Viskas ne taip paprasta. Kaip visi žinome, tarpukariu šalys visiškai nedraugavo, netgi kariavo tarpusavyje. Lenkai laikė paėmę Vilnių, todėl, lietuvių iniciatyva, šalis turėję jungti bėgiai buvo nenaudojami, dvidešimt metų ramiai snūduriavo, o traukiniai arba stovėjo garažuose, arba buvo paleisti kitomis kryptimis.
Reikalai pasikeitė 1938 m. Lenkijai ir Lietuvai pagaliau užmezgus diplomatinius santykius. Nuo bėgių buvo nuravėtos piktžolės, nuo vagonų nupūstos dulkės ir iš Varšuvos į Kauną buvo paleistas tiesioginis traukinys. Deja, šis džiaugsmas truko tik daugiau nei metus, nes netrukus prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir po jo sekusi ilgametė Lietuvos okupacija vėl uždarė ne tik geležinkelio, bet ir apskritai visus kelius į Lenkiją.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę atkurti traukinių maršruto politiškai niekas nebetrukdė, tačiau buvo kita kliūtis – vėžės plotis. Taip jau istoriškai susiklostė, kad Lenkijoje po Antrojo pasaulinio karo galutinai išplito europietiška – 1435 mm pločio vėžė, o Lietuva liko prie rusiškos – 1520 mm pločio vėžės.
Todėl leisti traukinius iš Lietuvos į Lenkiją buvo techniškai per sudėtinga. Lenkiški traukiniai galėjo atvažiuoti tik iki Šeštokų.
Jau nuo tada pradėta kalbėti apie europinės vėžės į Lietuvą statybą. Kalbos truko ketvirtį amžiaus. Galiausiai visgi buvo imtasi darbų ir už europinius pinigus buvo nutiesta europietiška geležinkelio vėžė nuo Lietuvos sienos iki Kauno.
Negi po tokios įžangos galima praleisti galimybę išbandyti šį reisą? Maža kas, gal netrukus atsiras kokių nors naujų priežasčių panaikinti tiesioginį maršrutą traukiniu Kaunas–Balstogė kaip nepasiteisinusį? Tad važiuokime, tegul ir netiesiogiai į Varšuvą. Be to, bus proga pamatyti, koks miestas yra Balstogė.
Pati žinia, kad po tiek metų pertraukos paleistas traukinys ne rytų kryptimi, yra labai maloni. Tačiau realybėje tas malonumas kiek sumažėja. Pirmiausia dėl to, kad lenkiškas traukinys yra nepatogus ir lėtas. Jis Balstogę pasiekia per kiek daugiau nei penkias valandas. Kiek buvo kalbėta apie greitaeigius traukinius, tiek kalbų išgaravo ore.
Mano įsitikinimu, važiuojant pirmą kartą tikrai įdomu išbandyti šį maršrutą, tačiau važinėjant dažniau nuo nepatogių sėdynių gali atbukti užpakalis. Negana to, nėra interneto ryšio ir galimybių pasikrauti telefoną.
Kita vertus, šis trūkumas gali virsti ir privalumu, nes leidžia susipažinti su pietvakarių Lietuvos ir rytų Lenkijos gamta arba prisiminti knygos skaitymo malonumus. Na, ir žinoma, niekam nereikia vairuoti, tad galima tiesiog atsipalaidavus mėgautis kelione.
Vidutinis šio traukinio greitis yra beveik 60 km/val., nes kai kuriuose ruožuose traukinys negali važiuoti greitai. Stotelėse sugaištama apie valandą, tad be jų vidutinis greitis yra apie 70 km/val. Sovietmečiu būtų neblogai, tačiau dabar norėtųsi geriau. Tiksliau – greičiau. Bet yra taip, kaip yra.
Dėl Lenkijos pusėje nuo sienos iki Suvalkų esančių bėgių susidėvėjimo, tame ruože važiavimo greitis krenta labiausiai.
Maršrutas labai populiarus tarp dviratininkų. Traukinyje tąkart buvo bent 15 dviračių. Dauguma jų buvo iškelti Suvalkuose. Regione yra neblogų dviračių takų miškais ir objektų, kuriuos patogu apžiūrėti minant.
Lietuvos pusėje traukinys stoja tik Kazlų Rūdoje ir Marijampolėje. Trakiškiuose, Suvalkuose ir Augustave jo sustojimai truko apie dvidešimt minučių. Tuo metu galima išlipti pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru. Sužinojau, kad Trakiškiuose traukiniai prasilenkia, o lietuvių ir lenkų mašinistai ir palydovai apsikeičia vietomis.
