Tai ypač svarbu keliaujant po mažus miestelius, mat juose ryšys artimas ne tik su architektūra ar gamta, bet ir su gyventojais, kuriančiais vietovės veidą.
Kaip visada į kelią leidomės traukiniu. Pasiėmę į traukinį dviračius, keliavome į Vilkaviškio ir Kybartų apylinkes, tad šįkart dalijamės pasiūlymais, ką verta aplankyti šiame krašte. Mėgstantys žygius maršrutą gali įveikti pėsčiomis, o jeigu į tyrinėjimus leisitės šiltuoju laiku, siūlome vykti su nakvyne.
Istoriniai „geležiniai vartai“
Į Kybartų geležinkelio stotį vyksta tiesioginiai traukiniai iš Kauno, Kazlų Rūdos, Vilkaviškio (keturiskart per dieną) arba su persėdimu iš kitų vietovių (Vilniaus, Marijampolės ir kt.). Patogu vykti maršrutu Vilnius–Kaunas, Kaunas–Kybartai (visus tvarkaraščius, bilietų kainas ir nuolaidas rasite www.traukiniobilietas.lt).
Stotis garsėjo išskirtine prabanga, menkai nusileidusia Peterburgo stočiai, o prieš išvykdamas tolyn į vakarus europiniais bėgiais, čia caras netgi „parkuodavo“ savo asmeninį traukinį.
Jau pati kelionės pradžia įdomi, mat Kybartų stotis yra istoriniai „geležiniai vartai“: ji atidaryta 1861 m. ir pavadinta Virbalio (Veržbolovo) geležinkelio stotimi pagal šalia Kybartų esančio miestelio pavadinimą.
Tuo metu tai buvo Rusijos ir Prūsijos imperijų pasienis, tad jai skirtas ypatingas dėmesys: stotis garsėjo išskirtine prabanga, menkai nusileidusia Peterburgo stočiai, o prieš išvykdamas tolyn į vakarus europiniais bėgiais, čia caras netgi „parkuodavo“ savo asmeninį traukinį.
Būtent dėl Rusijoje ir Vakarų Europoje buvusio bėgių pločio skirtumo Kybartų stotyje keleiviai galėjo persėsti iš rusiško traukinio į europinį ar atvirkščiai. Čia veikė didžiulė muitinė su įspūdingais sandėliais. Ten kur buvo Prūsija, dabar yra Rusija (Kaliningrado sritis), o kur buvo Rusija – Lietuva. Taigi, nors valstybės ir kitos, tačiau kaip ir daugiau nei prieš 150 metų, tai yra reikšminga pasienio stotis.
Šiandien eismo Kybartuose gerokai mažiau, be to, nėra istorinio stoties rūmų pastato, tačiau ji vis dar svarbus geležinkelio mazgas – virš nesuskaičiuojamos daugybės vagonų ištįsęs ilgiausias Lietuvoje pėsčiųjų tiltas virš geležinkelio, o ištuštėję stoties požeminiai sandėliai stebina nesenstančia architektūra ir tūriais.
Norint patekti į stoties rūsius, reikia iš anksto susitarti su Kybartų bendruomene, tačiau tai pamatyti tikrai verta.
Raudonų plytų grožis
Nors viena svarbiausių imperijos geležinkelio stočių buvo pavadinta šio miestelio pavadinimu, vis dėlto Virbalis yra nedidelė, mažiau nei 1000 žmonių talpinanti gyvenvietė, nutolusi keletą kilometrų į rytus nuo Kybartų.
Keliaujant nedidučiu perimetriniu Virbalio gatvių tinklu galima pasimėgauti gausia XIX–XX a. pr. raudonų plytų architektūra.
Miestelio centre stovi du įdomūs sakraliniai pastatai – neįprastų formų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, įkurta buvusioje prieglaudoje bei baugiai atrodanti 1876–1878 m. statybos evangelikų liuteronų bažnyčia, menanti gausų vokiečių egzistavimą Sūduvoje iki Antrojo pasaulinio karo.
