Kaip sakė darbuotojos, tokie teisiniai reikalavimai JAV tautinių mažumų unijoms, tad kiekvieną sykį, kai atliekamas auditas, patikrinama, ar tikrai visi nariai turi sąsajų su Lietuva.
Tame pačiame keturaukščiame lietuvių name, kuriame įsikūrusi kredito unija, veikia ir puikų lietuvišką maistą gaminantis restoranas. Tiesa, maisto galima įsigyti tik savaitgaliais, tačiau restoranas populiarus. Jį pamėgę ir airiai, kurių virtuvėje irgi svarbios bulvės.
Pirmoji pasaulyje lietuviška enciklopedija – liaudyje vadinama Bostono enciklopedija – taip pat leista visiškai greta esančiame name. Tad kiekvienas, užsukęs į šį kvartalą, galės nušauti iškart kelis zuikius ir aplankyti visus šiuos objektus.
Lietuviškas viešbutis, vienuolynas ir paminklas lietuviui streikuotojui
Lietuvą garsina ir Meino valstijoje, Kenebunkporte, esantis pranciškonų vienuolynas ir jų laikomas viešbutis. Mums lankantis viešbutis savaitgalį buvo sausakimšas.
Jo svečiai vaikščiojo po vienuolyno teritoriją, žavėjosi paslaptingai naktį žibančiais lietuviškais paminklais, sukurtais lietuvio menininko Jono Muloko, minėjo Lietuvą. Vieta aprašoma ir „Lonely Planet“ knygoje, tad lankytojų tikrai netrūksta.
Netoliese nuo Kenebunkporto, Masačusetso valstijoje, Lovelo, Lorenso miestuose taip pat radome nemažai su lietuvybe susijusios istorijos. Šiuose miestuose dar ir dabar stovi, tiesa, jau tušti, milžiniški tekstilės fabrikai, kur XIX a. pab. – XX a. pr. dirbti plūdo lietuviai.
Vienas jų – Jonas Smolskas – net žuvo dėl „Bread and Roses“ 1912 m. audėjų streiko, kuris JAV gerai žinomas. Jo atminimas įamžintas memoriale Lorenso mieste. Streikas buvo sėkmingas – darbuotojams pakelti atlygiai, nuo 14 iki 12 val. sutrumpinta darbo diena.
Lorenso mieste taip pat yra vieta, kur visi gatvių pavadinimai yra lietuviški. Ten – ir Varnių, Palangos, Birutės gatvės. Šioje vietoje kadaise stovėjo lietuvių bažnyčiai priklausiusi poilsiavietė „Palanga“. Ir, nors dabar vietoje jos stovi nauji prabangūs namai, gatvių pavadinimai išlikę lietuviški.
Lietuviai angliakasiai ir pirmasis lietuviškas romanas
Netoliese esanti Pensilvanijos valstija taip pat traukė XIX a. į JAV laimės ieškoti vykusius lietuvius, nes joje glūdėjo ir tebeglūdi dideli anglies klodai, tad darbingo amžiaus vyrai būdavo laukiami.
Tiesa, pats darbas toli gražu nekvepėjo išsvajota Amerika, kurioje gatvės grįstos auksu. Kaip pasakojama turistams anglių kasyklos ture, kasyklose visad būdavo pastovi 14 laipsnių Celsijaus temperatūra, nuolatinė drėgmė, tamsa, darbas – fiziškai itin sunkus, reali griūties grėsmė. O už 3 tonas iškastos anglies mokėdavo vos dolerį ir penkiasdešimt centų...
Be to, prikasęs 3 tonas anglies būtum naivus tikėdamasis tiek ir gauti – vos išvežus anglį iš kasyklos anglių kompanijos atstovas pasakydavo, kad „mokama tik už anglį, ne už akmenis“, o nesąžiningi darbuotojai kartais tavo iškastą anglį galėdavo „prirašyti“ savo draugams.
Nereikia pamiršti, kad vos atvykę lietuviai angliškai nemokėjo, teisinių reikalų irgi neišmanė, tad gynėsi, progą radę, kaip tik galėjo. Dažniausiai – kumščiais.
