Praėjusių metų liepą G.Klimienė – kaip projekto „Klimatosūkis“ jaunoji ambasadorė – keliavo į Centrinėje Amerikoje esančią Gvatemalą – šalį, kuri žymi savo istoriniu palikimu, gamtine įvairove ir gyvomis senosiomis vietos gyventojų tradicijomis.
Gvatemala šiaurėje ribojasi su Meksika, šiaurės rytuose – su Belizu, o pietryčiuose – su Hondūru ir Salvadoru, taip pat su Ramiuoju vandenynu ir Karibų jūra. Šios tarptautinės misijos dalyvių tikslas buvo iš arti pamatyti, kaip klimato kaita yra paveikusi vietos žmonių gyvenimą ir svarbius klimato kaitos klausimus parvežti į Europą, į savo šalis.
Gintarė pasakoja, kad Gvatemaloje viešėjo jau antrą kartą. Pirmasis buvo 2016-aisiais, kai juodu su vyru Mantautu keliavo nuo Kanados iki Panamos.
Keliaudami su vyru aplankėme visas Centrinės Amerikos šalis, visos jos susiduria su panašiais iššūkiais, kurių vieni didžiausių – skurdas ir korupcija.
„Visos šalys, kurios yra piečiau nuo JAV, laikomos besivystančiomis. Vienų valstybių ekonomika stipresnė, kitų – silpnesnė. Keliaudami su vyru aplankėme visas Centrinės Amerikos šalis ir galiu pasakyti, kad iš esmės visos jos susiduria su panašiais iššūkiais, kurių vieni didžiausių – skurdas ir korupcija.
Kai pirmą kartą keliavau po Gvatemalą, mane labai sukrėtė, koks didelis gali būti skurdas. Kai kur jis yra iki tokios ribos, kad net labai stipriai šokiruoja. Tada sakiau, kad daugiau nenoriu čia grįžti.
Projektas iš pradžių buvo planuojamas Nikaragvoje, bet pakitus politinei situacijai po karo Ukrainoje pradžios, kai buvome informuoti, kad misijos dalyvių socialinių tinklų profiliuose negali būti jokių palaikymo žinučių Ukrainai, jis buvo perkeltas į Gvatemalą“, – pasakoja Gintarė.
Šioje Centrinės Amerikos šalyje misijos dalyviai praleido tris savaites. Viešėjo jos sostinėje Gvatemaloje, senojoje sostinėje Antigvoje, miesteliuose aplink Atitlano ežerą, kurį supa trys ugnikalnių kūgiai, o pakrantėse įsikūrusios majų (cutuchilių, kakčikelių) gyvenvietės.
„Kelionėje kiekvieną dieną leidome apsupti vietos bendruomenės, aktyvistų, organizacijų atstovų, taigi ne tik pamatėme, bet ir turėjome galimybę pabendrauti su tais žmonėmis, išgirsti jų istorijas, iš arti pamatyti, kaip jie gyvena, – sako pašnekovė ir priduria:
– Pastebėjau, kad labai dažnai žmonės Lietuvoje neįsivaizduoja, ką reiškia gyventi besivystančioje valstybėje. Galbūt Lietuvą nurašo lygindami su labai stipriai išsivysčiusiomis, pažengusiomis šalimis, bet pamačius, kaip gyvena žmonės valstybėje, kurioje yra rimtos skurdo, nepritekliaus, nelygybės, ypač kalbant apie vyrus ir moteris, čiabuvius, kolonialistų palikuonis, ekonominės problemos, požiūris pasikeičia.
Būnant ten ir išgirstant mažumų balsą susidaro visas vaizdas, kokia yra tikroji situacija. Ir kokią žinią mes turėtume parnešti į Europą, į Lietuvą, apie tai, kokie turėtų būti mūsų, išsivysčiusios valstybės, sprendimai, kurie padėtų įveikti turbūt didžiausią globalią problemą – klimato kaitą. Ir to negalima padaryti be klimato teisingumo. Būdami ten mes nagrinėjome klimato teisingumo problemą. Sakau „problemą“, nes to teisingumo absoliučiai nėra.
