„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Tibeto mistika: kelionė į pomirtinį pasaulį

Vietoj epigrafo išskirsiu „Bardo Thodol“ – „Tibeto mirusiųjų knygos“ fragmentą. „Taigi, velionio draugas, priėjęs prie negyvo kūno, jei šis neprarastas, keletą kartų teskaito mirusiajam Bardo Thodol pamokymus, kol iš lavono šnervių ištekės šiek tiek kraujo ar limfos. Visą skaitymo laiką lavono negalima judinti. Mirusiojo labui turi būti duotas įžadas nežudyti jokių gyvų būtybių. Niekas – nei artimieji, nei draugai – prie lavono tegul neverkia, netriukšmauja, nedejuoja, nerauda. Ir tebūnie daroma kuo daugiau gerų darbų.“
Tibetas
Tibetas / Raimondo Dikčiaus nuotr.
Temos: 2 Budizmas Tibetas

I dalį apie Tibeto mistiką skaitykite čia

Bardo būvis

Kaip minėjau praeitame pasakojime, tibetiečiai net ir mirę patiria visokiausių nuotykių. Jie nutinka bardo tarpsniuose tarp mirties ir naujo užgimimo. Yra nurodomi šeši bardo tarpsniai: natūralaus gyvenimo, sapnavimo, meditacijos, mirties prieangio, esmės, tapsmo.

Tačiau praktiškai terminas bardo vartojamas kalbant apie tą būvį ir periodą, kai nabašniko vėlė šlaistosi mirties metu, ir po mirties anapusiniame pasaulyje iki pat kito persikūnijimo. Bardo būvyje ir sprendžiasi, kur ji atgims kitam gyvenimui. Pasirinkimas išties nemenkas – net šeši egzistencijos lygiai: pragaro būtybių, alkanųjų dvasių, gyvūnų, žmonių, pusdievių, dievų.

Tibetiečiai pomirtinio pragaro vizijos kūrime toli pralenkė judėjus, krikščionis ir musulmonus. Jie turi net aštuonis karštuosius, aštuonis šaltuosius, aštuonis traiškančius ir aštuonis pjaustančius pragarus. Šių teritorijų gyventojai, beje laikini, įvardijami kaip pragaro būtybės – dmyal-ba-pa. Jos atsiranda iš neapykantos.

Kita sfera – alkanų dvasių, arba pretų ir idagų. Tibetiečiai sako mi-ma-yin. Tai būtybės, kankinamos alkio bei troškulio. Tai godulio pagimdyti sutvėrimai. Jie turi didžiulius skrandžius ir labai mažytes rykles, todėl jiems sunku prisisotinti iki valiai, kad ir kiek bepustų.

Apie gyvūnų ir žmonių pasaulius ir taip šis tas žinoma, tad per daug čia ir nesiplėsiu. Iš esmės gyvūnai tokie patys kaip ir mes, tik kitaip „apsirengę“. Žmonės nuo gyvūnų skiriasi tuo, kad jie kartais sugeba savyje išsiugdyti valią ir turi galimybių sąmoningai vystytis.

Raimondo Dikčiaus nuotr./Tibetas
Raimondo Dikčiaus nuotr./Tibetas

Deja, tos galimybės dažniausiai lieka neišnaudotos, o gyvenimo laikas, skirtas mums, ištaškomas veltui, besivaikant gerovės miražų: moskvičiukų, žiguliukų, mersiukų, džipukų, namukų su pirtelėmis, vilų prie jūros, karjeros, šlovės, garbės, turtų. Taigi, vystymosi galimybėmis žmonės už gyvūnus labiau apdovanoti, o fiziniais duomenimis dauguma gyvūnų, be abejo, visa galva pranašesni už homo sapiens rūšį.

