Pavlos, Kretos piemuo, gimė ir užaugo nedideliame Anopolio kaimelyje salos pietuose. Kartu su broliu čia jis nuo pat vaikystės užsiima tėvo, senelio ir prosenelio amatu, siekiančiu šimtmečių šimtmečius tradicijų – augina avis.
Kaip ir daugybė kitų Kretos piemenų, Pavlos kyla su saule, pašeria savo avis ir išleidžia jas į lauką. Jei tai žiemos sezonas, avys pamelžiamos ir kasdien šeriamos šienu. Vasarą, nuo balandžio iki spalio mėnesio, Pavlos leidžiasi į žygį kalnais.
Ieškodami geriausių aukštumų ganyklų, Pavlos kartu su kitais piemenimis avis dažnai gena į Idos viršūnę, aukščiausią Kretos kalną, iki šiol prieinamą tik patyrusiems alpinistams ir avių piemenims, raitiems ant nedidelių, vikrių mulų.
Mėnesių mėnesius Pavlos praleidžia klajodamas kalnuose paskui savo gyvulius ir nakvodamas akmeninėse piemenų trobelėse, kuriose nėra jokių patogumų, elektros ar net telefono ryšio. „Kalnai subrandina“, – šypsosi Pavlos, pasakodamas apie savo gyvenimą.
Žiemą, kada su juo kalbėjausi, gyvuliai uždaryti aptvaruose, tad nudirbę darbus vakarėjant Pavlos ir jo pažįstami piemenys renkasi į kafenio – piemenų smuklę kaimo viduryje – ir dalijasi dienos naujienomis.
Sicilietiškos kraujo tradicijos
Tačiau idiliški Kretos kaimeliai ne visuomet atspindi giedrą, ramų ir taikingą gyvenimą. Nors laikyti šaunamuosius ginklus Kretoje uždrausta, po medžioklinį šautuvą, o dar dažniau – bent kelis, turi kiekvienas salos piemuo.
„Kalnuose pasitaiko visko. Ginklo man reikia savigynai, o kartais ir vakarienei“, – tikina Manolis Nikolaudis, piemuo, kilęs iš gretimo Aradenos kaimelio.
„Kai mėnesių mėnesius klaidžioji vienas, negali žinoti, ką sutiksi kalnuose. Kartais pasitaiko visokių blogų žmonių. Kontrabandininkų. Plėšikų. Be ginklo ten jausčiausi nejaukiai“, – tikina Manolis.
Tačiau, užsivertęs ketvirtą tsikoudia stiklą, jis galiausiai pripažįsta, jog piemenų šautuvai ne visuomet skirti vien gynybai ar kiškių medžioklei.
„Dabar rimtesnių susirėmimų pasitaiko vis rečiau ir rečiau, nes piemenų mažėja, tad mažėja ir kivirčų dėl žemės. Bet kai aš buvau jaunas... O, kad tu žinotum – ištisas Aradenos kaimas pražuvo dėl keršto žudynių. Šeimos buvo paskelbusios viena kitai mirtiną karą, ir Aradenos namų sienos iki šios dienos išvarpytos kulkų“, – pasakoja Manolis.
Tiek jis, tiek Pavlos su pagarba kalba apie kaimyninio kaimo piemenį, vardu Janis Papasifakis.
„Janis buvo palikęs Kretą ir kartu su jauna savo žmona ir sūneliu gyveno Atėnuose. Jis turėjo gerai apmokamą darbą keltų agentūroje ir ketino tvirtai įsikurti sostinėje. Bet kai Janio dėdę nužudė jo šeimai priešiškas klanas, Janis nedvejodamas paliko Atėnus, kur tebegyvena jo žmona ir sūnus, sugrįžo į Kretą, pasiėmė dėdės šautuvą ir vienas išėjo į kalnus. Pareiga giminei – šventa, o Janis – paskutinis likęs gyvas klano vyras, tad jis neturėjo kito pasirinkimo“, – atsidūsta Pavlos.
Tiek jis, tiek Manolis vilki juodus marškinius – tai kretiečių pasipriešinimo ir gedulo ženklas.
„Kretoje turbūt nerastum kalniečių šeimos, kuri nebūtų praradusi tėvo, sūnaus arba brolio klanų vendetos karuose“, – prasitaria Manolis.
Pasak jo, vyresni piemenys, dar pamenantys pokario laikus, iki šiol nešioja ir juodus galvos apdangalus su kutais.
„Juodi kutai simbolizuoja kritusius Konstantinopolio bokštus. O, kretiečiai niekuomet nepamirš Konstantinopolio – mes nepamirštame nieko“, – karčiai šypsosi piemuo.