Mes, išsivysčiusios Vakarų pasaulio valstybės, istoriškai esame atsakingos už tai, kad mūsų šiandienos geras gyvenimas yra tik dėl to, jog yra vadinamosios valstybės kreditorės, kurios savo ekonomika niekaip negalėjo prisidėti prie klimato kaitos, bet išgyvena didžiausius padarinius: kalbant apie sausras, potvynius, stichines nelaimes, sezonų pasikeitimus. Ir tose valstybėse, kuriose yra skurdas, badas, bet koks suniokotas derlius yra kritinė problema. Ten žmonės ne tik negali prasimaitinti, bet negali ir užsidirbti.“
Kaip gyvena Gvatemalos žmonės? Kas tuose kraštuose išduoda klimato kaitą? Kokią svarbią žinią parsivežė misijos dalyviai – kas ir ką turėtų daryti, kad tų žmonių kasdienybė būtų lengvesnė, o klimato kaitos pokyčiai mažėtų? Apie tai kalbamės su klimatosaugininke G.Klimiene.
– Gintare, ką pamatėte Gvatemaloje – kaip ten gyvena žmonės?
– Labai priklauso nuo to, kurioje valstybės dalyje esi. Sostinėje galima pamatyti šiek tiek geresnį gyvenimą ekonomine, finansine prasme, atokesnėse vietovėse žmonės verčiasi sunkiau. Jau nekalbant apie tai, kad kai kurios gyvenvietės yra įsikūrusios aktyvaus ugnikalnio teritorijoje, ir, kai 2018 m. jis išsiveržė, jas užliejo.
Akivaizdu, kad gyventi tokiose vietovėse – per daug pavojinga. Bet kadangi ši valstybė yra stipriai paveikta skurdo ir korupcijos, žmonės arba gyvena mieste su tikimybe, kad neprasimaitins, arba tokiose teritorijose su tikimybe, kad bent kažkiek iš žemės ūkio galės prasimaitinti ir gauti šiek tiek pajamų pardavinėdami cukranendres, kavos pupeles, kukurūzus. Tačiau tada tokie dalykai kaip sveikatos apsauga, švietimas, elektra, vandentiekis tampa nebeprieinami.
Kai kurios gyvenvietės yra įsikūrusios aktyvaus ugnikalnio teritorijoje, ir, kai 2018 m. jis išsiveržė, jas užliejo.
Gvatemaloje tikrai daug skurdo. Elementarus pavyzdys, kai keliaudami sustojome, kad galėtume nueiti į tualetą. Aišku, tualetų ten tokių, kokius įsivaizduojame, nėra. Pasiprašėme pas žmogų, kuris turi krautuvėlę, įkurtą pašiūrėje. O tualetas – tiesiog žemėje iškasta skylė ir apsupta pledu – taip suteiktas privatumas. Norėdami atsidėkoti ėjome pas jį apsipirkti. Tokiose krautuvėlėse žmonės pardavinėja gaiviuosius gėrimus ir užkandžius. Tai jiems yra galimybė užsidirbti bent šiek tiek pajamų.
Tas žmogus, kaip supratome, nemato. Su juo dirba dukrytė. Ji tėvui pasako, kas ką perka, šis jai – kiek kainuoja. Duodi pinigus vaikui, o ji – tėvui. Man atrodo, šis pavyzdys geriausiai parodo, kas yra skurdas.
Lankėme vietos amatininkus, kurie užsiima keramika. Aš pati ja užsiimu, tad man buvo labai įdomu pamatyti, kaip pas mus ir pas juos vyksta tas procesas. Buvau šokiruota, kaip ten žmonės bando užsiimti tokiu verslu – turi keramikos studijėlę, kurią surentė iš to, ką rado, ten net nėra normalių sienų, grindys kiauros, ir žmonės ten dirba visą dieną, kad galėtų pardavinėti labai gražių raštų darbus. Tai parodo, kaip ten sunku prasiversti, nors žmonės turi ir noro, ir tokį poreikį. O svarbiausia – norą kurti, daryti, o ne prašyti išmaldos.