Dar yra pusdievių, arba asūrų, titanų sfera, o tibetietiškai būtų lha-ma-yin. Ji jau aukštesnio lygio nei žmonių. Tačiau, kaip sakoma pas mus: aukštai kilsi – žemai krisi. Asūrai turi daugiau galimybių negu žmonės, tačiau ir daugiau pagundų. Jie visokiais nelegaliais būdais bando prasmukti į dievų karaliją, su dievais kovoja ir varžosi. Už tokį chamišką elgesį gresia atgimimas viename iš trisdešimt dviejų jau paminėtų pragarų.

Aukščiausiame egzistencijos lygyje įsikūrę dievai – lha. Ten jie gyvena rojaus sąlygomis, skendėdami malonumuose. Rojaus rūšių virš Tibeto plokščiakalnio, beje, irgi yra tokių fantastinių, apie kokias abraomiškų religijų kūrėjai net nesvajojo. Todėl visko pertekusius dievus dažnai užvaldo puikybė, o tai yra bet kokios evoliucijos stabdis. Visatoje viskas arba evoliucionuoja, arba involiucionuoja. Taigi, pritrūkę motyvų vystytis, dievai paprastai degraduoja...

Raimondo Dikčiaus nuotr./Tibetas
Raimondo Dikčiaus nuotr./Tibetas

Griežtoji karma

Į kokią sritį vėlei teks keliauti, lemia griežti karmos dėsniai, kurie budistiniame pasaulyje nuo seno kruopščiai ištyrinėti. Didelę reikšmę visagalei karmai teikia ir induizmo išpažinėjai.

Ankstyviesiems krikščionims irgi šis tas buvo žinoma apie karmos dėsnius, bet vėliau tikėjimo doktriną į savo rankas perėmę bažnyčių tėvukai, reikalą taip išvartė, kad beliko tik negatyviojo karmos aspekto fragmentai, įvardyti nuodėmėmis.

Čia dar būtų pusė bėdos – vis geriau nei nieko. Bet kai kunigiukai, palaiminti popiežiaus, pradėjo vienatinio Dievo vardu atleidinėti nuodėmes ir pardavinėti indulgencijas, tai gana greitai iš krikščioniškų galvų išgaravo net tik žinios apie karmos mechanizmą, bet ir pati sąvoka – karma.

Raimondo Dikčiaus nuotr./Tibetas
Raimondo Dikčiaus nuotr./Tibetas

Karmos veikimo principą galima apibūdinti labai paprastai ir tiksliai, be jokių abrų kadabrų: ką pasėsi, tą ir pjausi. Dar sakoma: kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi. Pavyzdžiui, į pirmą ir paskutinį „Titaniko“ reisą išplaukė daugybė jūreivių ir keleivių. Dalis jų nugarmėjo po vandeniu (Holivudo filmą apie šį tragišką įvykį kūrėjai net paties Leonardo Di Caprio nepagailėjo), o kita dalis išsigelbėjo. Kas, jei ne karmos įspaudai jų sąmonėje atvedė juos į tą nelemtą reisą? Ne nelabasis gi! Vienų likimą persvėrė negatyvi karma, kitų – pozityvi.

Kaip supratote, į mirtį Sniegynų žemėje jau nuo neatmenamų laikų žiūrima itin rimtai. Ir mirtis tai nėra individo finišas arba finalas. Tai greičiau galimybė pakeisti savo egzistenciją į šviesesnę, tobulesnę ir laimingesnę. Todėl žmogus turi dėti daug pastangų ir šiame gyvenime, ir jau po gyvenimo, klajodamas bardo.

Nesilaikantiems Budos priesakų ir aštuonialinkio kelio, besimurkdantiems ydose iki ausų gresia persikraustymas į alkanųjų dvasių – pretų arba pragaro kankinių pasaulį, o gal atgimimas kokio nors gyvūno kailyje.

Raimondo Dikčiaus nuotr./Tibetas
Raimondo Dikčiaus nuotr./Tibetas

Tačiau tibetiečiai sugalvojo būdų, kaip apeiti karmos dėsnius. Tiesa, tai nėra taip jau paprasta, bet visgi įmanoma. Tereikia didelę dalį gyvenimo praktikuoti Slaptąją mantrą, o to savo laiku nedarius, kulminaciniu persikraustymo iš vieno pasaulio į kitą momentu irgi dar lieka šansų.