Piemenystė – prosenelių palikimas
Dabar kruvinos vendetos Kretoje – vis retesnis reiškinys. Policija nuolat rengia reidus piemenų trobelėse ir konfiskuoja jų ginklus. Be to, disputai dėl žemės pamažu rimsta, mat nyksta ir pati piemenų tradicija. Kad išgyventų, šiandien Pavlos puse etato dirba gaisrininku, o Manolis laiko bites ir parduoda medų.
„Žinau, kad mano giminės piemenavimo tradicija baigsis su manimi. Turiu keturias dukras ir nė vieno sūnaus, tad avių ganymo meną turės perimti brolio vaikai. Ar liūdna supratus, kad mano karta – tai paskutinieji laisvi piemenys Kretoje? Žinoma. Tačiau gyvenimas nestovi vietoje. Mano mergaitės, priešingai nei aš, baigs mokslus, ir man dėl to be galo džiugu“, – pasakoja Pavlos.
Žinau, kad mano giminės piemenavimo tradicija baigsis su manimi. Turiu keturias dukras ir nė vieno sūnaus, tad avių ganymo meną turės perimti brolio vaikai. Ar liūdna supratus, kad mano karta – tai paskutinieji laisvi piemenys Kretoje? Žinoma. Tačiau gyvenimas nestovi vietoje
Jis pats gyvulius ganyti pradėjo vos šešerių metukų ir šiaip ne taip baigė tik devynias klases.
„Kai buvau dvylikos, tėvas mane pirmą kartą paliko kalnuose vieną prižiūrėti avių. Pamenu, pirmą vakarą apsiverkiau. Tačiau kalnai užgrūdina, ir dabar niekaip neįsivaizduoju savo gyvenimo mieste, uždarytas kokiame ankštame biure“, – prisipažįsta Pavlos.
Manolis pritariamai linksi galva – kadangi yra bevaikis, jis taip pat bus paskutinysis piemuo savo giminėje. Tačiau ir jis tikina, jog kerdžiaus laisvės nekeistų į jokį kitą amatą.
„Kalnuose dažnai būna vieniša, tačiau tik ten iš tiesų jauti, kad gyveni. Tik ten, kur bet kada gali palydėti galvą, kvėpuoji visa krūtine. Kartais būna be galo vieniša, kartais – tiesiog fiziškai sunku. Bet mes, kretiečiai, pripratę atlaikyti viską. Piemeniu negali tapti bet kas. Privalai turėti savyje kažką ypatingo… Be galo daug vaikštai, be galo daug laiko praleidi pats su savimi. Jei neturi tam pašaukimo, piemens gyvenimas gali tapti nepakeliama kančia“, – pasakoja Manolis.
Kaip bet kas negali tapti piemeniu (šio amato, pasak kretiečių, išmokti neįmanoma; piemeniu reikia gimti ir visas žinias bei įgūdžius perimti iš tėvo), taip negali ir tiesiog nusipirkti žemės kada panorėjęs.
„Kretos žemė nepriklauso Graikijai – ji priklauso Kretai. Taigi, jei nori žemės lopinėlio saloje, privalai vesti kretietę ir tapti vienu iš mūsų. Svetimšaliams žemės niekas neparduos“, – įsitikinęs Pavlos.
Svetingumas – piemens garbės kodo dalis
Tačiau toks atšiaurumas rodomas tik tiems, kas neteisėtai kėsinasi į salos ganyklas. Keliautojams tiek Pavlos, tiek Manolis mielai padeda, o ne vieną pasiklydusį nuotykių ieškotoją jiems yra tekę gelbėti nuo pavojų kalnuose.
Aš taip pat esu radęs ne vieną keliautoją, pasiklydusį kalnuose. Visuomet juos globojame ir vaišiname savo gamintais sūriais, nes svetingumas Kretoje – šventas dalykas
„Samarijos ir Tripiti tarpekliai dabar pasidarė ypač populiarūs tarp alpinistų. Tačiau dažnai būna taip, jog koks pradedantysis laipiotojas neįvertina savo jėgų, ir tuomet belieka dėkoti Dievui, jei randame jį laiku. Kartą buvau aptikęs alpinistą lūžusiais klubo kaulais ir raktikauliu. Laimei, jis susižalojo ne taip toli nuo kelio, tad pasidirbę neštuvus su kitais piemenimis nugabenome jį iki mano automobilio ir nuvežėme į ligoninę. Jei nebūtume jo radę, nežinau, ar jis būtų sulaukęs ryto“, – pasakoja Manolis.
„Tie, kas myli gamtą – mūsų draugai. Aš taip pat esu radęs ne vieną keliautoją, pasiklydusį kalnuose. Visuomet juos globojame ir vaišiname savo gamintais sūriais, nes svetingumas Kretoje – šventas dalykas“, – antrina Pavlos.
Tačiau net garsieji kretiečių sūriai šiandien išgyvena paskutines dienas. Graikijai įstojus į Europos Sąjungą, pasipylė sūrių gamybą reglamentuojantys nurodymai, pabrango gyvulių pašaras, o pačių sūrių kainos dėl didesnių įmonių konkurencijos nusmuko.