Kalbant apie infrastruktūrą, kadangi valstybė tam tikrose vietovėse neketina tiesti kelių, jos pavasarį ar lietingesniu laikotarpiu tampa sunkiai pasiekiamos, o žmonės – tarsi atkirsti nuo visko: medicinos, susisiekimo ir t. t.
Architektūros ten irgi beveik nėra. Iš ko galėjo, iš to susirentė namą. Dažniausiai pamatysi iš namų kyšančius tokius tarsi strypus, lyg būtų nebaigtos statybos. Taip vietiniai apeina nekilnojamojo turto mokestį, nes kitaip žmonės neišsimokėtų.
Arba, tarkime, nėra vandentiekio. Žmonės naudoja tvenkinio, upelio, kritulių vandenį. Bet, pavyzdžiui, Panachačelis – didžiausias Atitlano ežero miestelis, o nuotekų sistemos ten nėra, todėl viskas suteka į ežerą.
Buvome pas kelis vietinius, kurie išvis neturi jokio vandens ir eina jo semtis iš upelio. Vietiniai turi didesnį atsparumą visiems mikroorganizmams, kurie ten yra išplitę, nei mes, bet ir jie suserga, nėra apsaugoti nuo ligų, kurios plinta per vandenį.
– Tai kokį vandenį geria žmonės?
– Yra vietų, kuriose jie gali prisipilti natūralaus vandens, arba jį perka. Ten, kur mes gyvenome, buvo įstatytas vandens filtras, bet mes gyvenome pas vakarietį.
– Kas tuose kraštuose išduoda klimato kaitą?
– Vietos gyventojai ne tik kenčia dėl vandens trūkumo – neužaugus derliui jie priversti nepilnavertiškai maitintis, prasideda įvairūs sveikatos sutrikimai.
Anksčiau užaugindavę du derlius per vieną sezoną, dabar Gvatemalos žmonės nebesupranta, kada prasideda ir kada baigiasi liūtys. Lietus numuša žemėn dar nesunokusius vaisius, neleidžia užaugti normaliam kukurūzų derliui. O blogiausia, kad intensyvias liūtis keičia kiekvieną lašą drėgmės iš gamtos išsiurbianti sausra.
Lankėmės kavos plantacijose, matėme kavamedžių lapelius, paveiktus ligos, kuri susijusi su besikeičiančiu klimatu. Čia buvo paskutinis žmonių išsigelbėjimas, siekiant pragyventi, prasimaitinti – gyventi pavojingoje teritorijoje ugnikalnio pašonėje ir bandyti parduoti kavą. Bet negali, nes klimatas keičiasi, jie nuolatos pažeidžiami, o kitų variantų neturi.
Dar vienas pastebėjimas – ten žmonės yra labai žemi. Iš vienos pusės tai – genetika, iš kitos – jų mityba yra labai skurdi. Tai atsiliepia jų sveikatai ir kūno gebėjimui prisitaikyti prie klimato kaitos. Tie žmonės neatsparūs ir ligoms. Ir klausimas, ar mes Europoje priimdami įvairiausius politinius sprendimus į tai atsižvelgiame? Ar atsižvelgiame tik į tai, kaip viską daryti, kad stipriai nenukentėtų mūsų ekonomika.
Gvatemala yra labai maža valstybė, kuri reprezentuoja didžiausią gyventojų dalį pasaulyje, atsižvelgiant į tai, kad tokių besivystančių valstybių yra labai daug.
– Pokalbio pradžioje kalbėjome, kad mes Lietuvoje klimato kaitos taip smarkiai kaip kitos šalys nejaučiame ir galbūt dėl to dažnu atveju nesuprantame ir neįvertiname šios problemos. Kas lemia stipresnius klimato kaitos pokyčius Gvatemaloje?