Tam ir buvo sukurtas iš tiesų nemirtingas kūrinys „Bardo Thodol“. Jame smulkiai nurodyta, kaip velionis turi elgtis tarpsniuose tarp mirties ir naujo užgimimo. Taip pat pateikti tikslūs nurodymai, kaip jam klaidžioti pomirtiniame būvyje turėtų padėti artimieji arba lama, su kuriuo nabašnikas buvo surištas dvasiniais saitais.

Septinybės dėsnis

Tačiau iškyla pagrįstas klausimas – kas gi persikūnija? Gyvas sutvėrimas po mirties išnyksta be pėdsakų. Jis išsiskaido į begalybę mikroelementų. Vieni palieka žemėje, kiti išsibarsto ore, dar kiti – ištirpsta vandenyje.

Raimondo Dikčiaus nuotr./Tibetas
Raimondo Dikčiaus nuotr./Tibetas

Manoma, kad be pėdsakų neišnyksta tam tikra psichofizinės energijos forma, kuri pavaldi karmos dėsniams. Būtent ši energija ir keliauja iš velionio į naujai beužsimezgantį kūną, jį įkvepia gyvybės, panašiai kaip ugnis uždega fakelą. Toji energija, ko gero, turinti ir šiokią tokią specifinę atmintį, iš dalies apsprendžia naujai užgimusios būtybės likimą. Žinoma, tik atėjęs į šį pasaulį padaras pradeda formuoti tolimesnę savo karmą.

Kita vertus, koks skirtumas, kaip pavadinti tą darinį, kuris išsiskiria po gyvos būtybės mirties: ar energija, ar eteriniu ar astraliniu kūnu. Būna ir mentalinio, kauzalinio kūnų aprašymų. Galima vadinti ir siela, ir dvasia, ir vėle, ir sąmonės grūdeliu... Egiptiečiai, skyrę be galo daug dėmesio anapusiniam gyvenimui, laikė tai antrininku, arba ka. Tibetiečiai tą kažką įvardija kaip yid-ki-rnampar-shiespa.

Remiantis lamaizmo tradicijomis, reikia šiek tiek ramybės iki mumifikavimo, kremavimo arba atidavimo grifams, irgi vanagams sudraskyti, kad yid-ki-rnampar-shiespa kuo lengviau atsiskirtų nuo kūno. Bet kokiu atveju, mumifikuojama ir padaroma vadinamuoju mardongu, kremuojama arba plėšriesiems paukščiams atiduodama kaip mielaširdingumo duoklė tai, kas dar neseniai buvo žmogumi tik tam kažkam iš kūno pasitraukus. Aišku, jei pas numirėlį tas kažkas iš viso buvo. Nes ne pas visus ir būna.

Raimondo Dikčiaus nuotr./Tibetas
Raimondo Dikčiaus nuotr./Tibetas

Šiaip jau pilnas išbaigtas sąlyginės vėlės atsiskyrimas nuo kūno ir persikraustymas į kitą trunka 49 paras, nes viskas visatoje evoliucionuoja ir involiucionuoja pagal septinybės (septyni kart septyni) dėsnį.

Septinybės dėsnis – tai ne kas kita, o vadinamasis pasaulio sukūrimo spindulys, o jo ypatybė yra ta, kad esminiai vystymosi procesai vyksta tarsi septyniomis kokybiškai viena kitą keičiančiomis pakopomis. Destrukcijos procesai, beje, pasireiškia pagal tokią pačią schemą. Geriausiai tuos virsmus iliustruoja muzikinė gama ir vaivorykštė.

