Dėl savo įdomios geografinės padėties (1660 km nuo šiaurės iki pietų, maksimalus plotis 600 km, o siauriausioje vietoje – tik 50 km) Vietnamas dažnai yra vadinamas Ramiojo vandenyno balkonu. Šiaurėje ir pietuose skiriasi klimatas, peizažas ir net istorija. Vietnamo forma lyg didžiulė S raidė, kur viršuje deringoji Raudonosios upės delta, o apačioje – Mekongo delta. Šalies forma dar primena ilgą bambuko lazdą, kurios abiejuose galuose pakabinti krepšiai. Tokius jūs pamatysite kasdien gatvėje – valstiečiai ir prekeiviai jais gabena ryžius ar daržoves.
Žodis Viet yra vietnamietiškai tariamas kinų hieroglifas reiškiantis „toli“ ar „anapus“. Nam (pietūs) tikriausiai padėjo atskirti tuos Viet‘us, kurie liko Kinijoje ir tuos, kurie patraukė į pietus. Antropologai mano, kad Viet‘ai buvo migruojantys žmonės.
Bandymas pažinti
Vietname tikriausiai esame „buvę“ visi. Bent jau vieną iš filmų apie karą matėme tikrai. Antroje XX amžiaus pusėje Vietnamas buvo visų pasaulio naujienų priešakyje dėl visų pačių blogiausių priežasčių. Vyko karas. Buvo sunku prognozuoti, kada jis baigsis ir dar sunkiau suprasti, kas buvo teisūs ar kalti. Pirmiausiai prancūzai susidūrė su Vietnamo nacionalistinėm nuotaikom, tada amerikiečiai ėmė kovoti su lyg ir silpnu priešu, kas pavirto į sunkų ir ilgą karą. JAV matyt buvo pamiršę, kad vietnamiečiams daugiau kaip 1000 metų sėkmingai pavyko išvengti galingojo kaimyno – Kinijos – gniaužtų. Vietnamiečių charakterį puikiai apibūdina šie žodžiai – gebėjimas išlaukti sunkioje situacijoje.
Kaip ir dauguma azijiečių, vietnamiečiai siekia socialinės harmonijos ir vengia nemalonių temų. Dažnai išgirsite „baltąjį melą“, ar negausite tiesaus „taip-ne“ atsakymo. Neaštrinkite situacijos bandydami priremti juos prie sienos su akivaizdžia tiesa.
Šypsena Vietname gali būti labai klaidinant. Ji gali reikšti liūdesį, susirūpinimą ir gėdą – priešingai mūsų rodomoms emocijoms. Pavyzdžiui, jei padavėjas jus netyčia apipils kava ir nusišypsos – tai reikš jo gėdą, o ne norą pasijuokti iš situacijos. Tad visai neverta pykti. Iš tiesų, padavėjas tik stengiasi sušvelninti ir ištaisyti situaciją, kol užsienietis dar nesprogo iš pykčio.
Tradiciškai mokslas yra laikomas vertingesniu dalyku nei turtas ar sėkmė. Todėl turtingi žmonės be išsilavinimo yra mažiau gerbiami, nei išsimokslinę ir neturtingi. Kasdienoje vietnamiečiai jau nebėra linkę nusilenkti sudėjus rankas priekyje, bet tai vis dar paplitę verslo susitikimuose arba kaimo vietovėse. Taip pat pastebėsite, kad jie vengia akių kontakto – taip išreikšdami savo kuklumą ir pagarbą. Padėkoti pasakant ačiū taip pat reiškia kuklumo trūkumą.
Paklausus vietnamiečio ar jis laiko save komunistu, gana dažnai sulauksite teigiamo atsakymo. Tačiau tai labiau reiškia, kad jis jaučiasi nacionalistu, patriotu ir trokšta, kad jo šalis būtų tarp pirmaujančiųjų pasaulyje. Beje, įstoti į partiją nėra taip jau paprasta. Komunistų partijos nariais yra tik apie 3 proc. šalies gyventojų. Vietname iš vyriausybės požiūrio taško yra svarbiau nei tai ką tu darai, o tai ką sakai. Iš čia ir seka vis dar galiojanti suvaržyta žodžio laisvė.
