Senegalo apsupta mažiausia Afrikos žemyninės dalies valstybė 2018 metais priėmė apie 210 tūkst. užsienio turistų ir pasiekė aukščiausią atvykstamojo turizmo rodiklį istorijoje. Taigi, nepaisant to, kad keliaujantiems į Gambiją rekomenduojama vizitą planuoti atsakingai ir pasirūpinti savo saugumu, susidomėjimas šia nediduke valstybe tik auga.
Viena smalsiųjų, priėmusi sprendimą pasisemti patirties ir kuriam laikui apsistoti Atlanto vandenyno skalaujamoje šalyje – trakiškė Beata Rajeckaitė. Tarptautinės politikos ir vystymosi studijas Vytauto Didžiojo universitete baigusi mergina šio pokalbio metu jau krovėsi lagaminus vienerių metų darbo vizitui į Egiptą, tačiau prieš tai mielai sutiko pasidalinti įspūdžiais apie tris mėnesius trukusį pasimatymą su Gambija.
Lagaminus susikrovė akimirksniu
Beata pasakoja, kad jau kurį laiką puoselėjo idėją aplankyti Afriką, tad atsiradusia proga nuvykti į Gambiją pasinaudojo nedvejodama: „Studijos universitete pamažu sužadino smalsumą artimiau pažinti Afriką, todėl norėjau į žemyną nuvykti ilgesniam laikui: ne atostogauti, bet dalyvauti savanorystės programoje ar susirasti darbą. Labai norėjau susipažinti su vietiniais, pažinti jų kultūrą.
Todėl internete pastebėjusi stažuotės Gambijoje pasiūlymą, sudalyvavau Nacionalinės nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijos platformos skelbtoje atrankoje ir buvau atrinkta vykti į trijų mėnesių trukmės „GLEN“ (Global Education Network – aut. pats.) stažuotę, kurios metu su Gambijos jaunimu dalinomės praktine patirtimi, padėjome kurti naujus verslus, kūrėme verslo vystymo strategijas, kartu ieškojome investicijų.“
„Ir nepaisant to, jog tuo metu dirbau mėgstamą darbą, gavus tokį pasiūlymą, lagaminai praktiškai patys susipakavo“, – priduria mergina.
Prieš vykstant svarbu atlikti namų darbus
Prieš paliekant gimtinę Beatai teko atsakingai pasiruošti: „Tai kol kas tolimiausia mano kelionė, todėl visų pirma kilo neaiškumų dėl vizos poreikio, taip pat teko domėtis, ar privalau pasiskiepyti nuo kokių nors tame regione paplitusių ligų, aiškintis, kokie skiepai man buvo atlikti anksčiau, domėtis kelionės draudimu.“
Mergina susitvarkė reikiamus dokumentus, gavo vizą, pasiskiepijo nuo geltonosios karštinės, susirado ir įsigijo skrydžių bilietus. „Vėliau paguglinau apie pagrindinius šalies politikus, vaidmenį regione, eksporto ir importo rodiklius, kelis populiariausius rašytojus ir lankytinas vietas. Taip pat išmokau kelis būtiniausius žodžius. Žodžiu, sparnus pakėliau atlikusi namų darbus“, – apie kelionės planavimą pasakoja Beata.
Verta paminėti, kad šiuo metu trumpalaikiam buvimui Gambijoje Lietuvos piliečiams viza nėra reikalinga. Ačiū lietuviškam pasui.
Nežmoniškas karštis ir neegzistuojantis balansas tarp darbo ir asmeninio gyvenimo
Pasiteiravus apie pirmąją į galvą šovusią mintį nusileidus sostinės Bandžulio oro uoste ir išlipus iš lėktuvo, Beata nedvejodama išskiria karštį. „Išlipusi iš lėktuvo pagalvojau, jog pamiršau, kaip kvėpuoti. Oras buvo toks karštas ir, rodos, tirštas. Su tuo sunku buvo tvarkytis visus tris mėnesius, ypač kai dirbdavau ne biure, o kaimuose ar mažesnėse gyvenvietėse su jų bendruomenėmis. Tai, manau, buvo vienas stipriausių gyvenimo Gambijoje prieskonių“, – apie vieną didžiausių iššūkių prisiminė mergina.
Kitas greitai įstrigęs įspūdis – darbo ir asmeninio gyvenimo balanso nebuvimas ir mums, lietuviams, neįprasta darbo kultūra. „Skambučio iš kolegų gali sulaukti 6 ryto arba savaitgalį apie 23 valandą, ir tai jiems yra visiškai normalu. Vėluoti į susitikimą valandą ar kelias - taip pat ne problema! O priežasčių tam apstu: laiku neatvažiavo autobusas, automobilių spūstis, reikėjo numalšinti alkį“, – šypsosi ji.
Eilinė gambiečio diena: gyventi lėtai čia lengva
Šnekučiuojantis apie įprastą vietinių gyvenimą, mergina pasakoja, kad gatvėse apstu dirbančio jaunimo, „vieni dirba taksi vairuotojais, antri pardavinėja vaisius, treti – padeda draugams šešėlyje gurkšnodami arbatą.“ Moterys tuo tarpu dažniausiai lieka namuose ir užsiima buities darbais: skalbia rūbus, eina į turgų apsipirkti, gamina maistą ar prižiūri vaikus, o vyrai dažnai dirba laukuose, siuvyklose, turguose ar parduotuvėse.“
Beata taip pat sako pastebėjusi, kad Gambijoje lengva gyventi lėtai, o tokį požiūrį į laiko tėkmę, anot jos, puikiai atskleidžia kolegos pasakyti žodžiai: „Europiečiai turi laikrodžius, o mes turime laiką.“ Mergina pastebi, kad gambiečiams galime pavydėti mokėjimo sustoti: „Lietuviai dideles pinigų sumas išleidžia jogos, meditacijos užsiėmimas ar psichoterapijos seansams tam, kad neįsisuktų į perteklinės informacijos liūną ir išmoktų sustoti, o Gambijoje žmonės tai tarsi moka savaime.
Čia nėra autobusų tvarkaraščių, taksi taip pat atvažiuoja tada, kada to nori vairuotojas, o vėlavimas yra savaime suprantamas dalykas. Gambijoje sunku prasilenkti su kitais žmonėmis nesustojus ir nepabendravus: tave užkalbina tiesiog gatvėje, paklausia, kaip laikaisi, ar tau viskas gerai. Kita vertus, per daug dirbti ar judėti neleidžia ir nuolatinis karštis, dirbant dingstantis internetas, elektra, išsijungęs kondicionierius. Visame tame, nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog tai sukelia problemų, galima atrasti daug privalumų.“
Nustebino bendruomeniškumas, požiūris į gyvenimo sąlygas ir noras augti
Gambijoje merginą itin maloniai nustebino bendruomeniškumu grįsta kultūra. Beatos teigimu, tai tarsi gambiečių kultūros pamatas: „Gambiją galiu laikyti pavyzdžiu norintiems suvokti, kas yra tikroji bendruomenė. Čia gyventi bendruomenėje reiškia sulaukti svečių pietums, nors nieko nekvietei, sulaukti skambučio į duris ir kvietimo ateiti paragauti pyrago su mėsa, kai jau guli lovoje ir žiūri mėgstamus serialus, nors net nevalgai mėsos. Tai reiškia – valgyti iš vienos lėkštės, bendrauti su visais kaimynais, jų vaikais ir jų vaikų vaikais. Kartu skalbti rūbus, eiti į turgų, pasikeičiant pinti kasas ir dalintis viskuo ką turi. Taip gyventi jiems paprasčiau ir linksmiau, ir visai nesvarbu ar gyveni sostinėje ar mažame kaimelyje.“
Beata pasakoja, kad gambiečiai maloniai nustebino ir kitomis savybėmis: „Nėra čia nei 500 metų senumo paauksuotų bažnyčių, nei pasaulinius karus mačiusių senamiesčių, nei blizgančių prekybos centrų, bet dėl to niekas nedejuoja. Nesiskundžia ir dėl to, kad gyvena penkiese viename kambaryje ir neturi kur svečių pasodinti, nes neturi kėdžių. Užtat maisto kąsniu visada pasiūlys pasidalinti. Tas dėkingumas, paprastumas ir tarpusavio artumas, atvykus iš kitokios aplinkos, greitai pakeri.“
Be to, Beatą sužavėjo vietinių noras mokytis ir augti. Merginai stažuotės metu teko lankytis įvairiose bendrovėse, bendrauti su kitomis organizacijomis ar verslą tik pradedančiais startuoliais, kurie su labai ribotais resursais sugeba kurti svarbias inovacijas tiek šalies, tiek viso regiono mastu. O verslai, anot merginos, kuriami ne tik siekiu pakelti savo asmeninę gerovę, bet ir sukurti darbo vietas jaunimui.
Sekso turizmas
Gambija turi ir vieną bruožą, kuriuo girtis nevertėtų – čia plačiai savo šaknis įleidęs sekso turizmas. Kartais šalis netgi vadinama Afrikos sekso turizmo sostine.
„Gatvėse, paplūdimiuose ir viešbučiuose galima matyti daug vyresnio amžiaus baltaodžių vyrų ir moterų, romantiškai besišnekučiuojančių su jaunais vietiniais gyventojais. Vaikštinėjant pagrindine, barų nusagstyta Serekundos miesto gatve – Senegambia, mandagūs jaunuoliai vyresnius baltaodžius turistus mielai siūlosi palydėti iki kavinių ir pasišnekučiuoti, o kas vėliau – susitarimo ir interpretacijos reikalas“, – apie šalies pūlinį pasakoja mergina.
Gambijos virtuvė: paprastas maistas valgomas dar paprasčiau
Sulaukusi tradicinio klausimo apie šalies virtuvę, Beata pasakoja, kad maistas šalyje yra pakankamai paprastas, tačiau valgomas jis dar paprasčiau.
