Suprasti akimirksniu
Azijoje kelionių vadove ilgai dirbusi Astra Petkūnaitė atvirai pripažįsta, kad mylimo darbo ir Azijos palikimas privertė net perkurti savo tapatybę. Į tolimus kraštus gabenusi „Travel Planet“ bendrovė turėjo ieškoti idėjų, kaip sugundyti įsigyti keliones Lietuvoje. Pajamų netekusi „Pro Arte“ – ką daryti, kad po Lietuvą šią vasarą keliavę žmonės tą norėtų kartoti ir rudenį, ir kitąmet.
„Tik svarbu labai norėti, pasistengti ir tikėti“, – vaikystėje dainuodavau su Keistuolių teatru. Paskui ėmiau suprasti, kad dar mažų mažiausiai reikia ir žinoti, ko nori, bei ryžtis to siekti. Šiems trims pašnekovams nestinga nei vieno, nei kito. Grįžusi į Lietuvą Astra Petkūnaitė ėmėsi kartu su bendraminte kurti kelionių žurnalą ir tinklalaidę „LĖTAI apie pasaulį“. „Travel Planet“ su Gabriele Štaraite priešakyje pradėjo kelionių alkį malšinti net ir tiesiogine prasme – organizuodami kulinarinius kursus. Dainius Gudaitis su „Pro Arte“ komanda atsiradusį laisvesnį laiką išnaudojo originalių orientacinių-istorinių žaidimų po sostinę „Vilnius Passwords“ sukūrimui.
Kokius iššūkius jiems teko įveikti, kaip gimsta originalios idėjos kelionėms Lietuvoje ir ar sugebėsime išmokti keliauti kitaip – atsakingiau, ramiau ir giliau, – 15min pokalbiuose su jais.
Praradusi darbą Azijoje, pradėjo kurti žurnalą ir tinklalaidę
2013 m. palikusi žurnalistės darbą Vilniuje, Astra Petkūnaitė su vienu lagaminėliu išvyko dirbti kelionių vadove į Tailandą. Įsisiūbavus pandemijai, Astrai teko priimti sunkų sprendimą palikti pamiltą kraštą bei darbą ir grįžti į Lietuvą. Be nieko, kaip sako ji pati. Tačiau su neišblėsusiu noru kalbėti apie keliones, ir kalbėti apie jas kitaip.
Atrodo, pačiu netikėčiausiu metu – koronaviruso bangai beveik visiškai sustabdžius turizmą – ji kartu su kūrybine partnere Dalia Smagurauskaite Lietuvai pristatė naują produktą apie keliones. Dvi jaunos moterys ėmė leisti žurnalą ir tinklalaidę „LĖTAI apie pasaulį“, kuriuose pasakoja istorijas apie vietas ir žmones, ragina į pasaulį pažiūrėti lėčiau, giliau ir spalvingiau.
– Tikiu, kad buvo labai sunku priimti sprendimą po tiek metų palikti Aziją ir grįžti į Lietuvą. Kokie argumentai tavo galvoje visgi nusvėrė?, – paklausiau Astros.
– Tiesą sakant, viskas buvo dar sudėtingiau. Į Lietuvą po penkerių metų Azijoje grįžau 2018 m., nes įstojau į Šiuolaikinės Azijos studijų magistrą Vilniaus universitete. Po trijų semestrų, šių metų sausį, pasiėmiau akademines atostogas lauko tyrimui Mianmare daryti, išėjau iš darbo kelionių agentūroje, kur dirbau produkto vadybininke, ir su bilietu į vieną pusę patraukiau atgal link Azijos. Tačiau ja ir kelionių vadovės darbu pasidžiaugiau tik keletą mėnesių.
Kai atšaukė Mianmaro, Pietų Korėjos ir Butano su Nepalu grupes, supratau, kaip viskas rimta ir kad privalau priimti sprendimą – likti ar grįžti. Iš pradžių norėjau tikėti, kad galiu išlaukti pandemiją Tailande, tačiau užsidarant sienoms, prekybos centrams, visiems sprunkant į gimtąsias šalis, su ašaromis akyse bilietą į paskutinį repatriacinį skrydį iš Azijos nusipirkau iš aš.