Vietname yra patarlė – kiekvienas vyras turi pastatyti namą, vesti ir... turėti jautį. Šiais laikais jautis pavirto į motorolerį. Vietnamietis geriau mažiau pavalgys, bet turės geresnį motorolerį, pageidautina – Honda. Na, o apie tai, ką ant jų galima sutalpinti – galima būtų pasakoti ilgai: visa namų apyvokos daiktų parduotuvė, gėlių kioskelis, pusė vištų fermos, kiaulaičių pundelis, spintos dydžio dėžės. Oficialiai ant motorolerio galima važiuoti 3 asmenims, na, bet jei šeima didesnė – ne bėda. Šalmus vietnamiečiai ėmė mėgti, kai gamintojai pradėjo sekti naujausiomis Burberry ar Lois Vuiton mados tendencijomis. Ir aš tokį parsivežiau, dėvėti pagal paskirtį nedrįstu, nes jei kaina atitinka kokybę – gali būti bėdos.
Na, o moterims svarbiausia – balta oda. Dažnai gatvėse per didžiulius karščius išvysite nuo galvos iki kojų apsirėdžiusias moteris – tikros gražuolės mumijos su šiltomis pirštinėmis ir antveidžiais. Kitos ant savo ilgarankovių, pižamas primenančių apdarų dar užsimauna lyg vakarines lykros pirštinaites iki pečių. Sako, kad Vietname parduodama daugiausiai odą balinančių kremų. „Aš noriu, kad mano oda būtų balta, nes tai yra gražu“ sako 31 metų saigonietė Dung (beje, jos vardas reiškia grožį). „Aš taip apsaugau save nuo kenksmingų ultravioletinių spindulių“. Šviesi oda – kilmės ir turto požymis, tamsi – vargas laukuose.
Stebėjau kaip Lien mano traukinio kupe įsitaisė miegoti ir ant nosies užsidėjo laimo žievelę. Viduryje nakties traukinio palydovė į mūsų kupe atlydėjo du žmones. O laisvas gultas tik vienas. Pažadinta Lien be jokių prieštaravimų priėmė ant savo apatinio gulto paauglę mergaitę. Visą laiką šypsena nedingo nuo jos veido. Šeštą valandą ryto Lien atsikėlė, peršukavo savo kasą, o tada su naujomis bendrakeleivėmis aptarė mane. Ką kalbėjo, be abejo, nesupratau, tačiau jos nebandė apsimesti, kad ne aš jų kalbų objektas. O tada vėl užmigo.
Ką veikti Vietname?
Vietname diena prasideda anksti – gatvės prisipildo žmonių jau 5 ryto. Tai labai suprantama pietuose, kur tokiu metu dar pakankamai vėsu prieš pradedant kepinti saulei. Rytiniai transporto kamščiai didžiausi nuo 6 iki 7 valandos. Daugelis žmonių sustoja prie stalų gatvėse ir mažuose restoranėliuose, taip taupydami savo laiką tiek apsiperkant, tiek ruošiant maistą. Mokyklos pradeda darbą nuo 7 valandos, o namų šeimininkės tuo metu skuba į turgų šviežios mėsos ir daržovių, kuriuos gamins tą dieną. Tradiciniai maisto turgūs triukšmingi, pilni garsaus derėjimosi. Dėl ankstyvos dienos pradžios, pietūs jau valgomi 11 valandą, o po to visi, kas tik gali, slepiasi nuo karščiausio meto ir stengiasi pamiegoti. Vietnamiečiai labai mėgsta nusnūsti. Nenustebkite, kad jums teks žadinti juos visur – rikšos vairuotoją, pardavėją ar taisyklos meistrą.
Paprastai vakarieniaujama yra apie 6 vakaro, tada žiūrimas televizorius ar einama pasivaikščioti atvėsusiomis gatvėmis. Dažnai visa šeima susėda ant motorolerio ir užsuka į dar kokią pakelės užeigėlę. Kadangi keliasi anksti, šeima eina gulti irgi anksti – tas atrodo keista tokiame mieste, kaip Saigonas, kur panašu, kad apskritai niekas nemiega.
Pabandykite Saigone pereiti gatvę... Jei lauksite, kol srautas sustos ar kažkas jus praleis – liksite ten amžinai. Ne veltui Saigono centinėje dalyje, prie pagrindinio miesto turgaus Ben Thanh dirba specialūs turistų vedžiotojai per gatvę. Lyg tikri pionieriai vedžiojantys „bobutes“ per gatvę. Man asmeniškai vaikščioti per gatvę buvo itin įdomu. Draugės įsikabindavo man į parankes ir tada lėtai lėtai žengi į nuolatinį dviejų trijų eilių gatve vykstantį srautą, o artėjantys motoroleriai ar kiek rečiau išsimėčiusios mašinos planuoja savo veiksmus kaip apvažiuoti šią jautrią smūgiams kliūtį. Svarbiausia yra nepanikuoti, judėti lėtai, įsitikinti, kad tave pastebėjo.
Dar viena atrakcija yra sėsti už motorolerio-taksisto nugaros ir išbandyti tą judėjimo energiją pačiam. Būnant Saigone man tada smarvės neužteko, bet štai ką man pasakojo Danielius iš Amsterdamo. „Keliauju vienas. Man patinka paklaidžioti po miestą, dažnai išsinuomoju motorolerį ir leidžiuosi kur akys mato. Saigone to pats daryti neišdrįsau. Nusisamdžiau visai dieną Tam, kuris kartu su kitais moto-taksistais rikiavosi ne taip toli nuo mano viešbučio. Per dieną pamažu jis man papasakojo savo istoriją: jis buvęs pietų pusės kareivis, vėliau kelis metus praleidęs perauklėjimo stovykloje, o dabar galintis dirbti tik mažiausiai apmokamus darbus, kaip kad šis. Jo dvi dukrelės neina į mokyklą, nes jis neišgali nupirkti joms uniformų ir kitų reikalingų daiktų. Pagailo man jo ir vietoje suderėtų 20 dolerių padaviau 50. Padaviau galvodamas , kad visa ta istorija yra sukurta tik man sugraudinti, bet kažkoks vidinis balsas įkyriai sakė – patikėk, juk šauniai praleidai dieną, išgirdai begales istorijų (beje, Tamo anglų kalba buvo tikrai nebloga, sakėsi ją patobulinęs vežiodamas turistus). Kitą dieną pas mane atėjo Kalėdos – Tamas susirado mane išeinantį iš viešbučio ir parodė mokyklos čekį, jo mergaitės galės eiti į ją. Kai manęs klausia, ar duoti pinigų prašantiems – sakau, kad svarbiausia klausyti savo širdies. Jei su tuo žmogum praleidai visą dieną, tapai bičiuliu – padėti labai gera.“
Skanioji dalis
Jei paklaustumėte mažo mokinuko, lakstančio mokyklos kieme su pionierišku raudonu kaklaraiščiu, kas yra sėkmė, jis atsakytų „Sėkmė yra paprasta, daug paprasčiau nei daugelis mano. Sėkmė ateina tada, kai tėtis ir sūnus bando pagaminti mėgstamiausią patiekalą mamai Motinos arba Tarptautinės moters dienos proga, net jei jiems ir nelabai gaunasi“. Tokia svarbi yra galimybė šeimai valgyti kartu. Maistas čia yra vienas iš būdų padaryti šeimą laimingą, išreikšti simpatiją, rūpestį ir pagarbą.
