Daugiau kelionių istorijų ir fotoreportažų rasite autoriaus tinklaraštyje „Kelionių architektai“
Daug kam atrodo, kad XXI amžiuje „urviniai žmonės“ gali egzistuoti tik progreso nemačiusiuose pasaulio užkampiuose. Bet gal nustebsite sužinoję, kad net ir šiandien urvuose tebegyvenama, o tokių vietų toli ieškoti nereikia. Geriausias pavyzdys būtų Gvadiksas, esantis Ispanijoje. Apie Gvadiksą bei kitus urvus – gyvenamus ir nebe – tokiose šalyse kaip Iranas ar Gruzija šiandien ir papasakosiu.
Gvadiksas, Ispanija
Valanda kelio nuo vienos žymiausių Ispanijos vietų – Alambros – ir jūs jau esate Gvadikse (angl. Guadix).
Nors Andalūzijoje yra daug vaizdingose vietose įsikūrusių kaimų su baltai dažytais namais, Gvadiksas yra išskirtinė vietovė ne tik Ispanijoje: jo „urvinių namų“ kvartalas yra didžiausias Europoje.
Čia daugiau nei 2000 tokių būstų, be to, yra ir bažnyčių ar restoranų. Seniausiems urvams jau apie 1000 metų, o didžioji dalis jų buvo pastatyti XV–XVI a. Nepamenu kitos vietos, kurioje būčiau jautęsis taip keistai: atrodo, vaikštau po kalnus, o išeina, kad trankausi kažkieno namų stogais, ir tik balti kaminai išduoda, kur esu.
Nepamenu kitos vietos, kurioje būčiau jautęsis taip keistai: atrodo, vaikštau po kalnus, o išeina, kad trankausi kažkieno namų stogais, ir tik balti kaminai išduoda, kur esu
Vietos žmonės (ispaniškai vadinami „trogloditas“) dėl tokių lankytojų kaip aš nepyksta.
Priešingai: dalis jų rengia turus po savo namus ir mielai aprodo savo buitį ar bent jau persimeta keliais žodžiais.
Daugelis net nenori pagalvoti apie persikėlimą į modernesnius būstus, o ir kam to reikia, kai urvai ne tik puikiai išlikę, bet dar ir nuo didžiulių vasaros karščių apsaugo.
O jei sugalvosite čia apsistoti – ne bėda: dalis būstų yra nuomojami turistams, tad turite visus šansus pasijausti „urviniais žmonėmis“.
Meimandas, Iranas
Tas, kas mums, europiečiams, atrodo sena, iraniečiams kelia tik šypseną. Štai kad ir urvais nusėtas Meimando kaimas: jį drąsiai būtų galima vadinti Gvadikso proproproseneliu, mat čia žmonės nuolatos gyveno daugiau nei 2000 metų.
Šiandien šis kaimas – laikomas vienu seniausių Irane – yra gerokai pasikeitęs: iš 400 kažkada išskaptuotų urvų telikę 90, o juose nuolat gyvena tik apie 150 žmonių.
Atšiaurios Irano žiemos ir ypač karštos vasaros verčia kai kuriuos Meimando gyventojus išsikraustyti kitur, o dalis jų grįžta čia tik tada, kai temperatūros tampa labiau pakeliamos. Būtent tuo metu – pavasarį ir rudenį – čia atvyksta ir smalsesni, įvairovės ieškantys turistai, keliaujantys po šalį ne tik dėl fantastiškų mečečių ar dykumų peizažų.
Reikia pripažinti, kad šiek tiek suveikia ir Meimandui skirtas UNESCO pasaulio paveldo objekto statusas. Apsigyventi galima ir čia – dalis urvuose įrengtų būstų yra nuomojami keliautojams. Tačiau, skirtingai negu Ispanijoje, didelių patogumų tikėtis nereikia: pavyzdžiui, urvuose nėra įrengto vandentiekio, ventiliacija irgi minimali. Bet gal tai ir yra tikroji egzotika?
Upliscichė, Gruzija
Dažnas lietuvis savo kelionę po šią svetingą šalį pradeda Kutaisyje – patogūs tiesioginiai skrydžiai prie to neabejotinai prisideda. Pusiaukelėje iš Kutaisio į Tbilisį verta užsukti ir į Upliscichę – miestą-tvirtovę, iškaltą urvuose.
Kalnuotoje Gruzijoje tokių miestų-tvirtovių ar vienuolynų yra ne vienas: užtektų paminėti Vardziją ar David Garedži. Tačiau kai laikas ribotas ar kai toli nuo pagrindinių kelių nuklysti nesinori, Upliscichė gali tapti įdomiu sustojimu kelioms valandoms.
Skirtingai nei Irane ar Ispanijoje, čia jau senų seniausiai niekas negyvena, nors piko metu Upliscichėje buvo priskaičiuojama apie 20000 žmonių.
Viskas pasikeitė XIII amžiuje, kai miestą negrįžtamai nusiaubė mongolai. 1957 m. archeologams čia gerokai pasikapsčius, atsivėrė kažkada buvusių šventyklų, požeminių tunelių, gyvenamųjų ir ūkinių patalpų kontūrai. Apsilankyti čia smagu ne tik dėl urvų: užkilus į viršų, atsiveria ir nuostabūs Mtkvario upės slėnio peizažai.
Daugiau kelionių istorijų ir fotoreportažų rasite autoriaus tinklaraštyje „Kelionių architektai“