Bet apsispręsti nebuvo lengva. Lietuvoje esantys mane atkalbinėjo, „durnino“, kad ko čia į tą Lietuvą grįžtu, kad uždarys su kitais emigrantais ir pan. Patyriau nerimo priepuolį, nes reikėjo apgalvoti viską – finansus, logistiką, sveikatos riziką ir bandyti nuspėti, kas bus ateity. Grįžti į Lietuvą buvo geriausias sprendimas, tačiau kainavęs daug ir pinigų, ir streso. O grįžau be nieko – netekusi darbo, nespėjusi padaryti lauko tyrimo Mianmare, be aiškios ateities...
– Pačiu sudėtingiausiu turizmui metu pradėjote leisti žurnalą apie keliones, kurti tinklalaides. Kaip gimė mintis imtis to?
– Jau praėjusių metų pabaigoje su kūrybine partnere Dalia Smagurauskaite nusprendėme sukurti projektą „LĖTAI apie pasaulį“ – žurnalą ir tinklalaidę apie lėtą keliavimą ir buvimą pasaulyje. Jautėme, kad tiek žiniasklaida, tiek pačios kelionės tapo greitojo vartojimo preke, tad norėjome sukurti tam alternatyvą ir papasakoti istorijas apie vietas ir žmones, kurios įkvėptų. Žurnalo išleidimo data – kovo mėnuo – buvo suplanuota iš anksto, nes net neįsivaizdavome, kad kaip tik tuo metu pasaulis užsivėrinės ir keliaujantys žmonės taps visuomenės priešais.
Grįžau be nieko – netekusi darbo, nespėjusi padaryti lauko tyrimo Mianmare, be aiškios ateities, - A.Petkūnaitė.
Štai dėl to ir vertinu partnerystę. Su Dalia palaikėme viena kitą ir neleidome sau abejoti, ar verta tokiu metu paleisti į gyvenimą projektą, kuris gali kai kuriuos net papiktinti. Bet sulaukėme daug palaikymo ir komplimentų, kas ir iki šiol padeda neprarasti vilties, kad mes ir vėl keliausime, ir vėl dalinsimės istorijomis iš kelio, vėl drąsiai pasakosime apie atostogų planus.
– Daug metų dirbai gide – ar dabar netrūksta šio darbo?
– Atvirai? Dažnai iš ilgesio verkiu. Kelionių vadovės darbas yra mano aistra, išraiškos priemonė ir netgi tapatybės dalis. Dėl to šis laikotarpis labai sunkus, nes turiu perkurti savo tapatybę. Jei nesu kelionių vadovė ir negyvenu Azijoje, kas aš esu?
Džiaugiuosi, kad grįžimas prie rašymo, kurį buvau apleidusi, gydo sielą. Būna momentų, kai prisimenu rytus palei Kampoto upę Kambodžoje, kai akimis parlydėdavau iš jūros namo grįžtančius žvejus. Arba turą Mianmare, kai su turistais ragaujame avokadų salotas, klausome ilgakaklių moterų istorijų ar Švedagono šventykloje Jangone aikčiojame nuo spindesio ir didingumo.
Tokiais momentais labai suspaudžia širdį, nes nėra jokių šansų, kad artimiausiu metu galėsiu tai patirti, kad galėsiu parodyti savo mylimas šalis turistams iš Lietuvos, papasakoti jiems istorijas apie pamokas, išmoktas Azijoje...
– Vis pabrėži lėto, atsakingo keliavimo svarbą. Ar ši pandemija galėtų būti lūžio taškas, nuo kurio į gerąją pusę pasikeistų masinis turizmas? Tiki, kad galime išmokti keliauti kitaip?
– Su kažkuriuo savo tinklalaidės pašnekovu kalbėjomės, kad atsakingai keliaus tie, kurie ir iki šiol taip keliavo. O tie, kurie ištroškę kelionių, net nesusimąstys apie galimus pokyčius. Visgi, noriu tikėti, kad toks pasaulio sulėtėjimas paskatins labiau vertinti keliones ir jomis mėgautis.
Noriu tikėti, kad nebe skrisime kavos atsigerti į Paryžių, o rinksimės ilgesnes, tvaresnes keliones. Gal dažniausiai keliausime autobusais, traukiniais, dviračiais... Pasaulis nueis velniop, jei mes ir toliau taip neatsakingai elgsimės, rūpinsimės šiandiena, bet ne spjausime ant rytojaus ar to, kokį įspaudą paliekame planetoje.
– Keliautojai staiga tapo tarsi demonizuojami. Žinau nemažai atvejų, kai žmonės tiesiog slepia, kad buvo išvykę į užsienį, nes nenori susilaukti pykčio. Ar sudėtinga esant tokiai atmosferai rašyti, kalbėti apie keliones?
– Pradžioje buvo tikrai sunku, juk buvo demonizuojama mano veikla, pomėgis ir asmenybės dalis. Toje pačioje Azijoje baltieji buvo sulyginti su viruso nešiotojais, patyrė diskriminaciją ir agresijos proveržius. Norėjosi visiems teisintis, kad aš keliauju, nes mano toks darbas, tačiau visi keliautojai buvo sudėti ant vienos lentynėlės, su užrašu „priešas“. Dabar jau daug drąsiau kalbu apie ilgesį Azijai, dalinuosi prisiminimais, tačiau apie tai, kas laukia, vis dar nedrąsu kalbėti.
Pasaulis nueis velniop, jei mes ir toliau taip neatsakingai elgsimės, rūpinsimės tik šiandiena, - A.Petkūnaitė.
– Kad ir kaip sunku tai dabar būtų, vis tiek reikia žiūrėti ir į ilgalaikius planus. Kokius juos regi?
– Su draugais kelionių vadovais esame nusiteikę, kad geriausiu atveju į Aziją su grupėmis grįšime kitų metų rudenį. Bet kas gali garantuoti? Aš jau nebepasitikiu savo spėjimais, nes iš pradžių net viruso rimtumu abejojau.
Iš kitos pusės, net jei vėl bus galima keliauti, ar lietuviai turės tam pinigų? Kelionės yra prabangos prekė, o daugelį ši pandemija nuskriaudė ir finansiškai.
O kas laukia Azijoje? Ar metus be darbo buvę gidai nebus susiradę darbų kituose sektoriuose? Ar veiks viešbučiai, mano keliautojų pamėgtos kavinės? Dabar stengiuosi gyventi šia akimirka, koncentruotis į „LĖTAI apie pasaulį“ projektą ir gyventi viltimi, kad ir tai praeis.
Kaip siūlant keliones ir Lietuvoje neiti standartiniu keliu
Aštuonerius metus veikianti „Travel Planet“ rinkoje įsitvirtinusi kaip vienas originaliausių ir egzotiškiausių kelionių siūlanti bendrovė. Jos organizuojamos pažintinės kelionės driekėsi tolimais maršrutais – į Australiją, Pietryčių Aziją, Naująją Zelandiją ar Lotynų Ameriką. Staiga šios destinacijos nutolo lyg šviesmečiais. Ką daryti tuomet? Sudėtingu metu buvo imtasi naujų idėjų – pradedant fotografijos įgūdžių tobulinimo kelionėmis, išvykomis Lietuvoje ir baigiant kulinarijos kursais.
„Travel Planet“ nėra vienintelis kelionių organizatorius, kuris vietoj tolimų kelionių ėmė siūlyti Lietuvos pažinimą, tačiau šios bendrovės kelionių vadovų idėjos išsiskiria originalumu.
„Persiorientuoti į vidinį turizmą nebuvo labai paprasta, nes nenorėjome eiti standartiniu keliu ir ieškojome ką galime pasiūlyti kitokio, išskirtinio ar naujo. Kadangi mūsų kelionių kryptys iki šiol buvo tolimos ir egzotinės, ėmėme ieškoti egzotikos ir Lietuvoje“, – 15min sakė Gabrielė Štaraitė, „Travel Planet“ bendrasavininkė, keliautoja ir knygų autorė.
Pirmoji tokia sukurta kelionė – „Japonija Lietuvoje“, kur kartu su keliautojų pamėgtu japonologu Aurelijum Zyku nebuvusieji tolimojoje saulės šalyje supažindinami su jos kultūra ir tradicijomis – arbatos ceremonija, maistu bei bonsais.
„Ši kelionė sudomino net jau ir buvusius Japonijoje anksčiau, bet norinčius atgaivinti prisiminimus apie šią šalį bei daugiau sužinoti apie Lietuvos ir Japonijos sąsajas, kurių yra nemažai, – džiaugėsi G.Štaraitė, nors pripažino ir sunkumus. – Žinoma, tokios egzotikos paieškos turi savų iššūkių, tačiau stengiamės net ir visiems gerai žinomas vietas pažvelgti kitu kampu.“
Atsivėrus galimybei nukeliauti į Latviją, „Travel Planet“ ieškojo būdų, kaip ir čia daugumai lietuvių gerai žinomas vietas pamatyti kitaip, ir gimė mintis jas parodyti būtent pro fotoaparato objektyvą. Keliautojams pasiūlyta pamatyti gražiąją Kuldygą, tuo pačiu su žinoma fotografe mokantis peizažo, portreto, kompozicijos subtilybių. Keliautojai galėjo parsivežti ne tik įspūdžių, profesionalesnių nuotraukų, bet ir naujų įgūdžių.
