizdas, kaip rausvučiai flamingai medžioja krevetes, o vakarienei – begėdiškai romantiškas saulėlydis ant dykumos kopos Mėnulyje (juokauju, Mėnulio slėnyje) ir druskos deimantais žvilgančios „Trys Marijos“. Mėnulio slėnis žavi savo tyla, ramybe ir paslaptimi, vėjo sukurta iš druskos, akmens, smėlio, gipso, oranžinių geležies gyslų ir spalvotųjų mineralų.
Atkeliavę į Čilės sostinę Santjagą, iškart patraukėme garsiųjų čiliečių takais: čia gyveno ir dirbo prezidentas Salvatore Aljende, rašytoja Izabelė Aljende, diktatorius Pinočetas, poetas, Nobelio premijos laureatas Pablas Neruda ir, žinoma, lietuvių kilmės mokslininkas, geologas, didysis Andų tyrinėtojas – Ignas Domeika. Santjagą supa įspūdingi Andų kalnai, tai kontrastų miestas, kuriame harmoningai dera įspūdinga kolonijinė architektūra ir šiuolaikiniai dangoraižiai. Centrinis turgus vilioja jūros gėrybių gausa ir pavėsingomis restoranų terasomis.
Pasisotinę išvykome gėrimų ir pramogų – tiesiai į garsųjį Colchagua slėnį. Vyno etiketes puošiantis ženklas ir pavadinimas iš popieriaus atgijo mūsų taurėse. Landžiojome po rūsius, smalsavome laboratorijose, kamantinėjome vyno ekspertus ir lepinome gomurius.
Apkeliavę visą salą, tinkamai mūsų vietinės gidės paruošti, aprengti (o gal greičiau nurengti) ir pagal vietos papročius išdažyti, dalyvavome šventinėje eisenoje, atsakingai balsuodami salos karalienės rinkimuose.
Šios kelionės „vyšnia“ – Velykų sala, viena iš labiausiai izoliuotų vietovių žemėje. Tai nedidelė vulkaninė uola už maždaug 3700 kilometrų į vakarus nuo artimiausio žemyno.
Kai manęs klausia apie šią salą, jaučiuosi „tikra įžymybe“, nes galiu pasigirti savo Velykų salos nuotrauka ant žurnalo „Kelionių magija“ viršelio bei interviu šiame žurnale. Priežastis labai paprasta – Velykų salą matėme ir fotografuoti galėjome pačiu geriausiu lankymo metu – per Tapati festivalį, kuris yra mūsų Užgavėnių, Venecijos ar Rio De Žaneiro karnavalų atitikmuo.
Apkeliavę visą salą, tinkamai mūsų vietinės gidės paruošti, aprengti (o gal greičiau nurengti) ir pagal vietos papročius išdažyti, dalyvavome šventinėje eisenoje, atsakingai balsuodami salos karalienės rinkimuose. Vakarais sala ūžte ūžė: koncertai, programos ir vaišės po atviru dangumi tiesiog ant vandenyno kranto. Naktimis degė laužai, spragsėjo kepama mėsa, skambėjo dainos bei aidėjo būgnų garsai, užvesdami ritmingus šokius.
Velykų sala pačių šventų Velykų ypatingai nešvenčia, šis pavadinimas jiems primestas ispanų, išsilaipinusių šioje saloje Velykų rytą. Save jie vadina „Rapa Nui“.
„Ir ką gi žmonės daro po tokiais stogais, jei lyja?“ – nuoširdžiai susirūpino lietaus šalies gyventojai dykumoje. „Kaip tai ką? Džiaugiasi!“ – entuziastingai atsakė vietinis gidas.
Įspūdingiausios čia, žinoma, Moai – didžiulės akmeninės, ilgesingai į vandenyną žvelgiančios skulptūros, kurių tikroji paskirtis nėra iki galo aiški. Žinoma tik tai, kad ridendami skulptūras nuo kalno, gyventojai visiškai iškirto salos miškus. Todėl dabar čia plyti „plikas“ laukas, kuris atsigauna labai pamažu.
Salai labai padėjo Pinočeto požiūris į gyventojus, finansinė pagalba bei NASA įrengtas lėktuvų nusileidimo – pakilimo takas. Keturių kilometrų ilgio take, besitęsiančiame per visą salą, gali leistis įspūdingo dydžio orlaiviai, pilni turistų. Mūsų keliavimas po salą ir dalyvavimas festivaliuose padeda atsigauti ir gyvuoti šiam unikaliam pasaulio kampeliui.
Kviečiame į GRŪDOS keliones po Čilę, aplankant Velykų salą, Argentiną aplankant gražiausius pasaulyje Igvasu krioklius ir Ugnies žemę, Čilę–Boliviją–Argentiną bei Didžiąją ekspediciją po Pietų Ameriką ir Okeaniją. Visas keliones į P. Ameriką rasite ČIA.
