Raganos ir Senojo Varno valdos
Parko informacijos centre kartu su bilietais gavome ir žemėlapį, kuriame buvo išdėstyti visi svarbiausi jo objektai. Kitaip 1200 hektarų plote nesunku ir pasiklysti! Trečdalį parko teritorijos užima Pasakų miškas, siūlęs tiek įdomių dalykų, kad kaipmat paspartinome žingsnį – rūpėjo suspėti pamatyti ir tą, ir aną.
Pirmiausia, ko gero, troškome pakliūti į Raganos valdas. Gyvena ji tankiame miške, trobelėje ant vištos kojelės, tarp išdidžiai ošiančių aukštų pušų ir skarotų eglių. Pasitinka svečius su tikru raganišku išdidumu, siūlydama pirkti šluotų – juk tai tiesiog nepralenkiama transporto priemonė! Greta ant laužo kunkuliuoja žolelių viralas, kuriuo tankmės šeimininkė būtinai pavaišina atklydėlius – kad sveiki būtų, ligos neliptų. Jei koks negalavimas pristojęs, būtinai patars, kaip jo atsikratyti, ir kaip amuletą įteiks stebuklingojo ąžuolo medienos gabalėlį, dovanojantį sėkmę.
Gyvena šiame miške ir puikus Raganos bičiulis bei patarėjas Senasis Varnas – jam skirtas didelis inkilas. Greta esančiame lizde guli didžiulio kiaušinio lukštas, iš kurio jau išsiritęs Devyngalvis Slibinas.
Pasakų personažų karalystė
Atrakcijų aikštėje „Atlėpausio pieva“ klegėjo gausybė vaikų. Ir mūsiškių net akys sužibo: šitiek pramogų! Tik supkis, tik laipiok tiltukais, tik klaidžiok po labirintą... O kokia įspūdinga Pasakų pilis ir iš rąstų pastatyti fortai! Klegesio, juoko, šėlsmo – per akis! Koks puikus dalykas – atostogos!
Pasakų parkas pinte apipintas legendomis, sakmėmis, čia karaliauja pasakų personažai ir gausybė miško gyventojų. Pažvelk į medžių šakas: jas užtūpę šikšnosparniai, pelėdos ir vorai. Slėpynių eina išdykėliai Velnio vaikai, o visiems šiems personažams vadovauja Miško Karalius. Tai jo rūpesčiu čia vyrauja tvarka ir nieks tarpusavy nesivaidija. Miško Karalius gyvena rūmuose, į kuriuos galima užsukti ir ten išvysti princesę su auksinėmis kurpaitėmis.
Naujų atrakcijų ir naujų personažų iš gamtinės medžiagos Tervetės gamtos parko darbuotojai sukuria kasmet. Neseniai buvo nutiestas Miško Motinos takas, kuriame išdygo daugybė stendų su išsamia informacija apie šiame parke gyvenančius žvėris ir paukščius, vešinčius medžius ir augalus, dygstančius grybus ir uogas. Kurdami šį parką, jo šeimininkai – AB „Latvijos valstybiniai miškai“ specialistai puoselėjo gražų tikslą – mokyti žmones, ypač jaunus, pažinti gamtą, ją pamilti, gerbti ir saugoti. Todėl ir įrengė čia pažintinius takus, išpuošė juos skulptūromis ir mediniais trobesiais bei ėmėsi organizuoti renginius, kuriuose mokoma jausti mišką, suprasti jame vykstančius procesus, grožėtis juo bet kurio metų laiku...
Pažintinės – mokomosios ekskursijos, lydint visažiniams gidams, čia organizuojamos nuolat. Vargiai surasi Latvijoje mokyklą, kurios mokiniai čia nebūtų pabuvoję. Mažesniuosius, pradinukus, ypač žavi parko teritorijoje esantis Nykštukų miškas. Vaikai svečiuojasi Nykštukų sodyboje, kur juos mielai pasitinka Nykštukų tėtis ir Nykštukų mamytė. Tėtis turi įsirengęs dirbtuves, kuriose sukaupta įspūdinga senovinių staliaus ir medžio apdirbimo įrankių kolekcija, ir mielai rodo mažiesiems lankytojams, kam kuris instrumentas naudojamas, o mamytė, atsisėdusi prie didelio židinio, pasakoja apie nykštukų gyvenimą. Argi neįdomu sužinoti, ką jie dirba, ką mėgsta ir ko ne, kokias išdaigas krečia?