– Čia ir esmė, mes Lietuvoje gyvename taip, kad mums pavojaus nekelia nei ugnikalnis, nei žemės drebėjimai, kas yra Gvatemaloje. Ir pas mus klimato kaita nepasireiškia taip intensyviai kaip atogrąžose. Ten – didžiausia saulės spinduliuotė, musoniniai vėjai, tropinės liūtys arba lietaus trūkumas.
Lietuvoje irgi tenka pamatyti klimato kaitos apraiškų: jei jau užeina liūtis – pila kaip iš kibiro. O ką reiškia pilti kaip iš kibiro žemės ūkiui, kuris yra pažeidžiamas? Dabar turime galimybę su kombainais viską sutvarkyti, o ten – didžiulis plotas, suplojo augalą, ir viskas – nebėra derliaus. Tas pats ir, jei užklumpa sausra, o gyvenvietė neturi vandentiekio.
Kalbėdami apie klimato kaitą vartojame dvi pagrindines sąvokas: pažeidžiamumas ir atsparumas. Mūsų ir jų valstybių pažeidžiamumas labai stipriai skiriasi. Mūsų, palyginti su tų kraštų, yra mažas.
Kitas klausimas – atsparumas, t. y. gebėjimas prisitaikyti ir tai atlaikyti. Mes tiek Lietuvoje, tiek Europoje esame gana prisitaikę. Jei būtų didelės sausros, turime institucijas, kurios mums gali padėti kompensuoti problemas dėl žemės ūkio, o jie neturi tvirtų institucijų, kurios galėtų paremti verslus. Paprastas pavyzdys: mes turime įsidiegę sistemą, kai gauname į mobiliuosius telefonus įspėjimą dėl oro sąlygų – labai stiprios audros ar didelio smogo. Kitos šalys to neturi, ir ne tik besivystančios, teko susidurti ir išgirsti, kad net Vokietija to neturi.
– Ar patys gvatemaliečiai suvokia klimato kaitą? Pavyzdžiui, kad ligų pagauti augalai yra to padarinys? Ar tas mintis jiems atveža atvykėliai?
– Negalėčiau atsakyti, kas pirmas apie tai pasakė, bet įvairios švietimo organizacijos daug prie to prisideda. Ten žmonės tikrai pastebi, kad klimatas keičiasi, kad kažkas yra negerai. Majų palikuonys turi savo senąjį tikėjimą, jie tiki, kad iš gerumo, ryšio su dvasiomis, gamta, jie gali kažką atstatyti. Bet mes iš mokslinės pusės žinome, kad, deja, maldos ir ryšys su gamta čia jau nebepadės. Nes mes esame praradę bet kokią maldą, ryšį su gamta. O mūsų ekonominis pajėgumas yra stipresnis.
– O patys žmonės savo kasdieniame gyvenime daro ką nors, kad prisidėtų prie klimato kaitos pokyčių mažinimo?
– Gvatemaliečiai atidžiai seka klimato pokyčius, stato bendruomenines meteorologines stoteles ir siekia įsigilinti, kokiais būdais galėtų prisidėti prie klimato kaitos. Pradeda kovoti už drėgmę šiek tiek sulaikančio miško išsaugojimą arba atsodinimą.
Bet iš esmės klimato kaitos mažinimo konceptai yra skirti mums, Vakarų valstybėms. Mes turime pažaboti savo vartojimą ir keisti pasaulėžiūrą šiuo klausimu. Negalime iš jų tikėtis, kad jie priims tuos pačius sprendimus, nes mes gyvename gerai, o jie – ne.
– Kokią žinią parvežėte tiek Lietuvai, tiek Europai – kas ir ką turi daryti, kad klimato kaitos pokyčiai mažėtų?
– Na, šiandien mes, kalbu apie Europos valstybes, darome nepakankamai. Neprisiimame atsakomybės, kad klimato kaita yra mūsų šiandien turimo gero gyvenimo paimtas kreditas. Ir dabar turime jį grąžinti.
