Nidos evangelikų – liuteronų bažnyčia
XVI a. Senąją Nidą ir joje buvusią bažnyčią palaidojo smėlis. 1888-aisiais metais, liuteronų pastoriaus Gustavo Echternacho iniciatyva ant aukštos kalvelės nerijos pušų apsuptyje, keliais kilometrais toliau nuo senosios maldos namų vietos, buvo pastatyta ir pašventinta neogotikinė raudonų plytų Nidos evangelikų – liuteronų bažnyčia, į kurią tikintieji plūsta iki šių dienų.
Muižės kapinėse palaidotas žymus Pamario krašto kultūros veikėjas Ernstas Vilhelmas Berbomas. Tai jis sugalvojo ir įvedė žvejų kaimų skiriamuosius ženklus – vėtrunges.
Šią šventovę puošia langų vitražai, E. Molenhauerio altoriaus paveikslas „Kristus tiesia ranką apaštalui Petrui, bijančiam nuskęsti“ ir kaizerio žmonos Augustės Viktorijos dovanotų šviestuvų kopijos. Greta bažnyčios stūkso Nidos etnografinės žvejų kapinaitės, kuriose yra palaidotas pats šios bažnyčios statytojas. Nidos bažnyčia kviečia ne tik į pamaldas, bet ir į koncertus – čia kasmet skamba daugiau nei du dešimtmečius vykstantis Thomo Manno festivalis.
Naglių gamtos rezervatas
Naglių gamtos rezervatas atveria ne tik svaiginančius Kuršių marių ir Baltios jūros vaizdus, bet ir leidžia susipažinti su retais, į Raudonąją knygą įrašytais augalais ir senųjų kopų liekanomis. Naglių gamtinis rezervatas saugo vieną liūdniausių Kuršių nerijos istorijų.
1675–1854 metais čia buvo užpustytas Naglių kaimas, kuris savo vietą keitė net kelis kartus, tačiau dabar yra giliai po smėliu. Naglių gamtinis rezervatas paliktas išskirtinai mokslo tikslams, čia draudžiama bet kokia žmogaus veikla, o lankytojų prašoma vaikščioti tik pažymėtu taku.
Liudviko Rėzos skulptūra
„Mielas keleivi, sustok prie šitų liūdnųjų griuvėsių! Vos prieš keletą metų ties pirkiom čia sodai žydėjo, Ir kaimelis nuo miško tęsės link marių pakrantės. Šiandien tačiau ką matai? Vien vėjo nešiojamą smėlį“.
Šios Liudviko Rėzos 1809-aisiais metais sukurto eilėraščio „Nuskendęs kaimas“ eilutės puošia šio poeto, tautosakininko ir Karaliaučiaus universiteto teologijos profesoriaus atminimo skulptūrą, pastatytą jo 200 metų gimimo jubiliejaus proga. Paminklo autorius, Neringos garbės pilietis ir tautodailininkas Eduardas Jonušas šio kultūros veikėjo atminimą sumanė įprasminti ypač simboliškai. Liudviko Rėzos skulptūra žvelgia į jo gimtinę – 1790-aisiais metais smėlio užpustytą Karvaičių kaimo vietą.
Uostadvario vandens kėlimo stotis
Pamario krašto žmonės kovojo ir vis dar tebekovoja su vandens pertekliumi. Dėl to Uostadvario vandens kėlimo stotis su garo turbina 1907-aisiais metais buvo pastatyta ant vaizdingo Vilkinės upės kranto. Ši turbina susiurbdavo pievų vandens perteklių ir išleisdavo jį į Atmatos upę.
Tai buvo pirmasis tokios paskirties statinys visoje Lietuvoje, tad jis ne tik yra tapęs technikos istorijos paminklu, bet ir itin vertingu objektu regioninės architektūros istorijai. Nors 1970-aisiais miestelyje buvo įrengta šiuolaikiška, elektra varoma siurblinė, senoji Uostadvario vandens kėlimo stotis neprarado savo aktualumo.
Šiuo metu vandens kėlimo stoties kompleksas yra valstybės saugoma kultūros vertybė, kuri kasmet sulaukia gausybės praeičiai neabejingų lankytojų.
Muižės kapinės
Kintų miestelio pašonėje, ant Kuršių marių kranto, stūkso nedidelės ir jaukios Muižės kapinės. Šioje ramybės oazėje, po dideliu ąžuolu, ilsisi viena iškiliausių XIX amžiaus pradžios pamario krašto asmenybių – Ernstas Vilhelmas Berbomas. Muižės kapinėse palaidotas žymus Pamario krašto kultūros veikėjas buvo Klaipėdos burmistras, vėliau paskirtas visų Kuršių marių karališkuoju vyriausiuoju žvejybos meistru.
Tai jis sugalvojo ir įvedė žvejų kaimų skiriamuosius ženklus – vėtrunges – su nesudėtingomis geometrinėmis formomis ir piešiniais. Muižės kapinėse aplankę išskirtinės asmenybės Ernsto Vilhelmo Berbomo kapą, keliautojai galės atsipūsti didelio ąžuolo pavėsyje ir susipažinti su iškilios asmenybės darbais. Šis vyras savo veikla paliko gražų pėdsaką saugant ir puoselėjant krašto istoriją ir etnokultūrinį paveldą.