Taigi, ir mūsų vadinamoji siela sutrauko saitus su fiziniu kūnu pagal tuos pačius pirmapradžius bazinius visatos bei gamtos principus. Visą tą laiką lama turi atlikinėti priderančius ritualus, idant padėtų vėlei kuo sėkmingiau nutraukti materialius saitus ir klajoti bardo. Ir tas kažkas, nutraukęs visus ryšius su grubiu fiziniu kūnu, turi galimybių klajoti Žemės atmosferoje tik 49 paras.

Per tą laiką tas darinys privalo susirasti naują kūną (nebūtinai žmogaus) atgimimui. Ir jei jau ta energija užsikabino už kokios nors beužsimezgančios gyvybės, tai į ją reinkarnuojasi. Taip ir keliauja be galo per kartas iš vienos būtybės kūno į kitą.

Raimondo Dikčiaus nuotr./Tibetas
Raimondo Dikčiaus nuotr./Tibetas

Nors teko aptikti ir neoficialių versijų, kad reinkarnacijos procesas teoriškai gali užtrukti kiek ilgiau – kol mūsų planeta vieną kartą apsisuka apie Saulę, taigi, iki metų po fizinio kūno mirties. Tačiau ir tuo atveju pilnas vėlės atsiskyrimas nuo nabašniko užtrunka 49 paras, o likusį laiką jai tenka blaškytis būsimo kūno donoro paieškose. Dar yra versijų (šiuo atveju – būtent oficialių), kad tas kažkas gali persikūnyti ir kitose galaktikose. Bet tai jau išeina už suvokimo ribų, be to, nėra jokių šansų patikrinti. Bent jau kol kas...

Mirtis be nuskausminamųjų

Ir tik žmogus, pasiekęs nirvaną, nutraukia šią persikraustymų, moksliškai vadinamų metampsihoze, grandinę. Nirvana – galutinis kiekvieno budisto tikslas. Įdomiausia, kad niekas tiksliai negali pasakyti, kas ta nirvana ir kaip ji atrodo, nes, norint teisingai nuspręsti, kas tai yra, iš pradžių reikia ją patirti. Apie ją numanyti galima tik netiesiogiai.

Nirvana yra kažkas priešinga šiam materialiam pasauliui. Tai ne rojus, tai – antipasaulio būsena, į kurią patekusi bet kokia gyvybė pasineria į amžiną ramybę.

Raimondo Dikčiaus nuotr./Tibetas
Raimondo Dikčiaus nuotr./Tibetas

Maždaug prieš porą tūkstančių metų ir pirmieji Ješua Nazariečio pasekėjai apie nirvanos prasmę ir kosminį septinybės dėsnį, veikiantį mūsų planetoje, buvo išsamiai informuoti, bet vėliau krikščioniškų sektų tėvukai, šen bei ten susidūrę su skaičiumi 49, nesuprasdami kuo gi jis reikšmingas, devynetą nubraukė, o paliko tik keturiasdešimtuką, nes tas labai dažnai buvo minimas ir Senojo ir Naujojo Testamentų tekstuose. O archainė informacija apie nirvanos galimybę ir septinybės dėsnio veikimo ypatumus nuėjo Šėtonui ant uodegos.

Todėl tariamų krikščioniškų vertybių besilaikantiems ir išprususiais save laikantiems šiuolaikiniams žmonėms pomirtiniai keliai – balta dėmė. Mat Vakarų pasaulyje jau nebesuvokiama tokia paprasta tiesa, kad, ištikus kūno mirčiai, sąlyginę sielą subrandinęs individas dar nėra galutinai miręs. Tad tiek apsišvietusiems intelektualams, tiek naiviems bažnytkaimių mužikams tenka kentėti nuo kvailo ir purvino mirimo. Kartais jiems, dar ne visai persikrausčiusiems į aną pasaulį (nors šiuolaikiniai prietaisai rodo, jog kūnas jau miręs) beprasmiškai tenka iškęsti vadinamąjį patologoanatominį kūno skrodimą... be jokios anestezijos!

Ištrauka iš numatomos leisti knygos „Geografija transe“. I dalį skaitykite čia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs