Tasmanija buvo atrasta 1642 m. olandų jūrininko Abelio Jansono Tasmano, kuris tada šį kraštą pavadino Van Dimeno Žeme. Atradėjas manė, kad ši žemė yra Australijos dalis – pusiasalis, tačiau tik 1798 m. anglų keliautojas Dž. Basas, atradęs sąsiaurį tarp Australijos žemyninės dalies ir šios salos, įrodė, kad tai tikra sala. Tasmanijos vardu ją pradėta vadinti nuo 1853 metų.
Dėl nuošalumo ir permainingų orų Tasmanija nėra gausiai lankoma turistų. Netgi dažnas žemyninės dalies australas, išgirdęs kvietimą vykti į Tasmaniją, nusipurto ir sako „brr“ kaip ten šalta. Vis dėlto, nepaisant atstumo ir kitokių atšiauraus krašto įvaizdžių, ši sala yra tikras mūsų planetos gamtos lobynas.
Vykti į Tasmaniją patartina tiems, kurie vertina savitą gamtos grožį, kurie moka jį pastebėti, moka būti ir džiaugtis gamtoje, o klajonių kolekcininkams bei komforto gurmanams Tasmanija netinka. Kelionių organizatorius „GRŪDA“ turistai pirmą kartą šią egzotišką salą aplankė 2010 metais.
Sutiktuvės su lietuvišku prieskoniu
Sėdėdamas lėktuve prie lango nekantriai laukiau, kada pasirodys Tasmanijos žaluma. lr štai lėktuvas pakibo virš žemės. Tarsi kaleidoskopas po lėktuvu keitėsi raižytos rytinės salos pakrantės vaizdai, kruopščiai įdirbti laukai, ganyklos, miesteliai, ežerai, įlankos ir upės.
Išskridus iš triukšmingo Sidnėjaus ir nusileidus didžiausio Tasmanijos didmiesčio Hobarto oro uoste, pasijutau tarsi būčiau patekęs į provinciją. Oro uoste stovėjo tik vienas – mūsų lėktuvas, o keleiviai pėsčiomis kulniavo į pagrindinį pastatą: jokių išlaipinimo rankovių, jokių autobusų. Ir kokia buvo mano nuostaba, kai sutikau mus pasitikusį vietinį.
– Jūs iš Lietuvos? – paklausė manęs beveik trisdešimt metų šioje saloje gyvenantis vyresnio amžiaus, šveicarų kilmės, Hancas.
– Taip, mes iš Lietuvos, – atsakiau aš.
– Tai jūs tikrai turite žinoti Olegą Truchaną, jis buvo iš Lietuvos, esame ne kartą su juo bendravę, buvau net kelis kartus jo namuose, – skubėjo man pasididžiuodamas pareikšti Hancas.
Nesitikėjau tokių sutiktuvių su „lietuvišku prieskoniu“, tačiau netvėriau džiaugsmu, kad man nereikia aiškinti, iš kur aš ir kas ta mūsų Lietuva. Olego Truchano tema Tasmanijoje puikiai išplėtota, tačiau apie tai vėliau.
Pirmasis įspūdis
Pažintį su Tasmanija „GRŪDOS“ keliautojai pradėjo nuo sostinės Hobarto, įkurto 1804 m. prie Dervento (Derwent) upės žiočių. Iš pradžių tai buvo palapinių miestelis, kuriame, kaip įprasta Australijai, gyveno kariškiai, katorgininkai ir laisvieji naujakuriai. Sparčiai plėsdamasis Hobartas jau 1842 m. buvo paskelbtas miestu.
Dabartinį Hobartą galima drąsiai vadinti didmiesčiu, nes užimamu plotu jis gerokai lenkia didesnius už save. Tuo įsitikinti galima nuo miesto vizitine kortele tapusio Velingtono (1270 m.) kalno. Iš čia geru oru atsiveria žodžio „fantastiška“ verta, apačioje palei įlanką išsidriekusio Hobarto ir jo apylinkių panorama. Per Dervento upę nutiestas grakštus Tasmanijos tiltas, tapęs miesto simboliu.
Iš sostinės Hancas mus lydėjo į Port Artūrą, esantį apie 80 km nuo Hobarto. Važiuojant rytine salos pakrante, buvo puiki galimybė iš arčiau pamatyti salos gamtą. Viskas čia mums tarsi ir įprasta: laukai, pievos, ūkininkų sodybos, tačiau akį daug kur rėžia kitokia augmenija, keisti gyvūnai. Po ratais vos nepalindo echidna, valabė, kažkokie sterbliniai žiurkėnai. Kuklumu dvelkianti sala kruopščiai sutvarkyta: viskas čia daroma žmonėms, jų saugumui ir gerovei.
Pakeliui neįmanoma praleisti tokių pakrančių darinių, kaip Velnio virtuvė, Tasmanijos arka ir kt. Statūs pietrytiniai krantai remiasi į šėlstantį vandenyną, kurio bangos kaip įmanydamos juos talžo. Šimtų milijonų metų uolos, kurių artimiausias giminaites dabar kausto Antarktidos ledynai, traukiasi kranto link, o ta kova tarp vandens ir akmens įamžinta įspūdingų formų dariniais.
Visiškame užkampyje įsikūręs Port Artūras turi liūdną istoriją, nes nuo 1830 iki 1877 m. čia buvo katorgininkų kolonija, vadinama „pragaru žemėje“. Per gyvavimo laikotarpį čia kalėjo apie 12 000 nusikaltėlių. Keista, nes šioje vietoje visa aplinka labiau priminė išpuoselėtą parką, nei rūstų kalėjimą. Anglų tvarka net ir baisius nusikaltimus padariusiems žmonėms garantavo kiek įmanoma labiau „orų" gyvenimą. Tik visiški kriminalistai turėjo tenkintis nesuvokiamo griežtumo tvarka.
Ši vieta tokia garsi ir taip gausiai lankoma, jog 2010 metais buvo įtraukta net į UNESCO paveldo sąrašą. Australų išmonei, kaip kalėjimą galima paversti puikiu muziejumi, turbūt nėra lygių. Vieniems čia patinka, kitiems – ne, tačiau tokia buvo kolonizuojamos Australijos pradžia, o istoriją, žinia, reikia gerbti.
Pusė salos laukinė, pusė civilizuota
Gamta taip sutvarkė, kad Tasmaniją tarsi sudaro dvi skirtingos dalys. Šiaurė ir rytai ypač urbanizuoti, vyrauja agrarinis kraštovaizdis. Ir tik raižyti, tarsi besiranganti gyvatė, krantai siūlo neįtikėtino grožio vaizdą. Kai kurie nuošalūs paplūdimiai yra absoliutus romantikos rojus. Antai Vyno taurės (Win-glass bay) įlanka laikoma viena gražiausių pasaulyje. Čia apstu pėsčiųjų ir dviračių takų – tik keliauk.
Šią salos dalį galima vadinti milžinišku sodu. Pagrįstai australai visą Tasmaniją vadina „Pieno ferma“, nes šios valstijos pienas, sūriai, apskritai visi pieno produktai labai vertinami. Tasmanijoje nėra šnekama apie ekologiškus ūkius, nes viskas, kas pagaminama šioje saloje, yra natūraliai ekologiška.
Tasmanija garsi obuoliais. 1841 m. kolonistas Salas Parsonsas čia pasodino pirmąjį obelų sodą. Jo atsivežti vaismedžiai puikiai prigijo, buvo išvestos tos klimatui atsparios obelų rūšys, kurių vaisiai skoniu ir sultingumu neturėjo lygių pasaulyje. Po dešimties metų pradėtas obuolių eksportas į Naująją Zelandiją ir Indiją. Ilgainiui obuolys tapo salos simboliu, dabar Tasmanija dažnai vadinama „Obuolių sala“. Čia auginama daugybė obuolių rūšių, kurių derlius nuimamas, kai Europoje ir Šiaurės Amerikoje yra žiema arba pavasaris.
O štai Tasmanijos pietūs ir vakarai jau visiškai kitoks pasaulis. Čia žemės paviršiumi banguoja kalvos, stiebiasi kalnai, auga tankūs miškai. Širdį glosto džiaugsmas, kad šios salos dalį mažai paveikė savanaudė žmogaus ranka. Tasmanija laikoma viena iš švariausių pasaulio vietų. Ją kerta 40° lygiagretė, ties kuria vyrauja vakarų vėjai (vadinamosios griaudžiančios keturiasdešimtosios). Šie vėjai visada pučia iš vakarų, kur pakeliui tūkstančius kilometrų nėra jokios sausumos, taigi ir jokio galimo oro teršėjo.