5 km nuo Virbalio, kitapus geležinkelio, dirbamų laukų, žvyrkelių ir obelų apsupty baltuoja Šiaudiniškių dvaras. Sovietiniais metais jis buvo paverstas kolūkio kontora, vėliau apleistas, o dabar valdomas dviejų vietos ūkininkų.
Privačiomis pastangomis dvaras po truputį keliamas antram gyvenimui. Jeigu pasiseks, galbūt sutiksite bites ir vaismedžius auginančius šeimininkus, kurie jums papasakos apie gyvenimą dvare XXI amžiuje.
Pabuvojus Šiaudiniškiuose, galima leistis jaukiais kaimo keliukais dar kelis kilometrus į Alvitą. Šis pavadinimas kildinamas iš greta telkšančio ežero, o ežero pavadinimas – iš kadaise dvarą valdžiusio vokiečio Halwito pavardės. Alvite žavi mažytė kaimo bažnytėlė, miela ne tik išore, bet ir jaukiu mediniu interjeru. Tai yra XIX a. vidurio Gauronskių giminės koplyčia-mauzoliejus, kurioje pamaldos vyksta nuo 1944 m. (kuomet buvo susprogdinta pagrindinė Alvito šventykla) iki dabar. Prie pat bažnyčios šiuo metu statoma nauja modernių formų bažnyčia.
Tarp ežero ir A7 magistralės tikrai pastebimas kitas istorinis pastatas – Alvito spirito varykla. Raudonų plytų gražuolis pastatas išdygo 1906 m. prie buvusio dvaro, spiritas jame buvo gaminamas iki Antrojo pasaulinio karo, vėliau paskirtis keitėsi, laikui bėgant apnyko aplinkui buvę dvaro pastatai.
Atkūrus Nepriklausomybę, Alvito spirito varykla buvo pertvarkyta, joje įkurta užeiga, tačiau dėl nesėkmingos veiklos ją teko uždaryti, o pastatas stovi nenaudojamas.
Suvalkijos deimantas
Į Vilkaviškio kraštą atvykti verta jau vien dėl Paežerių dvaro. Tai vienas puošniausių ir mažiausiai per įvairias XX a. negandas nukentėjusių Lietuvos dvarų. Svečius pasitinkantys puošnūs klasicistiniai fasadai sukurti vieno ryškiausių šio stiliaus kūrėjų Lietuvoje Martyno Knakfuso.
Rūmų išorė pasižymi tobulomis architektūrinių elementų proporcijomis, o viduje rasite prašmatniai dekoruotas sienas, šokių salę su balkonu muzikantams, rotondinę biliardinės patalpą su išlikusiu autentišku parketu. Dvaro savininkais yra buvusios įvairios giminės, tačiau ilgiausiai jį valdė Gauronskiai.
Šiandien dvare įsikūręs Vilkaviškio krašto muziejus, tad estetika persmelktą apsilankymą galima papildyti dar ir istorinėmis žiniomis, o visa tai vainikuoti panorama nuo raudonplyčio apžvalgos bokšto – belvederio.
Parke tarp pagrindinio rūmų pastato ir ežero yra nuostabi vieta pabūti tyloje – didžiulės sūpynės. Apskritai, aplinka atrodo rūpestingai prižiūrima ir verta pagyrimų.
Dvaro apylinkėse yra įsikūrę keletas kaimo turizmo sodybų, kempingų, viešbučių, apie kuriuos informacija pateikta stende prie įėjimo į dvarą, tad ieškantys vietos pernakvoti, gali nedvejodami rinktis dvaro kaimynystę.
Tarp Vilkaujos ir Šeimenos
Apie 11 000 gyventojų turintis Vilkaviškis įsikūręs tarp Šeimenos ir Vilkaujos upių santakos, pastaroji miestui davė pavadinimą. Pirmiausiai šiame mieste verta pamatyti Vytauto g. 67 stovintį spirito rektifikavimo fabriką. Kompleksą sudaro gamybinis, administracinis, ūkiniai pastatai, gyvenamasis namas ir vartai, o visa tai statyta XX a. pradžioje.