„Piemenis galiausiai pražudys ne Kreta, o Graikija. Sūrius mes vis dar rankomis gaminame akmeninėse trobelėse kalnuose, kaip darė mūsų tėvai ir seneliai, bet dabar tai, pamanyk, tapo nehigieniška. Geriausiai sūriai bręsta vėsiuose uolų plyšiuose – bet dabar mes esą privalome įsigyti specialius šaldytuvus! O iš kurgi gauti pinigų specialiai įrangai? Ak, Graikija mus pribaigs“, – purto galvą Pavlos.
Jam antrina ir kiti piemenys. „Nė vienas mūsų nebeišgyvena vien iš avių. Vasarą nuomojame mulus turistams jodinėti, auginame apelsinus arba alyvuoges, kas išgali, sezono metu namus paverčia viešbutėliais… Argi tai darbas? Pavasarį, sniegui nutirpus, vis dar gename avis į kalnus, bet su kiekvienais metais mitato, akmeninėse trobelėse, mūsų susirenka vis mažiau“, – liūdnai dėsto Manolis.
Padangių filosofija
Nors laisvųjų piemenų tradicijos pamažu nyksta, tiek Pavlos, tiek Manolis įsitikinę: būti piemeniu – tai pats geriausias darbas žemėje.
„Gerą piemenį pažinsi iš jo avių. Jei avys sveikos, paklusnios ir protingos, vadinasi, ir jų piemuo išmintingas. Kartais žmonės mano, kad avys – kvailos. Tačiau jos kvailos tik tuomet, jei jų piemuo žioplys“, – kikena Pavlos.
Piemuo – tai avių užkalbėtojas, veterinaras ir dresuotojas viename
Pasak jo, piemuo – tai avių užkalbėtojas, veterinaras ir dresuotojas viename.
„Neįmanoma avių auginimo amato išmokti jokioje mokykloje. Nuo mažens privalai suprasti, kokia ganyklų žolė geresnė, kada nujunkyti ėriuką, kaip avis atrodo susirgusi ir kaip ją pagydyti. Be to, turi užsitarnauti jų pasitikėjimą, kitaip avys paskui tave neseks“, – aiškina Pavlos.
Anot Manolio, gyvulių ganymas – praėjusių laikų amatas, tačiau jis niekuomet neketina savo bandos perleisti kokiai ūkininko fermai.
„Uždaryti avis ankštuose tvartuose, šerti kažkokiais fabrikuose gamintais pašarais ir melžti aparatais? Kretoje to niekuomet nebus. Mano bitės gyvena aviliuose, o mano avys – ganyklose. Kaip manęs niekuomet neuždarys į jokį biurą, taip ir aš savo gyvulių niekuomet neuždarysiu į ūkininko tvartą. Mes, kretiečiai, pripratę prie gryno kalnų oro, o mūsų gyvuliai – tai mūsų dalis“, – įsitikinęs Manolis.
Prireikus paskersti avį, jis iki šiol tai daro pats, mat pralieti kraują gali tik piemuo.
„Su kiekvienais metais vis sunkiau. Kadaise žmonės didžiavosi, kad yra piemenys, o šiandien mes visi priversti susirasti antrus darbus ar išmokti naujo amato. Tačiau net jei būsime paskutinieji, didžiuojamės, kad esame piemenys. Daug kas mano, jog esame tamsūs, purvini kaimiečiai… Tačiau pasakyk, ar mes tau panašūs į bukus valstiečius?“ – kvatojasi Manolis.
Ir iš tiesų nė vienas vėjų nugairintas veidas čia, jaukioje kalnų kafenio prieblandoje, neturi tamsaus provincialo bruožų. Nors dažnai nebūna baigę net vidurinės mokyklos, Kretos piemenys, užaugę žaliuose salos slėniuose, labiau primena slaptą laisvųjų filosofų draugiją, o ne neišmanėlių žemdirbių šutvę.
Nors jie nujaučia, kad tūkstantmetės kretiečių tradicijos veikiausiai išnyks jau su jų vaikų karta, kol kas jie kiekvieną pavasarį vis dar atsisveikina su šeimomis ir, pasiėmę piemens lazdą bei užsimetę šautuvą ant peties, keliauja į kalnus ieškoti ganyklų savo gyvuliams.
Artėjant vidurnakčiui, Pavlos ir Manolis, baigę doroti ėrienos kepsnį ir tuštinti ąsotį tsikoudia, susiruošia namo. Palinkėję gero kelio ir patikinę, jog keliautojai visuomet laukiami tiek Anopolyje, tiek Samarijos tarpeklyje, šaunieji kretiečiai sėda į senučius „Toyota“ visureigius, kurių priekabose snaudžia aviganiai šunys, ir išnyksta naktyje.