Kaip tai padaryti? Vienas būdų – keisti visą savo ekonomiką, prisitaikant prie atsijauninančios energijos, tvarumo – tiek versle, tiek politikoje, tiek asmeniniame gyvenime. Išleisti įstatymus, kurie mus labiau apribotų, pažabotų mūsų indėlį į klimato kaitą.
Kitas dalykas – turime padėti besivystančioms valstybėms, kad jos galėtų finansuoti savo augimą, prisitaikydamos prie klimato kaitos padarinių: kad galėtų leisti sau infrastruktūrą, sveikatos apsaugą, švietimą ar išsaugoti žemės ūkį.
Turime padėti besivystančioms valstybėms, kad jos galėtų leisti sau infrastruktūrą, sveikatos apsaugą, švietimą ar išsaugoti žemės ūkį.
Turime jiems padėti suteikdami ne tik finansus, bet ir, jeigu reikia, technologinę pažangą, vadinasi, turime investuoti ir tuo pačiu sumažinti tam tikrų sprendimų kainą. Visiškai nesvarbu, ar tai yra atsinaujinanti energija, kurią turime patys atrasti, išbandyti, finansuoti ir išleisti į rinką mažesne kaina, ar pasiūlyti ekspertus, kurie gali padėti, patarti, kaip įkurti infrastruktūrą, reformuoti švietimą ir pan.
Esu girdėjusi tokių pasakymų: tai mes galime ateiti ir sutvarkyti. Čia yra kolonialistinis požiūris. Mes, ambasadoriai, esame atsakingi už tai, kad parneštume problemą, kurią pas save turime susitvarkyti. Pavyzdžiui, pasižiūrėti, kaip leidžiame įstatymus, kalbant apie CO2 išmetimą arba vartojimą, ko reikalaujame iš valstybių, iš kurių perkame produktus, ar žinome, iš kur ateina daiktai, kokį ekologinį ir etinį pėdsaką jie paliko.
Buvo idėja Europos mastu siūlyti įstatymą, kuris apibrėžtų Europos šalių finansinį indėlį toms besivystančioms šalims.
– Kaip tą žinią skleidėte grįžę iš misijos?
– Jaunieji ambasadoriai dalyvavo renginiuose, aš pati kalbėdama daugiau atkreipiu dėmesį per kavos, kakavos, šokolado prizmę, nes mes kasdien vartojame produktus iš tų besivystančių valstybių. Jeigu turime dvidešimt rūšių šokolado, gal galime paieškoti tam tikro ženkliuko, kuris reikštų sąžiningą mokestį ir taip bent truputį pagerintume sąlygas žmonėms už Atlanto.
Buvo sukurta tarptautinė peticija, kuri vis dar yra aktyvi. Žmonės iš Gvatemalos lapkritį buvo atvykę į Briuselį, susitiko su europarlamentarais, taip pat nuvyko į klimato kaitos konferenciją COP Egipte, pasidalijo, kaip jie gyvena ir ką išgyvena. Kažkokių teisinių sprendimų dar nėra priimta. Tiesiog pati žinią yra skleidžiama.
Misiją rengusio 8 Vidurio ir Rytų Europos šalių projekto „Game On“ dalyviai kuria mokymus apie klimato kaitą. Viena temų – klimato teisingumas kaip sąvoka, reiškinys.
Aš pati užsiimu ir švietėjiška veikla: savo pamokose esu įtraukusi klimato kaitos, klimato teisingumo temas. Labai svarbu mokyklose tai integruoti, mokinių švietimas yra mano misija. Nuo kitų mokslo metų bus diegiamos naujos bendrosios ugdymo programos, kuriose klimato kaitos, klimato teisingumo temos beveik nėra paminėtos. Ką aš galiu kaip mokytoja daryti? Šviesti mokytojus. Taigi praėjusį rudenį darėme renginį su mokytojomis, kalbėjome apie šių temų svarbą mokyklose.
– Dar grįžtant prie pačios Gvatemalos – daug pasakojote, kaip ten gyvena žmonės. O kokį įspūdį paliko patys gvatemaliečiai?