„Procesas atrodo maždaug taip: ant grindų patiesiama didelė staltiesė, o ant jos pastatomas didelis metalinis dubuo, kuriame dažniausiai būna paruošti ryžiai su mėsos arba žuvies padažu ir keptomis bulvėmis, baklažanais, svogūnais ar kitomis daržovėmis. Tada – su rankom griebiame maistą ir skanaus! Pavalgęs užkandi vietinių vaisių, o galiausiai, kaipgi be labai saldžios ir labai stiprios tradicinės „Attaya“ arbatos.
Gambijoje užauginama daug žemės riešutų, kurių eksportu remiasi ir šalies ekonomika, todėl patiekalai labai dažnai gardinami žemės riešutų padažu ar tyre. Pavyzdžiui, vienas populiariausių patiekalų – žemės riešutų padaže troškinta mėsa, vadinama „Domodah“.
Vietiniai kulinarijoje dažnai naudoja ir Lietuvoje mažai pažįstamą į papriką panašią okrą arba valgomąją ybiškę, mėgsta aštresnius patiekalus, tokius kaip „Afra“ (dideliais gabalais pjaustyta su svogūnais ir aitriaisiais pipirais kepta ėriena, vištiena, jautiena ar žuvis – aut. past.) ar „Yassa“ (vištiena, virta su svogūnais, česnakais arba aitriaisiais pipirais ir žaliąja citrina, patiekiama su ryžiais arba bulvėmis – aut. past.), pipirinę sriubą, dažnai patiekalams ruošti naudoja palmių aliejų“, – priduria trakiškė.
Ką aplankyti?
Beata pažymi, kad šalyje pastebima turizmo sektoriaus plėtra, lankytinos vietos dažnai pritaikytos turistų poreikiams, tačiau dėl to šiek tiek praradusios savo unikalumą.
Merginai didelį susižavėjimą sukėlė ant vandenyno kranto pastatyta „Gunjur Sand Dunes“ mečetė, vienas įspūdingiausių matytų nacionalinių parkų – „Makatsu Cultural Forest“, taip pat įspūdį paliko pasiplaukiojimai Gambijos upe ir salų, kurios kadaise buvo naudojamos vergų pergabenimui, lankymas.
„Taip pat siūlyčiau pasigrožėti auksinio smėlio paplūdimiais, užsukti į rankdarbių turgų, aplankyti pagrindinius šalies miestus. Įdomu turėtų būti ir sudalyvauti kulinarinėse programose, pamatyti palmių vyno ruošimo procesą“, – pataria Beata.
Linki atsakingumo ir pagarbos kitos šalies kultūrai
Keliaujantiems į Gambiją ar į bet kurias kitas Afrikos ar turtais ir aukštu išsilavinimo lygiu pasigirti negalinčias kitų žemynų valstybes, mergina linki būti atsakingais ir nedidinti atskirties tarp vakarų ir dar tik besivystančių valstybių, apsimetant „pinigų maišais“: „Kai kuriose turistinėse vietose, ypač Bakau mieste, vaikai yra siunčiami kalbinti baltaodžių, prašyti, kad jiems nupirktų saldainių ar futbolo kamuolį.
Dažnu atveju baltaodis yra matomas kaip „pirkėjas“ iš gailesčio. Esu mačiusi, kaip jauna grupė britų turistų, nusipirkę milžinišką maišą saldainių, tiesiog mėtė juos vaikams ir vyresniems vietiniams gyventojams. Kai šie krito ant žemės rinkti saldumynų, baltųjų veide mačiau „gelbėtojų“ sindromą. Turėdama omenyje visą kolonializmo istoriją (nuo 1888 m. iki 1906 m. Gambija buvo britų kolonija – aut. past.), manau, kad tai yra netinkamas menamo gelbėjimo būdas.“
Anot merginos, Gambijos gelbėti nereikia, kaip nereikia gelbėti ir Lietuvos: „Žmonės ten gyvena sunkiai, kitaip nei Lietuvoje, bet jie laimingi. Laimingi be žvilgančių gigantiškų prekybos centrų, be debesis rėžiančių dangoraižių ir be ant žemės mėtomų saldainių. Labai prašau ateities turistų ar nuomonės formuotojų, keliančių koją į mažiausiai pažengusias valstybes, tai daryti atsakingai, neapsimesti gelbėtojais ir geriau dalintis ne saldainiais, o praktine patirtimi, žiniomis ir žmogišku kontaktu.
Pabaigai, linkiu nepamiršti ir atsakingo turizmo principų: vykdami į musulmonišką šalį, gerbkite jos kultūrą ir religiją. Mažų mažiausiai nesuprantama, kai turistai musulmoniškoje valstybėje dėvi trumpus šortus, o merginos muziejus lanko viršutinę kūno dalį prisidengusios tik maudymosi kostiumėliais, kai vietinės moterys dengiasi pečius, kelius ir galvas. Nesakau, kad būtina dėvėti hidžabą, bet gerbkime vietinę kultūrą. Juk ir patys norime, kad mūsų kultūra būtų gerbiama!“
