Nuolatinė pėsčiųjų žygių ir įvairių aktyvaus laisvalaikio renginių dalyvė D.Jankauskaitė vienu ypu daugiausiai yra įveikusi 100 kilometrų.
D.Jankauskaitė dalyvavo ir vasario 23 dieną Varėnoje vykusiame „Žiemos žygis'19 su Gjensidige“. Įveikusi maksimalų atstumą – 27 kilometrus – per šiuos metus Daiva jau yra nuėjusi 167 kilometrus.
– Daiva, kaip apskritai sugalvojote tokį metų iššūkį – nueiti tūkstantį kilometrų? Kaip skaičiuojate savo nueinamus kilometrus?
– Žygiai yra mano hobis, kurį pastaruoju metu buvau apleidusi. Dėl intensyvėjančios dienotvarkės juose pradėjau dalyvauti vis rečiau ir rečiau. Lyg ir suvokiau, kad man to trūksta, bet vis nerasdavau laiko ar motyvacijos.
Galiausiai įsisukau į namai-darbas-namai ratą ir supratau, kad toliau taip tęstis tiesiog nebegali. Išsikėliau tikslą grįžti į žygius. Kad būtų įdomiau, sugalvojau konkretų skaičių – tūkstantį kilometrų.
Nešoviau „iš oro“. Įvertinau, kiek per metus nueiti yra realu. Tam, kad motyvacija būtų didesnė, nuėjus tūkstantį kilometrų sau pažadėjau dovaną.
Kasdienio vaikščiojimo neskaičiuoju. Su draugais juokavau, kad tiek kilometrų „susukčiau“ vaikščiodama iš kambario iki šaldytuvo ir atgal. Bet taip juk neįdomu.
Skaičiuoju tik papildomus pasivaikščiojimus ir tik tokius, kurių metu „prisuku“ ne mažiau, nei penkis kilometrus.
Kai apie šį iššūkį parašiau socialiniame tinkle, prie manęs prisijungė keli draugai. Bet taisyklė yra tokia – kiekvienas varžomės ne tarpusavyje, o tik pats su savimi. Svarbiausia ne prieš kažką laimėti. Svarbiausia – gyventi kiek aktyviau ir daryti tai, kas patinka.
– Minėjote, kad anksčiau aktyviau dalyvaudavote pėsčiųjų žygiuose. Kiek metų jau taip leidžiate laisvalaikį?
– Nuo 2004 metų. Tuos metus atsimenu gerai, nes būtent tada ėjau į pirmąjį savo žygį.
Ėjome keturias dienas po 40 kilometrų, iš viso – 160 kilometrų. Pirma diena neišgąsdino, antrą dieną skundžiausi, trečia buvo labai sunki, bet motyvavo tai, kad perkopiau pusę reikiamo nueiti kilometražo.
Ketvirtos dienos net neatsimenu. Matyt, susimaišė viskas – vieną akimirką džiaugiesi, kad paskutinė diena, kitą – sukandi dantis iš skausmo ir galvoji, kad daugiau tiesiog nebegali.
Tada skambinau tėčiui ir sakiau: „Labas, tik norėjau pasakyti, kad aš vis dar einu, bet man labai sunku“. Pamenu, kai grįžusi į kareivines (nes žygį organizavo karinis dalinys) ėjau į dušą ir su savimi nešiausi taburetę. Kitaip kojos tiesiog nebelaikė. Nuostabus jausmas, kai atsisėdau ir atsisukau šiltą vandenį.
– O kiek kilometrų galite nueiti nepavargdama, nejausdama diskomforto?
– Per daugelį žygiavimo metų supratau, kad tai priklauso nuo to, kaip dažnai ir kokius atstumus vaikštai. Kitaip sakant, kiek esi išsitreniravęs. Kadangi praėjusiais metais vaikščiojau mažai, šiuo metu nepavargdama galiu nueiti tik apie 30-35 kilometrus.
Maždaug po tiek kilometrų pradeda plaukti mintys apie namus, poilsį, draugus ir panašios. Po maždaug 50 kilometrų tai virsta ne šiaip mintimis, bet rimtais pamąstymais, ką gyvenime darau ne taip, kad šitaip kankinuosi. Kas mane privertė eiti? (juokiasi)
– Kur, jūsų nuomone, yra pėsčiųjų žygių žavesys? Kodėl žmonės eina?
– Manęs labai dažnai klausia, kodėl einu. Visada atsakau, kad nežinau ir einu todėl, kad sužinočiau. Kai atsakymą rasiu – neisiu (juokiasi). Jei rimtai, tikrai nežinau.
Kai eini didelį atstumą, atrodo, kad daugiau tikrai niekada gyvenime neisi. Bet, žiūrėk, pailsi, išsimiegi ir po kelių dienų jau registruojiesi į kitą žygį. Tai kaip liga. Vieni negali mesti rūkyti, kiti – gerti, o aš negaliu mesti eiti.
Dar manau, kad panašios veiklos prisideda prie žmogaus charakterio, jo požiūrio formavimosi, priverčia kitaip pažvelgti į kasdienes smulkmenas.
Nebeverkiu dėl nulūžusio nago ar pritrintos pūslytės, nes žinau, ką reiškia kai nagai apskritai nusilupa, o per pūsles sunkiai įkiši koją į batus. Čia visiškai nėra kuo didžiuotis, žinoma, bet noriu pasakyti, kad skausmas ir problemos, kurias patiri eidamas 50 ar daugiau kilometrų, užgrūdina ir padaro kasdienį gyvenimą lengvesniu.
