Brolis Dovydas – amerikietis, jau gerą dešimtmetį gyvenantis Lietuvoje ir labai neblogai kalbantis lietuviškai. „Labai graži kalba, bet toookia sunki“, – nusijuokia jauniausias vienuolyno brolis pačioje pokalbio pradžioje. Iš šiuo metu 13-os vienuolyne esančių brolių tik penki yra lietuviai, visiems kitiems – dviems amerikiečiams, kazachui, penkiems prancūzams – teko nelengva užduotis išmokti lietuvių kalbą.
Kiekvienas brolis su sava istorija – štai Dovydas yra dirbęs mediku karo aviacijos tarnyboje JAV, studijavęs Šveicarijoje ir siejęs ateitį su ja. Bet galiausiai likimas juos visus atvedė į mažą kaimą Lietuvoje, Kelmės rajone, kur jie sukūrę lietuviams dar menkai pažintą bendruomenę. Kaip pabrėžia pats brolis Dovydas – tai buvo ne likimas, o Dievo valia. „Dievas gauna, ko nori“, – su plačia šypsena patikina jis.
Kitoks vienuolynas nei kiti
Palendrių Šv. Benedikto vienuoliai gyvena kitokį gyvenimą nei, pavyzdžiui, pranciškonai ar dominikonai. Šis vieta – vienintelė kontempliatyvi vyrų vienuolija visoje Lietuvoje. Benediktinai kone visą laiką leidžia vienuolyne, atsitraukę nuo pasaulietiško gyvenimo, net nuo savo šeimų. Brolis Dovydas svarsto, kad būtent juos gal tinkamiau apibūdintų lietuviškas žodis „vienuolis“, o kitus – pranciškonus, dominikonus – būtų tiksliau vadinti „pašvęstaisiais asmenimis“.
„Mes, benediktinai, nesame tokie kaip kiti. Pas mus kai žmogus pasirenka vienuolyną, į jį įstoja – jame pasilieka iki gyvenimo pabaigos“, – pasakoti pradeda brolis Dovydas, prieš pora metų davęs amžinuosius įžadus Palendriuose. Tai reiškia – čia ir liks gyventi visam laikui.
„Mūsų bendruomenės gyvenimas – kaip tikros šeimos. Kaip ir jūs esate susituokę su būtent tuo vyru ar moterimi, o ne su kuriuo kitu, mes taip pat – pasirenkame vieną vietą, vieną vienuolyną, vieną bendruomenę. Bet tai net ir ne mūsų pasirinkimas, o Dievo – jis pašaukia“, – aiškina brolis.
Benediktinai mažai dalyvauja pasaulietiniame gyvenime, nėra tokie aktyvūs kaip kitos vienuolijos. Net nuvykti aplankyti artimųjų galima tik kas kelerius metus arba tik nutikus rimtai problemai. „Mano tėvams yra sunku, tai mažai – man irgi mažai. Bet Dievas duoda, ko reikia“, – įsitikinęs Dovydas.
Apsigyventi Lietuvoje? Kokia kvailystė!
Kaip nutiko, kad 10 metų Šveicarijoje gyvenusio amerikiečio gyvenimo kelias nukrypo į Lietuvos provinciją? Viską lėmė, galima sakyti, vienas žmogus – dabartinis prioras tėvas Kazimieras Milaševičius.
Iš JAV išvykęs vedinas noro studijuoti ir išmokti antra kalbą, Dovydas Šveicarijoje tęsė teologijos studijas, įstojo į seminariją, bet suprato, kad neturi pašaukimo būti dieceziniu kunigu, norėjo pašvęsti savo gyvenimą vienuolystei. Tik iškilo klausimas – kurią kongregaciją rinktis?
Šveicarijoje jis susipažino su dabartiniu bendruomenės Palendriuose vyresniuoju tėvu Kazimieru, kuris tuomet buvo diakonas.
„Daug kalbėjau su juo, buvo labai įdomu išgirsti jo pasakojimus. Besivystanti draugystė ir pašnekesiai man padėjo atrasti benediktišką pašaukimą", – pasakoja Dovydas.
Kitas draugas Šveicarijoje Dovydą supažindino su benediktinų vienuoliais, jis ėmė lankytis viename vienuolyne. Dvejus metus, kol tęsė studijas, jis palengva pažindinosi su bendruomene, vienuolio gyvenimo būdu, mokėsi naujos kalbos – vokiečių.