„Ieškant egzotikos gimė ir kulinarinių kursų mintis, nes kulinarija – neatskiriama kelionės dalis, tad kodėl nepabandžius tuos egzotikos pojūčius sužadinti per skonį, – pasakojo G.Štaraitė. – Labai dažnai naujos idėjos mums kyla atsiradus tinkamam žmogui, o kas geriau supažindins su Lotynų Amerikos kulinarija nei profesionalus šefas iš Venesuelos?“
Ar sunku sudominti žmones įsigyti kelionę po savą kraštą ar Latviją, kurią juk irgi daugelis taip gerai pažįsta? Dažnai vis dar gajus įsitikinimas, kad po Lietuvą ar Latviją galima keliauti visiškai savarankiškai.
Gyvai pasakojamų istorijų niekada neatstos informacija, kurią galima pasiskaityti internete, – įsitikinusi G.Štaraitė.
„Žinoma, visada galima keliauti savarankiškai, tačiau kaip ir keliaujant užsienyje, taip ir keliaujant po Lietuvą ar kaimynines šalis, svarbu ne tik vietos, bet ir žmonės. Todėl mūsų pagrindinis tikslas yra surasti įdomias asmenybes, kurios prakalbintų lankomas vietas. Gyvai pasakojamų istorijų niekada neatstos informacija, kurią galima pasiskaityti internete“, – įsitikinusi „Travel Planet“ bendrasavininkė.
Kita vertus, net ir informacija internete gali būti pateikta kitaip – asmeniškai, akcentuojant ne estetiką ar architektūrą, o už jų slypinčias žmogiškas istorijas. Užsivėrus sienoms, G.Štaraitė pati nemažai keliavo po Lietuvą ir savo feisbuko paskyroje stebino naujais šalies pažinimo kampais. Net ir istorijomis apie tą pačią Palangą, kuri, atrodo, jau retai nustebint begali. „Skaitau Tavo tekstus ir jau dabar būdama Palangoje viską pradedu matyti kitomis akimis“, – toks komentaras yra po vienu iš trumpų G.Štaraitės pasakojimų iš kurorto. Sekėjų džiugesys ir jų pačių besidalijami prisiminimai tik dar kartą įrodė – raktas į pažinimą yra žmogiškos istorijos.
G.Štaraitė pripažįsta, kad šiuo metu tikrai sunku planuoti toli į priekį. „Tačiau tikime, kad žmonės visais laikais norės keliauti ir pažinti tiek kitas kultūras, tiek ir savas šaknis, tad ir stengiamės surasti, kaip tai padaryti įdomiai bei turiningai. O įkvepia mūsų klientai, iš kurių sulaukiame daug palaikymo ir susidomėjimo“, – 15min sakė ji.
Smogus pandemijai atsirado laiko seniai kurtam projektui
Turizmo paslaugomis užsiimančiai „Pro Arte“ bendrovei koronavirusas nutraukė pagrindinį pinigų šaltinį. Tačiau kartu pandemija tapo proga prikelti anksčiau vystytą, tačiau nebaigtą projektą – originalius orientacinius žaidimus po sostinę „Vilnius Passwords“ („Vilniaus slaptažodžiai“).
„Kovo mėnesį turizmo verslas patyrė itin didelį sukrėtimą. Pajamų srautas nutrūko, tačiau šis iššūkis nebuvo vienintelis. Nepaisant slogios nuotaikos ir nežinios turėjome intensyviai dirbti, rūpintis klientų grįžimu į Lietuvą, atlikti begales keitimų, atšaukti keliones, derėtis su partneriais“, – 15min prisiminė bendrovės vadovas Dainius Gudaitis.
Tiesa, situacija nebuvo tragiška – ją gelbėjo pati įmonės specifika. „Organizuojame itin daug egzotinių bei slidinėjimo kelionių, kurių didžioji dalis iki kovo mėnesio jau buvo sėkmingai įvykusios. Esminių finansinių praradimų neturėjome. Optimizavome įmonės kaštus, turėjome sukaupę finansinį rezervą, taigi į ateitį žvelgiame su viltimi. Vis dar tikime pažadais dėl valstybės pagalbos turizmo sektoriui“, – pasakojo D.Gudaitis.