Mylimos rašytojos kūrinių herojai – irgi čia
Pasakų miške visam laikui apsigyveno garsios latvių rašytojos Anos Brigaderės kūrinių herojai – tiek išskaptuoti iš medžio, tiek gyvi.
Pati pasakų ir pjesių kūrėja parko teritorijoje esančiame savo name, kuris dabar paverstas muziejumi, leisdavo vasaras. Čia gimė nemažai jos knygų, dabar rūpestingai eksponuojamų lentynose. Namelyje viskas tebėra taip, kaip buvo rašytojai gyvai esant: rašomasis stalas, krūvos lapelių su jos mintimis. Viename iš jų Ana Brigaderė rašo apie tai, kur Rygoje geriausiai tiktų stovėti Laisvės paminklui, kituose jos mintys liečia darbą, gamtą, Dievą...
Ir dabar, vasarą, ir mokslo metais čia nuolat pilna moksleivių, nuo vaikystės dievinančių rašytojos pasakas. Rugsėjo pirmąją muziejuką draugiškais būriais lanko pirmaklasiai, kuriems parko vadovybė tradiciškai padaro dovaną – nemokamą visos teritorijos objektų lankymą, važinėjimąsi po parką turistus vežiojančiu traukinuku, žvalgymąsi nuo apžvalgos bokšto.
Tvirtus parko darbuotojų ryšius su mokyklomis rodo ir tas faktas, kad kasmet jaunieji gamtos bičiuliai iš visų aplinkinio regiono mokymosi įstaigų į parką pristato daugybę maišų savo surinktų gilių – kad čia gyvenantys žvėreliai turėtų kuo maitintis žiemą. Akcija gilėms rinkti kasmet paskelbiama rudenį, giles vaikai renka parkuose, kiemuose, prie namų, žodžiu, visur, kur tik augantys ąžuolai jų pribarsto.
Daug įdomaus čia randa ir istorijos mylėtojai
Akstiną gamtos parkui sukurti davė šiam Žiemgalos kraštui neįprastos kalvos, išsidėsčiusios abipus Tervetės upės krantų, ir, aišku, tikrai turtingas istorinis – kultūrinis paveldas.
Netoli nuo įėjimo į gamtos parką yra Tervetės istorijos muziejus, vadovaujamas tikro savojo krašto patrioto Normando Erumso. Užlipus į 45 metrų aukščio apžvalgos bokštą, Tervetės apylinkės atsiveria kaip ant delno. Į akis krinta aukšta ir stati kalva, ant kurios senovėje stovėjo pilis, o pilies papėdėje buvo įsikūrusi senovinė žiemgalių gyvenvietė. Apskritai šio krašto praeitis kupina pačių dramatiškiausių įvykių: kovų su kalavijuočiais, švedais, lenkais, rusais... Šiandien išlikę tik nebylūs tų įvykių liudininkai: senųjų miestų vietos, kapinynai, senovinės pilies griuvėsiai.
Normundas Erumsas, nuo vaikystės domėjęsis žiemgalių istorija, už savo lėšas pastatė nemaža medinių trobesių, primenančių senaisiais laikais stovėjusius. Senoji gyvenvietė atgimė neatsitiktinai: šis žmogus dalyvauja archeologinėse ekspedicijose, istoriniuose festivaliuose, taigi turi sukaupęs nemažai žinių apie senąją architektūrą. Laisvalaikiu apsirengęs viduramžiškų laikų žiemgalio apranga, jodinėja po Tervetės parką. Prie istorijos muziejaus jo iniciatyva periodiškai rengiamos šaudymo iš lanko ir kirvuko mėtymo varžybos, čia galima pasimatuoti senovinius drabužius.
Apskritai Gamtos parke dirba daug vietinių gyventojų. Tai – puikus pavyzdys, kaip galima sėkmingai plėtoti turizmą, išnaudojant turimus gamtinius resursus. Pasigrožėti unikaliu pušynu, kuriame esama kelis šimtmečius skaičiuojančių medžių, galima ir pėsčiomis, ir dviračiais, ir nedideliu po parką važinėjančiu traukinuku. Parko teritorijoje tyvuliuoja Gulbių tvenkinys, viliojantis pasiirstyti valtimis, vandens dviračiais, pasimaudyti; greta jo yra vietų palapinėms pastatyti, laužui užsikurti.
Net nesitiki, kad tokioje idiliškoje vietoje kažkada būta sovietinės raketų bazės. Anksčiau stipriai saugotą karinį objektą taip pat galima aplankyti.