Keliaujantys po Sūduvos kraštą pastebės, kad čia gausu spirito varyklų. Iš tiesų, tiek caro laikotarpiu, tiek tarpukariu Suvalkija (Vilkaviškio ir Marijampolės apskritys) buvo pagrindinis šio produkto gamybos centras, tam didelę įtaką galėjo turėti faktas, kad vyriausieji specialistai degtindariai dažnai būdavo vokiečiai, o Suvalkijos ir Vokietijos ryšys – glaudus.
Caro laikotarpiu, taip pat tarpukariu Suvalkija (Vilkaviškio ir Marijampolės apskritys) buvo pagrindinis spirito gamybos centras.
Išgrynintas spiritas naudotas ne tik alkoholio, bet ir chemijos, medicinos pramonėje. Šiuo metu pagrindinis gamybinis pastatas naudojamas kaip maisto prekių parduotuvė.
Kitų žavių raudonų plytų pastatų gausu Vilniaus gatvės apylinkėse, o nusukus į vyskupo A.Karoso g. galima išvysti Vilkaviškio dvarą. Jį XVIII a. vid. įkūrė Oginskiai, tiesa, šiandien jis naudojamas kaip daugiabutis gyvenamasis namas, tad būklė nėra pati geriausia. Abu pagrindiniai sakraliniai pastatai – Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedra bei Šv. Kryžiaus bažnyčia – stovi visai šalia vienas kito.
Nesunku suvokti tokią statybos logiką, mat pastaroji šventykla 1894 m. statyta kaip stačiatikių cerkvė, šį faktą išduoda jos išorės formos. 1922 m. cerkvė paversta katalikų bažnyčia, o 1944 m. nugriovus apgriautą katedrą, ji liko vieninteliais maldos namais Vilkaviškyje iki pat 1998 m., kai buvo atstatyta ir pašventinta Vilkaviškio katedra.
Miesto apylinkėse gimę Jonas Basanavičius ir Vincas Kudirka yra įamžinti jiems pastatytuose paminkluose. Beje, netoliese gimė dar viena įžymybė – poetė Salomėja Nėris (Kiršų kaime, šalia Alvito).
Pakeliui namo
Pradėję kelionę Kybartuose, nusprendėme ją baigti Vilkaviškyje (žinoma, galima daryti ir atvirkščiai). Vilkaviškio geležinkelio stotis yra Didžiųjų Šelvių kaime, 5 km į šiaurę nuo miesto centro, iki jos veda patogus kelias pro Giedrius. Vilkaviškio geležinkelio stotis, kaip ir kitos pastatytos ruože Lentvaris–Virbalis, pradėjo veikti 1861 m. Pirmasis stoties pastatas buvo medinis ir šildomas septyniomis krosnimis.
Pirmojo pasaulinio karo metu stotis sunaikinta, tad 1925 m. buvo pastatyti nauji moderno stiliaus pastatai pagal garsaus to meto architekto Edmundo Alfonso Fryko projektą. Tai viena originaliausių geležinkelio stočių Lietuvoje, savo laiku ji išsiskyrė šiuolaikiškumu ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.
Interjere dėmesį traukia išlikusios autentiškos šešiakampės plytelės, vietomis atidengta sienų tapyba bei unikalūs mediniai porankiai prie bilietų kasų. 2005 m. baigta stoties ir gretimų pastatų rekonstrukcija, tad keliautojai prieš vykdami namo gali maloniai palaukti traukinio švarioje laukiamojoje salėje arba ant lauke esančių suoliukų medžių pavėsyje.
Jeigu jėgų, noro ir laiko keliauti yra dar daugiau, maršrutą galima papildyti Bartninkais, Vištyčiu, J.Basanavičiaus ir S.Nėries tėviškėmis, Misviečių, Šukių, Virbalio piliakalniais.
Detalesnę informaciją apie visus šiuos ir kitus lankytinus objektus krašte rasite www.vilkaviskisinfo.lt.
Šis tekstas – bendro AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir VšĮ „Gatvės gyvos“ projekto dalis. Daugiau informacijos apie jį rasite čia.