– Žygiuose dalyvauja šimtai, tūkstančiai žygeivių. Būna pažinčių, naujų draugų?
– Sutikau daug nuostabių žmonių. Ne su visais jais tapome gerais draugais, bet daugelį susitinku vis kituose žygiuose. Kai nusprendžiu kuriame nors žygyje dalyvauti, niekada nesuku galvos, ką pasiimti į kompaniją. Žinau, kad nuvažiuosiu į starto vietą ir ten tikrai sutiksiu pažįstamų žmonių, su kuriais jau esu kažkur ėjusi.
– Koks skirtumas eiti vasarą ir žiemą?
– Ėjimas turi savo žavesio visais metų laikais. Atrodytų, kad vasarą turėtų būti maloniau, bet Lietuvoje jos lietingos ir nebūtinai oras būna geras. Taip pat gali būti per karšta. Puikiai pamenu žygį, kai ėjome dvi dienas po 32 kilometrus. Buvo svilinantis karštis, trasa daugiausiai driekėsi ne miške, o po atviru dangumi. Tikrai daug sunkiau, nei šaltuoju metų laiku.
Aš pati dažniau žygiuoju rudenį arba pavasarį, kadangi turiu pomėgių, kuriais galiu užsiimti išskirtinai tik vasaros metu. Pavyzdžiui, plaukioju vandenlentėmis.
Beje, šiemet turėjome nuostabią žiemą. Vieno žygio metu negalėjau atsigrožėti sniege paskendusia gamta. Jei neišlįsčiau iš miesto – niekada to nepatirčiau.
– Kuris žygis jums buvo sunkiausias?
– Pajūrio žygis, kai pasirinkau ilgiausią – 100 kilometrų – trasą. Ėjau parą. Vienas dalykas, kurį aiškiai supratau: viskas yra mūsų galvoje. Sunkiausia einant yra „susitarti su savimi“ ir nesustoti. Pamenu, kad apie 3 valandą ryto nusprendžiau, kad toliau nebeeisiu.
Priėjusi artimiausią poilsio punktą išsitraukiau miegmaišį ir atsiguliau pamiegoti. Žadintuvą nusistačiau 6 valandai ryto.
Kai pabudau, buvo prašvitę, jaučiausi šiek tiek pailsėjusi. Nutariau nueiti iki dar vieno poilsio punkto, ir eidama sutikau tokį patį „šleivą-kreivą“ žygeivį. Vienas kitą palaikydami po truputį judėjome link finišo.
Tik, deja, jo nepasiekėme. Savo telefonuose abu turėjome programėles, kuriomis matavome nueitą atstumą. Lygiai ties paskutiniu punktu mums abiems parodė 100 kilometrų. Ir tai buvo visiškas psichologinis lūžis, neva tiek, kiek priklausė, jau nuėjome. Sėdėjom ant žemės ir sakėm visiems: „Vežkit mus namo!“.
Žygį ten ir baigėme, nors esu įsitikinusi, kad jei būtume norėję, būtume pasiekę finišą, iki kurio buvo likę maždaug aštuoni kilometrai.
– Gal galite pasidalinti patarimais, kurie praverstų pradedantiems žygeiviams?
– Manau, kad pradžia turėtų būti nedideli 10-15 kilometrų atstumai, o jiems kažkaip ypatingai ruoštis tikrai nereikia. Svarbu patogi avalynė, šiek tiek maisto ir vandens.
Gal kiek sudėtingiau, jei einate ne vasaros metu. Tada reikėtų tinkamai apsirengti, kad neperkaistumėte, bet ir nesušaltumėte. Vėliau, einant didesnius atstumus, svarbu pasirūpinti specialiai tam pritaikyta avalyne, kuri idealiai jums tiktų, apsaugotų nuo numušimų, laikytų koją stabiliai bei užtikrintų maksimalų komfortą.
Svarbu atsižvelgti į oro sąlygas, jei reikia – pasiimti lietpaltį, jei saulėta – kremo nuo saulės, kepuraitę. Einant dažnai ir ilgus atstumus vertėtų pagerti kokių nors vitaminų ar papildų.
– Per metus nueiti tūkstantį kilometrų – tai tikrai daug. Mat nežygeiviui, matyt, tokius skaičius suprasti sunku.
– Ne, per metus tai nėra didelis atstumas. Tai apie 80 kilometrų per mėnesį, o skaičiuojant kitaip – 20 kilometrų per savaitę arba po penkis kilometrus keturias dienas per savaitę.
Viduryje savaitės man asmeniškai trūksta laiko, kadangi intensyviai dirbu, taip pat turiu kitų veiklų. Todėl mėgstu juokauti, kad protingi žmonės eina dažnai, bet po mažai, na, o aš... Rečiau, bet po daug.
Apie žygį
„Žiemos žygis'19 su Gjensidige“ Varėnos apylinkėse vyko pirmą kartą.
Pasak jo organizatoriaus „TrenkTuro“ atstovų, Dzūkijos miškais ir pamiškėmis žygiavo 3,5 tūkst. dalyvių.
Į pėsčiųjų žygius įsitraukia vis daugiau jaunų žmonių. Pomėgis eiti suvienija bei įtraukia ir verslo bendrovių kolektyvus, kurie tarpusavyje varžosi dėl daugiausiai kartu nueitų kilometrų skaičiaus.
Žiemos žygyje gausiausiai dalyvavo draudimo bendrovė „Gjensidige“ – jos komandoje ėjo virš 150 žygeivių. „Gjensidige“ yra pripažinta aktyviausiai pėsčiųjų žygiuose dalyvaujančia verslo įmone.