„Darėsi vis aiškiau ir aiškiau tiek bendruomenei, tiek man, kad toks yra Dievo planas – man prisijungti prie vienuolijos. Studijoms einant į pabaigą, viskas buvo nutarta. Tėvui Kazimierui aš pažadėjau nuvykti jo aplankyti į Lietuvą – prieš paliekant pasaulį ir įstojant į vienuolyną“, – prisimena Dovydas.
Niekada nebuvęs Lietuvoje, pirmą kartą į šalį atvyko 2008 m. „Po dienos, prisimenu, pajutau tokią ramybę – tokį gilų gilų ramybės jausmą, lyg esu namuose. Atsisėdau ant suoliuko prie priimamojo, giliai atsidusau ir pasakiau sau – tikriausiai padariau klaidą“, – pasakoja Dovydas.
Po dienos, prisimenu, pajutau tokią ramybę – tokį gilų gilų ramybės jausmą, lyg esu namuose.
Prieš atvykdamas aplankyti tėvo Kazimiero į Lietuvą, jis jau buvo persikėlęs tą nedidelį kiekį savo daiktų į naujuosius namus – vienuolyną. Bet Palendriuose aplankęs be galo gilus ramybės ir artumo Dievui jausmas Dovydą privertė susimąstyti – ar jis teisingai elgiasi nusprendęs apsigyventi vienuolyne Šveicarijoje? Juk net nesidomėjo kitais vienuolynais ar bendruomenėmis.
„Bet labai greitai tapo aišku, kad mintis įstoti į Palendrių vienuolyną buvo beprotiška. Nieko čia nepažinojau, negalėjau kalbėti šia keista kalba, nieko nežinojau apie kultūrą, ir būčiau net dar toliau nuo savo šeimos Amerikoje, – svarstymus prisimena Dovydas. – Nepaisant vidinio troškimo likti, grįžau į naujuosius namus, į vienuolyną Šveicarijoje.“
Ten praleidus pora metų, tapo aišku – ne tas vienuolynas yra geriausia vieta Dovydo tarnystei Dievui. Jis vienuolio santykį su vienuolynu lygina su pasauliečių tarpusavio santykiais. Kaip šie iš pradžių draugauja, tuomet susižada, susituokia – panašus ir vienuolio santykis su bendruomene.
„Mūsų amžinieji įžadai yra kaip mūsų santuoka. Iki tol gali palikti, jeigu matai, kad tai nėra tavo vieta“, – aiškina brolis.
Ir taip jis atsidūrė Palendriuose – savo vietoje.
„Ar sunku buvo pasiryžti pasirinkti būtent vienuolyną Lietuvoje, persikelti čia?“, – paklausiau.
„Jo!“, – nedvejodamas su šypsena atsako brolis, per dešimtmetį akivaizdžiai išmokęs ne tik norminės lietuvių kalbos.
„Ką tu čia pažįsti? Visiškai nieko. Ir dar šita kalba! Tai yra kvailystė, – prisimena savo svarstymus Dovydas. – Bet visgi aš čia. Dievas gauna, ko nori. Tik kartais tai užtrunka.“
Ką tu čia pažįsti? Visiškai nieko. Ir dar šita kalba! Tai yra kvailystė.
Kaip prancūzai vienuoliai atsidūrė Lietuvoje?
Nusikelkime į dar tolimesnę istoriją. Kaip nutiko, kad iš Solemo abatijos Prancūzijoje atsirado ir prioratas Palendriuose?
Tikriausiai pirmasis benediktinas Lietuvoje buvo vokietis Brunonas, mėginęs į Lietuvą 1009 m. ateiti skleisti savo tikėjimo. Teko jam paguldyti galvą, dėl ko Lietuva ir pirmą kartą buvo paminėta istoriniuose šaltiniuose. „Taigi, tūkstantmetė Lietuvos istorija sykiu yra ir krikščionybės Lietuvoje istorija, ir, galima sakyti, benediktiniškos tradicijos Lietuvoje istorija“, – teigia pats Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas.
Po keturių šimtmečių benediktinai įkūrė vienuolyną Senuosiuose Trakuose, vėliau Pivašiūnuose, kitose Lietuvos vietose, tačiau XIX a. viduryje Lietuvos žemes aneksavus Rusijai jų veikla buvo nutraukta. Benediktinų istorija Lietuvoje nutrūko 130-čiai metų.
Tarpukario metais sugebėjo atsigauti tik išlikę moterų benediktinių vienuolynai, bet ir jiems teko trauktis į pogrindį Lietuvą užėmus sovietams, veikti slaptai.
