Šios merginos – trys draugės, kurios netrukus leisis į trijų savaičių nuotykius vienoje iš Azijos šalių – Vietname. Tačiau, kad būtų dar įdomiau, po jį lietuvaitės nusprendė keliauti motociklais.
Į Vietnamą Liucija, Kristina ir Inga išskrido iš karto po Kalėdų. Pirmąją savaitę iki Mui Ne keliaus traukiniais, o iš ten skris į Fukuoko (viet. Phu Quac) salą (ji – visai šalia Kambodžos). Būtent ten draugės ir pradės trijų savaičių kelionę motociklais po šalį. Apie tai, kaip sekasi, ką įdomaus pamatė, sutiko ar patyrė, jos žada pasakoti „Pasaulis kišenėje“ skaitytojams.
Kviečiame susipažinti su merginomis. O tai padaryti padės pirmasis Liucijos tekstas. Jame – visos pasiruošimo kelionei detalės.
„O, skudurine Onute! Susikrauti kuprinę 25 dienoms (o taip – kuprinę, nes nebus ten džentelmenų, kurie tą tavo rožinį lagaminą vilks per smėlį) yra beveik taip pat sunku, kaip išsirinkti desertą šokoladinėje. Nusipirkti bilietus, sudaryti maršrutą, užsakyti viešbučius arba trumpiau – logistika yra taip paprasta, kaip ryte išsivalyti dantis, bet tik ne susikrauti kuprinę.
„Atia“ šimtas viena suknele, „labas“ elastiniai bintai! Iškart atsiprašau savo pečių, bet dama, net ir vidury ryžių laukų, bus dama. Sakot, kaimo iš kaimiečio neišvarysi, nors ponas, jau ir mieste prasigyveno, taip ir panelė, net ir ant motociklo lieka panele. Svarbu kaip jautiesi ir kad bateliai visad švarūs būtų.
Taigi, mielas Vietname, prašau paruošti man raudoną kilimą – tokį, kaip ir tavo vėliava, nuo Hanojaus iki Saigono, nes aš visus tuos du tūkstančius kilometrų pažadu iš rankų nepaleisti vairo ir nuo veido „nenusiimti“ šypsenos. Nes, ko negali pinigai, gali nuoširdumas.
Taigi, suknelės – į kuprinę, šioji ant pečių, motociklo raktelis kišenėj, o kitoje – pasas ir lėktuvo bilietai. Mano trys savaitės vasaros žiemą prasideda gruodžio 25-ąją.
Panele, o ar jums nebaisu? Žinoma, baisu. Aktoriui širdis plaka stipriau lipant ant scenos, o man baisiau nueiti į pirmą pasimatymą nei nuskristi per pusę pasaulio, prisirišti kuprinę, it sraigės namą prie motociklo bagažinės, ir pasileisti keliu.
Bijoti gali tik to, ko negali kontroliuot, baimė ateina tada, kai nežinai. O aš žinau ir vairą motociklo galiu pasukti, į kurią pusę tik panorėsiu. Jei norėsiu, galėsiu laikyti jį visada tiesiai. Svarbu, kad stabdžiai būtų gerai sutepti, nes kartais norisi ir sustoti.
Trys merginos, kurios dienas praleidžia ofise, susikrauna kuprines ir išskrenda į Aziją. Ši istorija, kaip jau supratote, tikrai ne apie gulėjimą pliaže. Tiesą pasakius, aš paplūdimyje galiu būti, kol yra kamuolys...
Šis pasakojimas yra ir ne apie turistų pilną autobusą. Amerikiečiai maršruto, kuriuo motociklais keliausime mes, neįveikė per dešimtmetį, trys pusamžiai britai tai padarė per gerą savaitę (tačiau su visa filmavimo komanda, o ir vairavimo teises jie turbūt gavo dar gimdymo namuose).
Taip keliavo ir du lietuviai – Vytaras Radzevičius bei Martynas Starkus (tik ne motociklais, bet automobiliu).O mes? Mes keliausime su savo mažutėmis hondomis.
Keliaukime kartu, ir aš jums papasakosiu tai, ko nepapasakojo istorijos mokytoja, nuvesiu ten, kur ne vienas turistinis gidas jums net žodeliu neužsimins.
Maršrutas drieksis nuo buvusios komunistinės Vietnamo šiaurės iki laisvųjų pietų. Keliausime ir stengsimės papasakoti viską, ką matome. Atsakyti į tokius klausimus, kaip – kodėl tiek daug kapinių šalia ryžių laukų; iš kur čia baltuoja prancūziško kolonistinio stiliaus dvarai; kodėl čia prostitucija tokia pat priimta, kaip mums įprastas kruasanas šalia rytinio kavos puoduko?“.
Protingi žmonės roges žiemai ruošia vasarą, o mes vasarą nusipirkome bilietus į Vietnamą. Viešbučiai užsakyti, suknelės sukrautos, motociklai nupirkti (su galimybe parduoti atgal). 10 tūkstančių kilometrų iki vasaros, 10 tūkstančių nuo Europos iki Vietnamo, o tada dar 2000 kilometrų per visą Vietnamą, keliais, kurie labiau vingiuoti nei Nemuno vingis, su motociklais.
Visos trys esame labai skirtingos. Tad šioje kelionėje papildysime viena kitą.
Teisės? Tik vietnamietiškos, bet ten policija nepastebi, kaip prabirbi pro šalį, tik būk mielas – neatsitrenk į tokį pat birbiantį ir net tų teisių nereikės.
Jei nori būti turistas, važiuok į Turkiją, o mes keliaujam. Todėl vietinis maistas, vietiniai žmonės, traukiniai su kietais gultais ir benzinas iš plastikinio butelio yra daug patraukliau nei patogumai.
Viena diena šioje kelionėje kainuos mažiau nei bilietas į kino filmą Lietuvoje. O visa kelionė – mažiau nei ilgasis savaitgalis Nidoje (žinoma, jei neturi tetos su butu šalia kopų). Laukite mūsų nuotykių, kurie turėtų įkvėpti keliauti ir jus!“