Šių kasėjų palikuonis, pristatydamas „Tikslas – Amerika“ komandai savo lietuvių klubą netoli Pitstono, pasakojo, kad jis būdavo pravardžiuojamas „kraujo kibiru“.
Tokie 80, 100 ir daugiau metų skaičiuojantys barai, vadinami „lietuvių klubais“ – dar vienas angliakasių regiono fenomenas. Dabar, tiesa, jų nariai ne vien lietuviai – tačiau Lietuvos himnas ar tarpukariniu populiarūs Gedimino portretai dar puošia jų sienas.
Įeiti į kai kuriuos galima tik su specialia nario kortele. Nors apie daugelį informacijos yra ir internete (skelbiamas darbo laikas, meniu), bet vieną tokių klubų „Tikslas – Amerika“ atrado tik palydėjus vietiniams.
Sunkiai dirbo, bet kultūros nepamiršo
Nepaisant itin sunkių darbo sąlygų, kultūrinio gyvenimo lietuvių angliakasiai irgi nepamiršo – būtent Pensilvanijos anglies regione, nedideliame „mainerių“ miestelyje Šenandoriuje, leistas žurnalas „Dirva“, kuriame 1904 m. – metais, kai Lietuvoje dar galiojo spaudos draudimas, išspausdintas pirmasis pasaulyje lietuviškas romanas – Vinco Pietario „Algimantas“. Leidyklos vietą „Tikslas – Amerika“ irgi rado, nors ji dabar smarkiai pasikeitusi.
Tarp labiausiai „Tikslas – Amerika“ savanorius pribloškusių vietų - lietuviškų bažnyčių bokštai, kurie nepadarytų gėdos net ir Vilniui, nors stovi mažuose miesteliuose ar kaimuose.
Iš viso Pensilvanijos „Anglies regione“ pastatyta apie 40 lietuvių bažnyčių. Ir religija buvo tik pusė jų paskirties: beveik visos Amerikos lietuvių bažnyčios yra dviejų aukštų. Antruosiuose įrengtos maldų salės, o pirmieji skirti pasaulietinėms reikmėms: mokyklai, asmeninėms šventėms, bendram valgiui, pokalbiams. Juk susirinkimas sekmadienį bažnyčioje būdavo vienintelė proga pabūti savo tautiečių aplinkoje, todėl mišios net ne visiems atrodė reikšmingiausia dienos dalis. Kur kas svarbesnės būdavo po jų laukusios bendros vaišės ir pramogos pirmajame aukšte.
Lietuviškose bažnyčiose ir dabar gausu lietuviško meno pavyzdžių, daug įrašų prieškarine lietuvių kalba, vaizdinių sąsajų su Lietuvos istorija, liaudies kūryba.
Susidarė įspūdis, kad vietos lietuviai jas statė kaip tikrus paminklus savo nutolusiai šaliai atminti. Tai šaliai, kurioje likusiems giminaičiams siųsdavo pinigus, bet dažniausiai gyvenime jų jau nebepamatydavo...
Atstumai tais laikais turėjo kitą reikšmę. Štai „Tikslas – Amerika“ dalyviai per 16 dienų įveiks per 3000 km automobiliu. Tuo tarpu XIX a. „maineriams“ tekdavo visur vaikščioti pėsčiomis: todėl lietuvių bažnyčios Pensilvanijos anglies regione ir statytos kas 5 ar 10 kilometrų.
O kelionė į Lietuvą būtų trukusi savaites ar mėnesius. Tad daugelis į ją nesileisdavo ne tik dėl pinigų, bet ir laiko.
Projektas „Tikslas – Amerika“ nuotykius ir į interaktyvų žemėlapį įtraukiamas vietas galima matyti feisbuko paskyroje „Gabalėliai Lietuvos“.
Interaktyvus lietuviškų vietų JAV žemėlapis lietuvių ir anglų k. turi būti baigtas iki 2017 m. gruodžio 1 d.
