Paskutinį dešimtmetį šiaurės airiai labai stengiasi vytis. Šalis neriasi iš kailio siekdama pritraukti atvykėlius, žadėdami jiems neišmatuojamą gėrį ir taip bandydama kompensuoti ilgus metus iš turizmo negautas pajamas.
Didžiausias Šiaurės Airijos miestas ir jos sostinė yra Belfastas. Tiesa, lankantis šalyje aplankyti tik Belfastą būtų klaida. Šiaurės Airija yra gamtos valstybė. Šis faktas automatiškai sako, kad automobilis viešint šalyje yra ne prabanga, o būtinybė. Visuomeninis transportas, žinoma, yra, ir net jo tinklas yra stebėtinai platus, nes autobusiukai važiuoja nors ir ne į visas, bet į daugelį geriausių pakrantės vietelių.
Teoriškai be automobilio išsiversti įmanoma, bet bus labai nepatogu, nes viskas vyksta lėtai ir nebūtinai pagal tokį grafiką, kokį įsivaizduosite. Kalbant atvirai, savo automobilio turėjimas išsprendžia daugybę nepatogumų ir sutaupo net ne šiek tiek, o marias laiko. Atvykus tik savaitgaliui ir norint pamatyti kuo daugiau, automobilis yra būtinas.
Beje, jei nuomodami automobilį Šiaurės Airijoje planuojate kirsti valstybės sieną ir važiuoti į Airiją, jums nuomos sąlygos bus prastesnės ir kaina aukštesnė. Mes į užsienį nevykome, todėl viskas buvo lengvai, paprastai ir pigiai. Automobilio kaina parai buvo apie 35 eurus, dar beveik tiek pat atsiėjo draudimas nuo absoliučiai visų rizikų ir nuline franšize.
Net ir turint tik savaitgalį, kompaktiškai susidėliojus maršrutą, savo transportu šalies pamatyti galima ne tiek ir mažai, nes atstumai joje nedideli. Tarkim, turint dvi pilnas dienas, vieną dieną galima skirti važinėjimui po šalį, o kitą Belfasto miestui, kuris yra įdomesnis nei aš maniau ir tikrai vertas bent vienos dienos dėmesio.
Pirmą dieną mes ir paskyrėm važinėjimui. Galvojome, atsikelsime anksti ir išlėksime, kad tik kuo daugiau pamatytume. Bet atsikėlėme kaip visada, po to užsiplepėjome su mūsų namų šeimininke, piešiančia savo valstybei niūrią ateitį, ir išvažiavome net vėliau nei paprastai.
Įspūdingiausi Šiaurės Airijos momentai yra ne miestai, kurių iš esmės net nėra, o gamtos kampeliai. Visą šalį juosia pakrantės keliukas, kuriuo važiuojant aplankomos gražiausios šalies vietos. Šalyje yra ir greitkelių, tačiau pakrantės kelias yra vaizdingiausias. Per vieną dieną iš esmės galima apvažiuoti visą šiaurinę pakrantę pernelyg nesiplėšant, kelionę pradėjus Belfaste ir judant Larno link, o nuo Larno jau išvažiuojant į pakrantės kelią A2 ir judant juo palei kranto liniją iki bene įspūdingiausio šalies kampelio – Giant‘s Causeway.
Šis kelias bus grožis akims, nes jis eina kalvomis per mažus miestelius, o apačioje plyti jūra. Vairuoti nebus lengva, nes keliukas labai vingiuoja, o vietomis taip susiaurėja, kad jame telpa vos vienas automobilis. Keleiviams tai gal ir nieko, bet vairuotojui, kuriuo aišku buvau aš, tai nelabai gerai, nes užtenka tik menkai užsižiopsoti, ir pamatysi, kad jau važiuoji pieva geriausiu atveju. Gerai, kad šiame kelyje bent eismas nėra intensyvus.
Kalbant bendrai, vairuoti Šiaurės Airijoje yra labai lengva nepaisant, kad eismas vyksta kairiąja kelio puse. Pagrindiniai šalies keliai nėra apkrauti, o regioniniai apskritai būna tušti. Vienintelis jų minusas yra tai, kad vietomis jie būna vingiuoti ir labai siauri. Rimtesnių miestų šalyje be Belfasto daugiau nėra, todėl intensyvaus eismo Šiaurės Airijoje net ir neteks sutikti.
Važiuojant pakrantės keliuku galima daug kur sustoti ir pasigrožėti vaizdais. Vietų sustoti yra labai daug, visos jos gražiai sužymėtos, reikia tik atsirinkti labiausiai dominančias, nes užsukant į kiekvieną vilionę susigaiš daugybė laiko, o jos ir ne visos bus vertos jūsų dėmesio. Išskirsiu keletą įdomesnių taškų kurie, mano subjektyvia nuomone, yra verti sustojimo ir įdėmesnio žvilgsnio.