Galiausiai Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, šalyje pradėjo atsikurti vienuolijos. Jau pirmaisiais Nepriklausomybės metais buvo nemažai lietuvių grupių, kurios vyko į Solemo bendruomenę, garsėjusią grigališkuoju choralu. Iš tų grupių keli vyrai pajuto pašaukimą ir prisijungė prie Solemo vienuolių.
Kaip tik tuomet pasikeitė ir Solemo vienuolyno abatas, kuris intensyviai ėmėsi fundacijos realizavimo darbų – o lietuviai benediktinai iš Lietuvos ir išreiškė norą būtent savo krašte sukurti tokią bendruomenę.
Po Sovietų Sąjungos griūties popiežius Jonas Paulius II paprašė vienuolynų, ordinų nešti krikščionybę į nepriklausomybę atgavusias šalis, ir Solemo vienuoliai taip pat atsiliepė į prašymą.
„Buvo žiūrima į daug vietų, bet galiausiai buvo nuspręsta ją kurti čia, Palendriuose. Nes čia – nieko nėra šalia. Tai reiškia, kad yra ramu, tylu, ir tai labai tinka mūsų gyvenimo būdui“, – aiškina brolis Dovydas.
Čia – nieko nėra šalia. Tai reiškia, kad yra ramu, tylu, ir tai labai tinka mūsų gyvenimo būdui
Šiose vietose jau stovėjo 1938 m. statyta bažnyčia, kurią įkūrė kunigas Kazimieras Ambrozaitis. Tačiau sovietų okupacijos metais ji buvo uždaryta ir – kaip daugelis kitų – naudota kaip sandėlis.
Broliai galvojo restauruoti bažnyčią ir vienuolyną statyti šalia jos, bet projektas pasirodė per brangus. Finansiškai labiau apsimokėjo viską pastatyti iš naujo, ir per pora metų 2002 m. iškilo nauja bažnyčia bei vienuolyno pastatas. Brolis Dovydas atskleidė, kad viskas buvo finansuota iš palikimo – mirus bendruomenės bičiuliui, ji paveldėjo jo namą, kurį pardavus ir buvo gauta lėšų bendruomenės sukūrimui Lietuvoje.
Geria alkoholį – jei tik kas duoda
Pirmieji 12 vienuolių Palendriuose apsigyveno 1998 m. Trys, deja, jau iškeliavę Anapilin, vienas jų grįžo į Solemą, dar vienas – tapo dieceziniu kunigu.
Plyname lauke teko sukurti daug ką – ne tik rūpintis statybomis, bet ir visa aplinka. Buvo sodinami medžiai, formuojamas tvenkinys.
Daug ką darė patys vienuoliai, kuriuos ir tikėjimas moko nebijoti sunkaus darbo. Šv. Benedikto toks buvo pamokymas – kad vienuolynai būtų ekonomiškai nepriklausomi, patys galėtų pasirūpinti ir buitimi savo teritorijos ribose, neklaidžioti kažkur toli su reikalais.
Ir šiandien didelę dalį vienuolių gyvenime užima darbai.
„Per dieną yra septini maldos laikai, – apie kasdienybę pasakoja brolis Dovydas. – Pradedame pusę 6 ryte, ir paskutinės pamaldos prasideda 20.30 val. Kas kelias valandas per dieną einame į bažnyčią melstis. Taip mus moko Psalmė.“
Kas vyksta kitu metu? Daugiausiai – darbai ir studijos.
„Darbas – labai įvairus. Kaip jūs turite visada ką veikti savo name ar bute, taip ir mums. Turime 13 burnų, kurias reikia maitinti. Yra nemažas daržas, sodas, 19 bičių šeimų. Iš viso mūsų teritorija yra 80 ha. Yra viso 20 metų pastato priežiūra – vis būna ką remontuoti, tvarkyti, taisyti“, – vardija brolis ir nusijuokia, kad patys nemėgstamiausi daugumos darbai – indų plovimas ir tualetų valymas. Jo paties – rūbų skalbimas ir darbas darže.
Kiekvienas brolis bendruomenėje turi ir savo sritį, kurią daugiau kuruoja. Brolis Dovydas, kaip sako, „bando būti“ siuvėju. Kartu su kitu broliu buvęs karo aviacijos medikas rūpinasi ir sveikatos reikalais. Kiti daugiau rūpinasi ar technika, ar maisto gamyba ir t.t.