Salos vakaruose stūksantys kalnai pristabdo šiuos vėjus, dėl to saloje, ypač jos vakarinėje dalyje, dažnai lyja. Vasarą čia gana šilta – apie 21°C, o žiemą – apie 12°C. Panašu ar net šilčiau negu Lietuvoje, tačiau visai kas kita salos kalnuose. Sniegas juose dažnas svečias, iš kojų verčia stiprūs vėjai, labai drėgna, tačiau savito grožio Tasmanijos kalnai – tikras šios salos gamtos perlas.
Antai Lopšio kalno ir Šv. Klaros ežero (Cradle mount – St. Clair lake) nacionaliniame parke stūkso ir aukščiausia Tasmanijos viršukalnė – Mt. Ossa (1617 m). Parke gausu įspūdingų reginių – dantytos viršukalnės, seni pušynai, kalnų slėniai, ledinės versmės ir ežerai, kuriais žygio metu gėrėjosi ir „GRŪDOS“ keliautojai.
Tasmaniečiai, arba „Tassies“, kaip juos vadina žemyninės dalies australai, kai kurias drėgnas vietos girias vadina lietaus miškais (rain forests). Jie labai primena džiungles: nepaprastai vešli augmenija, tikra tankynė, daugybė endeminių rūšių augalų. Šiais drėgnaisiais subtropiniais miškais apaugusi nemaža salos dalis. Juose esama unikalių medžių rūšių: pietų bukas, juodmedis, leopardmedis, sasafras, žmogaus ūgio paparčiai.
Važiuojant didesniu atstumu gamta Tasmanijoje labai kinta: įprastos lietuviškos lygumos pereina į Anglijos kalvotą kraštovaizdį, o šį keičia tai Argentinos pampos, tai Afrikos savana, tai Naujosios Zelandijos šiurkščiažolės stepės. Visoje saloje auga įvairių rūšių mums keistai atrodantys eukaliptai. Tai bežieviai ar su besilaupančia žieve masyvūs medžiai. Jų miškai labai šviesūs, nes medžiai beveik nemeta šešėlio – „protingi“ plonyčiai ir ilgoki lapai stačiu kampu atsisukę į saulę seka jos kelią ištisą dieną. Šie medžiai yra tikri vandens siurbliai, tad žmonės vengia prie jų statyti namus arba sodinti šiuos medžius prie pastatų.
Salos gyventojai ypač didžiuojasi retomis pušų rūšimis. Antai Huon Pine ir Pinus radiata miškai paskelbti nacionaliniais parkais ir įtraukti į UNESCO pasaulio gamtos ir kultūros paveldo sąrašą. Su tomis pušimis susijęs ir Lietuvos vardas. Mount field nacionaliniame parke, tūkstantmečių pušų draustinis pavadintas mokslininko, keliautojo ir fotografo iš Šiaulių Olego Truchano vardu.
Žinynai teigia, kad tai bene vienintelė vieta pasaulyje, kur galima pamatyti pačias seniausias pušis (kai kurios gyvena iki 3000 metų) ir pačius didžiausius (iki 140 metrų aukščio) bei storiausius (iki 9 metrų skersmens) eukaliptus. Tokių galiūnų, tiesa, jau seniai nėra. Tačiau kiek mažesni, beveik 100 metrų aukštį siekiantys eukaliptai, vis dar auga šiuose sunkiai įžengiamuose ir užpelkėjusiuose miškuose.
Laukite tęsinio...
Artimiausia „GRŪDOS“ kelionė į Australiją, aplankant Tasmaniją – 2020 metų spalio mėnesį.
Artimiausios „GRŪDOS“ kelionės į Australiją (Tasmaniją) – Naująją Zelandiją 2020 metų kovo ir spalio mėnesiais.
Netaupome Australijos objekto Nr. 1 sąskaita – net 4 dienos šventoje raudonojo žemyno širdyje – išskirtiniausioje Australijos vietoje!