Pirmasis būtų Glenarmo pilis su sodais. Ji yra Glenarmo miestelyje. Pilis yra atvira lankytojams, įėjimas kainuoja apie 10 svarų. Pilyje ir jos kieme dažnai organizuojamos šventės, parodos ir renginiai. Lankymas neleidžiamas, kai pilyje ilsisi ponai pilies šeimininkai. To nebūna dažnai, bet turbūt nereikia sakyti, kad mums būtent taip ir nutiko. Į pilį galėjome pažvelgti tik per tvorą, bet vaizdas buvo nekoks, nes trukdė medžiai.
Toliau – Kušendalis. Tai senovinis Šiaurės Airijos miestelis su keliomis siauromis gatvėmis ir senovine architektūra. Čia galima papietauti viename iš senovinių restoranų ir pasivaikščioti. Restoranuose pigu nebus, kaip ir apskritai nebus pigu Šiaurės Airijoje. Bet suvalgyti kokį vietinį patiekalą ir išlenkti bokalą airiško alaus verta. Padavėjai sakau, kad negaliu gerti alaus, nes vairuoju, tai sako – vieną mažą galima. Na, jei padavėja leido, tai kodėl gi ne. Maloni buvo padavėja, net nepaskambino savo pažįstamiems miestelio policininkams apskųsti išgėrusio užsieniečio.
Visur siūloma užsukti į Kušendumo miestelį pažiūrėti žvejų kaimelio ir paplūdimio, bet man užteko tik iškišti galvą per automobilio langą – nieko per daug įdomaus jame nepasirodė. Bet nuo Kušendomo keliaujant toliau į šiaurę prasideda tikrasis grožis. Keliukas eina aukštomis kalvomis, susiaurėja iki vienos juostos ir garantuoja jums įspūdingą jūros vaizdą. Nepatingėkite išsukti iš kelio ir nuvažiuoti prie Torr Head. Man Torr Head buvo gražiausias šalies epizodas. Tai yra kalnas nuo kurio atsiveria įspūdinga panorama.
Na, ir galiausiai pats žinomiausias Šiaurės Airijos objektas – Giant‘s Causeway. Lietuviškai jis yra verčiamas kaip Milžinų Kelias. Tai yra didžiausia lavos plynaukštė Europoje. Galėčiau moksliškai aprašyti, kaip ji ten susidarė, bet nelabai pats supratau, tai paliksiu savarankiškai pasinagrinėti. Visas jos grožis – kad plynaukštė yra sudaryta iš daugybės simetriškai susiformavusių sukietėjusios ir suskilinėjusios lavos stulpelių. Tai atrodo kaip dirbtinis darinys, tačiau jis yra natūralus, ir būtent tai yra nuostabiausia. Čia skaičiuojama apie 40 tūkstančių stulpelių, kurie yra įvairaus aukščio.
Atvažiavus jūsų automobilis prievartos būdu bus kreipiamas į stovėjimo aikštelę, kurioje kiekvienas keleivis bus verčiamas susimokėti po 12 svarų ir eiti į muziejų prieš pamatant Milžinų Kelią. Šios prievolės galima išvengti važiuojant parkuotis prie už kelių minučių kelio esančios traukinio stotelės. Ten automobilio parkavimas kainuoja, berods, 5 svarus. Išeis kiek sutaupyti, nes muziejus nėra vertas dvylikos svarų, o pats Milžinų Kelias yra visiškai nemokamas.
Iš stotelės pramoginis traukinukas už kelis svarus veža į Bušmilio miestelį, kuriame yra seniausia Airijos spirito varykla, kurioje galima apsilankyti. Nereklamuosiu kas joje verdama, bet jau ir iš pavadinimo visiems aišku, kad viskis. Tas pats traukinukas parveš jus atgal, tik reikia neužsivėlinti, nes vakarėjant traukinukas savo važinėjimą nutraukia.
Ir pabaigai – The Dark Hedges (Tamsioji alėja). Tai kelias, kurio abiejose pusėse auga dideli buko medžiai. Jų didžiulės šakos tokios tankios, kad, rodos, tai ne kelias, o tunelis.
Šį grožį išpopuliarino „Sostų karai“, nes vienas iš šio serialo epizodų buvo filmuojamas būtent čia. Dėl to Tamsioji alėja dabar yra labiausiai fotografuojamas Šiaurės Arijos kampelis. Jis yra iš dalies pakeliui iš Milžinų Kelio Belfasto link. Turėkite veikiančią navigaciją, nes pasiklysti Šiaurės Airijos provincijų keliukuose lengva. Mano rekomendacija – aplankykite Tamsiąją alėją temstant ir prastu oru – įspūdis bus gerokai geresnis ir mistiškesnis, nei šviečiant skaisčiai saulei ir aplink malantis daugybei smalsuolių.
Grožis yra gerai, bet ilgainiui pasidaro nuobodoka. Todėl kitoje dalyje grįšime prie politikos, neramumų ir vakarėlių vėl neramius vėjus žadančiame Belfaste.