Vienuoliai užsiima ir savo produkcijos gamyba. „Du geriausiai žmonėms žinomi mūsų produktai – morkų saldumynai („Palendriukai“) ir balzamas odos priežiūrai. Jis labai palendriškas, kitur jo nerasite. Patys sukūrėme receptą – iš bičių vaško, medetkų, čiobrelių, medaus, alyvuogių aliejaus, levandų eterinio aliejaus. Nuo visko padeda – ar išbėrimo, ar įkandimo, ar išsausėjimo“, – patikina brolis Dovydas.
Prekiauja jie ir savos gamybos įvairių rūšių arbata, medumi, uogiene, eliksyru.
Vienuolynai svetur garsėja ir alaus ar vyno gamyba – paklausiu, ar nebuvo kilę tokių minčių ir Lietuvos bendruomenei?
Brolis iškart entuziastingai atsako – norėtų! Buvo ir svarstyta apie alaus darymą bent savo reikmėms, o gal ir pardavimui. Tačiau Lietuvoje tam, anot jo, yra per sudėtinga teisinė situacija.
O ar patys gali išgerti alkoholio? Pašnekovas nusijuokia ir sako, kad šio klausimo gana dažnai sulaukia. Jam labiausiai patiko kito brolio kažkada pateiktas atsakymas: „Tinkamesnis klausimas – ar mums duoda? Jeigu duoda, geriam“. Būna, kad vienuoliai gauna dovanų, tad paskanauja vyno per šventes ar sekmadieniais.
Kone kiekvieną atsakymą brolis Dovydas palydi ir šypsena, paskanina ir juokeliu. Tad nekeista, kad paklaustas apie kasdienę mitybą ir čia juokauja: „Ačiū Dievui, nesame vegetarai. Mėsą valgome, nors tik keturias dienas per savaitę. Ar patys auginame gyvulių? Ne. Bet yra pelių – ypač žiemą.“ Ir palydi atsakymą juoku.
Dar menkai pažįstami lietuviams, bet kviečia pasisvečiuoti
Surimtėja brolis Dovydas prabildamas apie tai, ne ką ir kaip benediktinai Palendriuose veikia, bet kodėl jie čia.
„Norėjome sukurti vietą, kur žmonės galėtų ateiti susitikti su Dievu. Jie čia ateina atkurti, sustiprinti ryšio su Dievu, kurti net ir savo gyvenimą iš naujo. Yra, ateinančių tų, kurie ieško ramybės – kažkas ne taip jų gyvenime, jiems reikia rasti ramią vietą, kur gali viską apmąstyti“, – kalba brolis Dovydas.
Buvusioje klebonijoje prie senosios bažnyčios dabar yra įkurti svečių namai, kuriuose gali apsistoti visi norintys atrasti daugiau ramybės savo gyvenime. Svečiai kviečiami susipažinti su vienuolyno gyvenimu, dalyvauti mišiose ir išgirsti magiškai skambančių grigališkųjų choralų.
„Magija? Ne. Šventoji dvasia – taip“, – su šypsena pataiso brolis Dovydas.
Buvusioje klebonijoje prie senosios bažnyčios dabar yra įkurti svečių namai, kuriuose gali apsistoti visi norintys atrasti daugiau ramybės savo gyvenime.
Svečių namuose gali apsistoti ir moterys, o vyrai gali apsigyventi ir pačiame vienuolyne kartu su broliais.
Tačiau pašnekovas pripažįsta – svečių nėra begalės, o norinčiųjų tapti vienuoliais šiuo metu nėra. Broliai kūrė planus su savo produkcija dalyvauti ekologinėse mugėse, taip pristatyti savo bendruomenę, tačiau, kaip pašnekovas sako, – „Ačiū pandemijai“. Nors nuvyksta su savo balzamais, saldumynais ir kitais produktais į, pavyzdžiui, Šiluvos atlaidus.
„Manau, didžiausia problema – dėl to, kad mes nesame labai gerai pažįstami. Lietuva juk nėra tokia maža. O mes esame kontemplyvinė bendruomenė. Tai reiškia – mes nesame pasaulyje. Įstojame į vienuolyną, kad atsitrauktume nuo pasaulio, melstumėmės už jį. O kadangi labai retai būname išorėje, žmonės mūsų nemato, nepažįsta“, – svarsto jis.
„Bet savo dvasinį gyvenimą reikia prižiūrėti taip, kaip ir įprastą, – priduria brolis Dovydas. – Mūsų gyvenimas – ieškoti Dievo. Ir mes kartu tokią galimybę sukuriame kitiems.“
Savo dvasinį gyvenimą reikia prižiūrėti taip, kaip ir įprastą.