– Iš tiesų pastebėjome, kad visi tie, kurie su mumis bendravo, pasikviesdavo mus į namus, yra be galo šilti žmonės. Kalbėdavo apie problemas, bet visada su šypsena. Ir dar kas mane labai stebino, kad ateidavome pas kokią šeimyną, o ji mus dar ir pavaišindavo. Atrodo, patys nieko neturi, bet priima, pamaitina ir dar vaisių nuskina. Jų širdys atviros viskam. Po tų trijų savaičių tikrai buvo sunku palikti Gvatemalą, nes žmonių šiltumas buvo toks įtraukiantis. Supratau, kad mes Europoje esame labai nebetekę to žmogiško šilto ryšio, būrimosi į bendruomenes ir bendruomenės, o ne savo asmeninio, gerovės siekimo.
Ir dar toks paradoksas: kai grįžinėjome namo, Varšuvos oro uoste laukėme skrydžio į Vilnių, apsidairėme – sėdi visi nelaimingi. Gvatemaloje praleidome tris savaites tarp visiško skurdo ir begalės šypsenų. Gyvename taip patogiai ir sugebame būti tokie nelaimingi, o ten žmonės, visko stokodami, nesiliauja šypsotis.
– Ar Gvatemaloje aktyvus turizmas?
– Ne itin. Daugiausia iš Centrinės Amerikos šalių turistų sulaukia Kosta Rika ir Meksika, Nikaragva sulaukdavo daug turistų iš JAV. Visur yra turizmo, tik jis mažiau patogus, nes keliauji ir matai baisų skurdą. Tie, kurie turistauja, o ne keliauja, paprastai į tokias valstybes nevyksta. Jos tinkamos tiems, kurie suvokia, kad bus atvejų, kai neturėsi švaraus vandens, kai tualetas bus tiesiog skylė žemėje ir pan.
Bet Gvatemaloje tikrai yra, ką pamatyti: pradedant nuo gamtos, fantastiškai gražių augalų, baigiant majų civilizacijos palikimu. Sostinėje turizmas gana išvystytas, nutiesti keliai, yra visokių atrakcijų. Nemažai turistų matėme senojoje sostinėje Antigvoje – labai gražus kolonialistinis miestelis, bet jie daugiausia iš Pietų arba Centrinės Amerikos.
– O kaip dėl saugumo?
– Ten keliauti saugu, aišku, yra vietų, kur sutemus geriau nevaikščioti. Bet ir Europoje jų yra. Apskritai, kiek teko patiems keliaujant įsitikinti, vietiniai yra širdingi, jie neturi tikslo paimti tave apsukti aplink pirštą. Ta pati Meksika – visi gąsdino, kaip ten bus nesaugu, buvome įsibauginę, bet visiškai sugriuvo tos baimės. Taip, ten daug korupcijos, ypač pasienyje, Meksiko mieste, bet patys žmonės – atlapaširdžiai, darbštūs.
Pastebėjome, kad visoje Centrinėje Amerikoje žmonės neelgetauja, to matėme tikrai labai mažai. Jie siekia tau ką nors parduoti ar nuvalyti automobilio langus, kol stovi prie raudono šviesoforo, siūlosi padaryti bet ką, kad užsidirbtų, bet ne tiesiog paprašytų. Ir jie nėra įkyrūs: jei pasakai „ne“ – atsitraukia.
– Kokį patarimą duotumėte tiems, kurie nutartų aplankyti Gvatemalą?
– Tokiose šalyse su savimi būtina turėti dezinfekcinio skysčio, o jei neaiški valgomo maisto ar vandens kilmė, prieš juos vartojant išgerti spiritinio gėrimo. Ir dar patarimas – jei ruošiatės vykti į tokią šalį, dar savaitę prieš kelionę pradėkite gerti gerąsias žarnyno bakterijas ir tai tęskite, kol keliausite. Tada didesnė apsauga ir tikimybė nesusirgti jokiais žarnyno sutrikimais.
