Turistams skirtuose portaluose pateikiama sausa informacija praneša, kad Skališkių (Liucionių) uola yra Lietuvos Respublikos geologijos paminklas.
Iš tiesų tai – net keli geologiniai objektai viename: ola arba urvas, konglomerato uola, ir nuo jos lašantis šaltinis. Uola yra Neries dešiniajame krante, griovoje, miške už kelių šimtų metrų nuo Skališkių kaimo prieš upės srovę. Uolos papėdėje, prie pat upės, yra dar vienas šaltinėlis, ištekantis iš po akmens.
Vietiniai nuo seno uolą vadina šventa ir yra davę šiai vietai savo pavadinimą – Verkianti uola. Iš tiesų uoloje „ašarų“ netrūksta – vasarą vanduo nuo konglomerato laša nuolat. Žiemą oloje susidaro ledo stalaktitai ir stalagmitai, išryškindami tas vietas, pro kurias vanduo prasisunkia labiausiai.
Tačiau nemažiau įdomu ir tai, kad ši uola anksčiau yra tarnavusi ir kaip piligriminis taškas. Pro ją eidavo kelias į Vilniaus Aušros vartus. Istoriniai šaltiniai byloja, kad XIX a. virš uolos stovėjo koplyčia ir didelis kryžius. Religinių simbolių uoloje galima rasti ir dabar: čia atvykstantys žmonės ne tik medžiasi, bet ir palieka kryželius, rožančius, degančias žvakutes, taip pat šventųjų paveikslėlius. Ne vienas čia keliauja tikėdamas pasakojimais, kad Skališkių oloje varvantis vanduo ir šalia esantis šaltinis turi stebuklingą galią – gydo sergančias akis.
Ne noro pasveikti, bet smalsumo vedini į šią uolą atvažiavę Marius ir Agnė sakė pasijutę įdomiai. „Kitos grupelės, kurias sutikome, sakė, kad jautėsi kaip filme „Bleiro ragana“. Mes taip nesijautėme. Bet atmosfera įdomi“, – sakė Marius.
Nors Verkianti uola buvo pagrindinis jų kelionės tikslas, surasti ją nebuvo lengva. Nepadėjo nei GPS'as, nei nuorodos, kurių čia praktiškai nėra.
„Liucionis lengvai radome ir tiltą, nes jis – pačiame miestelyje. O su uola buvo sunkiau. Vietiniai nurodė kryptį, bet vėliau truputį „grybavome“. Vieną nuorodą prie sodybos kita grupelė pasakojo matę. Ant jos buvo užrašyta: „Olos čia nėra. Informacijos neteikiame“. Matyt, daug kas užsuka klausdami kelio“, – pasakojo vilnietis.
Susiorientuoti padėjo kiti keliautojai, kurių – tiek einančių į uolą, tiek jau grįžtančių iš jos – netrūko. Agnei ir Mariui pasirodė, kad ši vieta gausiai lankoma. Be to, klaidžiojimas neprailgo, nes kelias vedė per gražų mišką, kuriuo pasivaikščioti – vienas malonumas.
„Labai gražus miškas. Faina buvo paklaidžioti tais miško takeliais. O uola – kažkas unikalaus. Dar smagiau, kad, atrodo, jog ji saviveiklos pagrindu prižiūrima: laipteliai, turėklai“, – pasakojo pašnekovas.