„Pro Arte“ pavyzdys – tarsi vadovėlinis „kiekviena krizė yra galimybė“. Bendrovė prieš keletą metų buvo išbandžiusi istorinius orientacinius žaidimus po Vilnių, tačiau vis pritrūkdavo laiko ir žmogiškųjų išteklių projektą išvystyti iki komercinio lygio.
Šią vasarą po Lietuvą keliavome tikrai daug. Paklauskime savęs, ar norėsime viską pakartoti kitą vasarą? O dar kitą?, – sakė D.Gudaitis.
„Smogus pandemijai atsirado laiko. Kūrybiškumas – pagrindinis mūsų įmonės variklis. Prieš du dešimtmečius pradėjome renginių organizavimo veiklą, vėliau persiorientavome į išvykstamąjį turizmą, tačiau esminiai veiklos principai išliko nepakitę. Organizuodami keliones stengiamės pažvelgti kitu kampu, rasti kažką naujo keliautojams, nuvesti juos į įdomesnes vietas toliau nuo pramintų turistinių takų“, – bendrovės filosofiją dėstė jos vadovas.
Pavasarį supratusi, kad išvykti iš Lietuvos ilgokai neteks, komanda ėmėsi ieškoti įdomių pažintinių sprendimų Lietuvoje, kad užpildytų kelionių vakuumą klientams. Buvo prisiminta sena idėja, ji pritaikyta išmaniesiems įrenginiams, sukurta nuotolinės komunikacijos galimybė, kuri itin aktuali pandemijos metu. Taip ir gimė „Vilnius Passwords“ – orientacinis-pažintinis žaidimas, skirtas grupėms.
„Šią vasarą po Lietuvą keliavome tikrai daug. Paklauskime savęs, ar norėsime viską pakartoti kitą vasarą? O dar kitą? Siūloma labai daug įvairių, dažnai nemokamų būdų pažinti Vilnių. Visos šios priemonės yra reikalingos, tačiau tradicinės ekskursijos tinka ne visiems. Šiandien esame judrūs, smalsūs, iš dalies nekantrūs, jaunoji karta atprato net nuo ilgesnio teksto. Ar galime juos sudominti tradicine ekskursija po miestą? Potyrių troškimas yra esminė paskata susikrauti lagaminą, ar kuprinę ir pajudėti iš namų“, – svarstė D.Gudaitis.
Dėl to, anot jo, „Vilnius Passwords“ žaidimai istorinius atradimus pateikia visai kitokia, nauja ir interaktyvia forma: žaidžiant, mąstant, besiginčijant su draugais. „Sutinkame, kad gautos žinios bus fragmentiškos, tačiau mes nesiekiame papasakoti kažką, kas tuoj pat bus pamiršta. Mūsų tikslas – įkvėpti žmones domėtis Vilniumi ir jo daugiasluoksne istorija. Dalykai, kuriuos atrandame patys, lieka atmintyje visiems laikams. Vilnius – neįkainojamas lobynas tokiai veiklai, jis įtraukia, užburia ir niekada nepaleidžia. Tai miestas, kurio neįmanoma neįsimylėti“, – savo viziją pasakojo „Pro Arte“ vadovas.
Turizmas pasaulyje buvo „perkaitęs“, dažnam tapęs rutina. Neabejoju, kad išmoksime vėl mėgautis akimirka kelionėje ir naujus įspūdžius priimti kitaip, – teigė D.Gudaitis.
Nors pradžioje pandemija atnešė daug nežinomybės, sutrikimo, palaipsniui ją galima suvokti kaip tam tikrą pamoką. „Labai daug kalbamės su savo klientais, su kuriais mūsų ryšiai visada buvo šilti ir draugiški. Kartais jie skambina tiesiog pasikalbėti apie keliones – tai savotiška terapijos forma. Akivaizdu, kad visi trokšta keliauti, kažką naujo pamatyti, patirti, paragauti, – pastebėjimais dalijosi D.Gudaitis.
– Šiai galimybei dingus, kelionių patirtis vertiname visai kitaip. Neabejoju, pirmąsias keliones po pandemijos žmonės priims visai kitaip: pastebės kiekvieną nematyto miesto detalę, kalnų horizontą, peizažą. Turizmas pasaulyje buvo „perkaitęs“, dažnam tapęs rutina. Neabejoju, kad išmoksime vėl mėgautis akimirka kelionėje ir naujus įspūdžius priimti kitaip.“