Vietnamas garsėja savo maistu. Pamenu, kai tik grįžome iš Vietnamo su savo bendrakeleivėmis visiškai nesitarusios vienodai apsakėme tai, kad labiausiai patiko šalyje – maistas.
Vietnamo virtuvė nusipelno didžiausių pagyrų. Keliauju tikrai nemažai, tačiau dar nebuvo tokios šalies, kur visi iki vieno valgymai būtų tokie skanūs. Ar valgėme gatvės restoranėlyje sėdėdami ant vaikiškų (mūsų gabaritams) kėdučių, ar pas vietines gentis Sapos kalnuose, ar plaukiodami po nuostabią Halongo įlanką laivu, ar rekomenduotame restorane triukšmingame Saigone – visur buvo labai labai skanu. Viduryje kelionės moteriškai ėmėme rūpintis savo svoriu – jaudinomės ar nuo tokio kiekio maisto nesustorėsime. Svarstyklės po kelionės nudžiugino: kas nepriaugo, o kai kas net numesti sugebėjo.
Vietnamiečiai klausė, ar nesu vegetarė, mat, jų nuomone, Vietname vegetarams praktiškai nėra ką valgyti. Visiška netiesa – tiek daug daržovių, o ypač įvairiausių žalių žolių – špinatai, rėžiukas, įvairiausios į lelijas panašios ar kitos žolės augančios vandenyje. Tikras rojus.
Bandymas susikalbėti
Mokslininkai nesutaria dėl vietnamiečių kalbos kilmės. Kai kurie priskiria ją prie tajų ir monų-khmerų grupės, kiti prie indo-malajų. Didelę įtaką kalbai padarė ir Kinijos dominavimo laikotarpis ar net ne taip seniai buvusi prancūzų kolonizacija. Vietnamiečių kalba tikrai drąsiai gali būti vadinama viena sunkiausių. Tai toninė kalba (kaip ir kinų), ir užsieniečiui sukuria begales šansų pasakyti kažką ne taip. Reikia būti labai muzikaliam, kad galėtum atskirti juos visus. Net patys vietnamiečiai kalbantys skirtingais dialektais arba blogai girdintys tiesiog delnu parodo kokioje tonacijoje yra žodis.
Yra 6 tonai šiaurėje ir 5 pietuose ir toks paprastas žodis „ma“ gali reikšti arklį, mamą, vaiduoklį, ryžių sodinuką arba kapą priklausomai nuo būdo kaip jis ištartas. Garsiausia istorija susijusi su ne ta pasakytos kalbos prasme yra kai 1964 metais JAV Gynybos sekretorius, sakydamas kalbą vietoje palinkėjimo „Tūkstantis metų Vietnamui“ (Viet Nam Muon Nam) ištarė „ Pietų antis nori atsigulti“.
Lyg to dar neužtektų, vietnamiečių kalboje yra mažai būdų nusakyti asmenį, skaičių, lytį. Pavyzdžiui verčiant tiesiogiai būtų „šiandien Tomas davė aš šešis pieštukas“. Dažnai kalboje praleidžiami žodžiai. Ją galima palyginti su telegrama, visi žodžiai, kurie gali būti praleisti neiškraipant minties yra praleidžiami. Jeigu yra Vietname džiunglės, tai jos yra jų kalboje.
Patarimai keliaujantiems į Vietnamą:
- Dėl geografinių ypatumų, nėra idealaus oro keliauti į Vietnamą. Jei vienur šilta, kitur šalta, jei vienur nelyja, kitur pliaupia. Bet jei reikėtų pasirinkti geriausius mėnesius – tai būtų balandis ir spalis.
- Jei turite laiko – nepagailėkite Halongo įlankai dviejų naktų plaukiant geru laivu. Žinoma, jei tik keliaujate šiltuoju metu.
- Vietnamas turi kelis populiarius paplūdimių kurortus, tačiau mūsų rekomendacija būtų istorinis Hoi An miestelis.
