Viskas prasidėjo prieš gerą dešimtmetį, kai žymus alpinistas Saulius Vilius pakvietė D.Gelažių prisijungti prie jo vedamos grupės.
Yra toks keliavimo būdas, kuomet žmogui beveik nieko nereikia galvoti, tik klausyti patyrusio vedlio nurodymų. Žinoma, reikėtų šiltai apsirengti.
Tai buvo pradžia. Tuomet vyras suprato – jei nori pamatyti ką nors pribloškiančio, turi nueiti ten, kur jokia mašina nepateksi. Alpinizmu užsidegė ir jo žmona Inga, ir dukra Gabija.
„Turi nueiti toli ir sunkiai, kad pamatytum tokius dalykus, kurių grožį sunku nupasakoti. Tam nereikia jokio ypatingo fizinio pasirengimo. Kad ir kiek treniruosies, bus mažai. Į Elbrusą lipau taip – atsistojau nuo kompiuterio ir užlipau“, – sako šiaulietis ir patikslina savo žodžius.
Tiek, kiek reikia – neprisportuosi. Vis tiek pritrūks jėgų jau po kelių kilometrų. Kalnuose viską padarai noro jėga: „Tai geras žodis – noras. Pirmuosius kilometrus įveiki iš jėgos, o likusius – iš noro.“
Kai horizontalūs kilometrai nesvarbūs
Toliau viskas tekėjo sava vaga. D.Gelažius su šeima dažnai vykdavo į panašias keliones. Kalnai ir toliau be galo žavėjo.
Prieš pusantrų metų vyras liko „ant ledo“, nes mėgstamų kelionių vedlys pasinėrė į šeimyninį gyvenimą. Pliusas, jog tai buvo spyris į užpakalį, kuris privertė tobulėti.
Tai pirmoji mano ir partnerio kelionė, kurią surengiau vien savo pajėgomis nuo pradžios iki galo.
D.Gelažius Alpėse baigė techninio alpinizmo pradžiamokslį. Techninis alpinizmas – kai lipi stačia siena saugiai, naudodamas virves ir tvirtindamas prie uolos tos virvės laikiklius.
Šiauliuose vyras įkūrė alpinizmo klubą „Tavola“, o vasaros pabaigoje grįžo iš pirmosios savarankiškos kelionės po Tian Šanio kalnus: „Man Džigito kalnas yra labai svarbus, nes tai buvo pirmoji mano kelionė, kurią surengiau vien savo pajėgomis nuo pradžios iki galo.“
Alpinistas tikisi, kad gyvenime užkops nors į vieną „aštuntuką“. Taip vadinami kalnai, kurių aukštis siekia per aštuonis kilometrus. Nesigrauš, jei ir nepavyks, tačiau noro tam turi pakankamai.
Kai skaičiuoji tik vertikalius metrus, nekreipdamas dėmesio į horizontalius kilometrus.
Tai nėra taip paprasta. Alpinistas sugeba labai taikliai paaiškinti, kas dedasi su žmogumi, kai jis kopia vis aukštyn, kai skaičiuoja tik vertikalius metrus, nekreipdamas dėmesio į horizontalius kilometrus.
„Raudonųjų kraujo kūnelių mes turime mažai, o kalnuose deguonies koncentracija menka. Kai pamažu kyli, tada organizmas prisigamina pakankamai kraujo kūnelių. Tai ir yra aklimatizacija. Ji svarbi, nes reikalinga ne tau, o organizmui“, – paaiškino alpinistas.
Nerekomenduojama per dieną pakilti aukščiau nei puskilometrį. Kreipti dėmesį į aklimatizaciją reikėtų jau nuo trečio kilometro.
Džigito viršūnė
Šviežiai iškeptiems alpinistams laipioti Europos kalnais yra gana paprasta, nes visur yra palikti nuolatiniai laikikliai, prie kurių galima tvirtinti savo virves. Azijoje tokių dalykų reta, todėl kelią į kalną tenka nusitiesti pačiam.
Džigitas – labai gražus kalnas Tian Šanyje. Nuo jo atsiveria kerintys vaizdai. D.Gelažiaus kelionė nebuvo tiesiog užgaida. Tai buvo turiados dalis, kurią rengė keliautojas Algimantas Jucevičius.
Tai savotiška diplomatija, kuri labai reikalinga, jei norime oficialiai įteisinti lietuviškus viršukalnių pavadinimus.
Daugybė Lietuvos alpinistų tuo pačiu metu kopė į lietuviškas viršukalnes Kirgizijoje. Miestuose vyko iškilmės su Kirgizijos valdžia.
Tai savotiška diplomatija, kuri labai reikalinga, jei norime oficialiai įteisinti lietuviškus viršukalnių pavadinimus.
Šiuo atveju turiadoje į lietuviškas viršukalnes kopė apie 60 žmonių. D.Gelažius su savo bendražygiu pasirinko Džigito viršukalnę. Prieš tai atliko keletą kopimų šalia šios viršukalnės dėl aklimatizacijos.
Kopiant į Džigitą prireikė dviejų nakvynių. Pirmoji – prie žaliojo arbatinuko. Ši stotelė taip ir vadinasi, nes joje kadaise kažkas paliko žalią arbatinuką. Jis stovi ten išdidžiai, prikrautas akmenų, kad vėjas nenupūstų. Būtų šventvagystė, jei kas šį arbatinuką sugalvotų numesti ar pasiimti.
Kita nakvynė – jau gerokai aukščiau. Kelias iki šios vietos yra pats sunkiausias. Kiekvieną metrą teko įveikti su virvėmis ir kirtikliais. Nuo antrosios nakvynės vietos iki viršukalnės – jau tik kelių valandų pasivaikščiojimas, formalumas.
Laiškelis kalno viršūnėje
D.Gelažius beda pirštu į žemėlapį – čia yra „lietuviškos pievelės“, ten – Žalgirio, Dotnuvos, Lietuvos tūkstantmečio viršūnės.
Pasaulinė alpinistų bendruomenė šias viršūnes taip ir vadina, tačiau būtų labai smagu, jei šie pavadinimai įsitvirtintų oficialiai. Tai tiesiogiai priklauso nuo Kirgizijos. Kalno vardas gimsta paprastai – kas užkopia pirmas, tas ir pakrikštija.
Jie pačioje viršūnėje palieka kokį raštelį. Kitas įkopęs šį raštelį pasiima ir palieka savąjį.
Alpinistai žaidžia dar vieną žaidimą. Jie pačioje viršūnėje palieka kokį raštelį. Kitas įkopęs šį raštelį pasiima ir palieka savąjį. Pasiimtas lapelis yra tarsi įrodymas, kad iš tiesų buvai įkopęs.
D.Gelažius šioje kelionėje gailisi nepaėmęs rasto lapelio: „Jau ne tas galvoje buvo. Mums užteko džiaugsmo, kad kalnas leido į jį įkopti. Užfiksavome viršūnę šiuolaikiškomis palydovinėmis priemonėmis.“
Kaip į tokius keliautojus žiūri vietiniai gyventojai? „Jie nelabai supranta, ko mes ten lipame. Kartą Pamyro papėdėje viešėjome pas tokius žmones su visa šeima. Šeimininkė mano penkiolikmetei dukrai Gabijai sako – dukrele, pamatysi, koks sunkus tavo mamos darbas. Jiems nė į galvą neateina, kad laipiojimas po kalnus mums poilsis.“