Važiuodamas supratau, kad maršrutas labai populiarus tarp dviratininkų. Suskaičiavau traukinyje vežamus bent penkiolika dviračių. Dauguma jų buvo iškelti Suvalkuose. Regione yra neblogų dviračių takų miškais ir objektų, kuriuos patogu apžiūrėti minant.
Apskritai dauguma lietuvių keleivių išlipo Suvalkuose, o nuo Suvalkų traukinys sparčiai pildėsi lenkų keleiviais, važiuojančiais į kitus Lenkijos miestus. Lenkijos šiaurės rytų regionas visais laikais buvo kiek užmirštas, todėl dabar naujas traukinys šio regiono gyventojams yra labai naudingas.
Tikslas – atsikratyti provincialumo
Atvykus į Balstogę yra keli pasirinkimai. Galima vykti tiesiai į Varšuvą, nes čia jau laukia patogus traukinys į Lenkijos sostinę. Galima tęsti kelionę į Varšuvą kiek vėliau, suteikiant Balstogei poros ar daugiau valandų šansą jus sužavėti. Arba galima tiesiog pasilikti ir rytojaus dieną traukiniu grįžti į Kauną.
Balstogė yra antras pagal gyventojų tankumą miestas Lenkijoje. Būdamas gana mažas plotu miestas turi daug gyventojų. Apie penktadalį jo teritorijos sudaro miškai. Balstogėje yra gimęs Liudvikas Zamenhofas, esperanto kalbos kūrėjas. Seniai žinojau, kad Kauno senamiestyje yra L.Zamenhofo gatvė, tačiau vis neprisiruošdavau pasidomėti, kas jis toks. Aplankius Balstogę tiesa išaiškėjo ir be atskiro domėjimosi.
Anksčiau laikyta Lenkijos provincija, Balstogė dabar mėgina nusikratyti šio vardo. Miestas puikiai sutvarkytas. Žinoma, tai dar nereiškia, kad jis nėra provincija, tačiau šiandien Balstogė yra vienas sparčiausiai besivystančių Lenkijos miestų. Tai lemia ne kokia nors burtų lazdelė, o puikiai įsisavinami Europos Sąjungos fondų pinigai. Miestas yra vienas jauniausių vaivadijų sostinių.
Sako, kad trečdalis miesto gyventojų yra jaunesni nei 35 metų. Tai labai geras rodiklis žinant, kad tiek Lenkija, tiek visa Europa sparčiai sensta, o Lenkija dar ir išsilaksto (turiu omenyje, emigraciją).
Anksčiau laikyta Lenkijos provincija, Balstogė dabar mėgina nusikratyti šio vardo.
Mieste yra kelios aukštosios mokyklos, todėl čia daug studentų. O kur daug studentų, ten visada gyva ir linksma.
Dviejų valandų pasivaikščioti Balstogėje mažoka, bet pamatyti miesto centrą galima. Jį apžiūrėsite, bet patogiai įsitaisyti vienoje iš Lipowa gatvėje esančių lauko kavinių ir ramiai stebėti miesto gyvenimą jau nebespėsite. Tam reikia pasilikti kiek ilgiau. O norintiems pažinti miesto naktinį gyvenimą patariu pasilikti nakvynei. Miestas pilnas studentų, todėl naktinis gyvenimas Balstogėje linksmas.
Lipowa gatvė ir yra centrinė miesto gatvė, vedanti nuo geležinkelio stoties į pačią miesto širdį. Vietomis ji primena Vilniaus Gedimino prospektą, vietomis – Šiaulių bulvarą. Ji prasideda Šv. Roko bažnyčia, praveda pro žymiausius miesto objektus tokius, kaip rotušė, Rinkos aikštė, Jono Pauliaus aikštė, Balstogės arkikatedra, ir nuveda iki žymiausio miesto objekto – Branickių rūmų.
Tai įspūdingas statinys su parku, kartais pavadinamas Palenkės Versaliu. Karališkoji Branickių šeima ilgus metus buvo Balstogės valdytoja. Rūmai per Antrąjį pasaulinį karą buvo smarkiai apgriauti vokiečių bombų, bet buvo pilnai atstatyti. Dabar jie dar tarnauja ir kaip Balstogės medicinos universitetas.
Aplankykite ir Varšuvos gatvę. Joje stovi nemažai XIX a. pastatų su Žygimanto Augusto gimnazija gatvės pabaigoje. Čia mokėsi ir jau minėtas esperanto tėvas L.Zamenhofas.
Vienas iš svarbiausių mieste lankytinų objektų yra ir Balstogės geležinkelio stoties pastatas. Į jį neišvengiamai užsuksite, jei čia atvažiuosite traukiniu.
Pavaikštinėjęs Balstogėje gerą pusdienį galiu patvirtinti – miestas tikrai jaukus, ypač vasarą ar ankstyvą rudenį. Nepasigailėsite čia atvykę.
