Tuomet verta susitarti dėl ekskursijos Pakruojo rajone esančiuose „Dolomito“ karjeruose. Šie – ne tokie gerai žinomi kaip garsieji „Marso kanjonai“ vadinami Naujojoje Akmenėje, bet kartu – ir ne ką mažiau estetiškai patrauklūs, ir galbūt net įdomesni, nes ekskursijas čia veda patys įmonės darbuotojai, atskleisdami įdomiausias savo kasdienybės detales.
Mums pasisekė aplankyti „Dolomito“ eksploatuojamą karjerą saulėtą dieną – pro debesis vis pasirodanti saulė apšvietė kvapą gniaužiančius vaizdus karjere. Nepabuvus jame, neapžvelgus visų sunkiasvorių mašinų, skardžių, žaliavos krūvų, formuojamų salų ir vandens telkinių, sunku įsivaizduoji karjero, kuriama kasamas dolomitas, mastą.
Pro turkio spalvos dirbtinius ežerėlius, nutiestais keliais prasilenkiant su dešimtis tonų krovinio vežančiomis mašinomis, prieš kurias stoja ir įmonės direktoriaus visureigis, pajudėjome gilyn ir karjerą, kuriame vaizdai – kartu ir intriguojantys, ir tas jūs grandioziškumas ramina.
Vos už 10 km esančiame Pakruojo dvare pasakojama apie istoriją, kultūrą, o „Dolomito“ karjere galima geriau pažinti, kaip veikia mūsų visuomenė – nuo ko prasideda kelių tiesimas, ir kaip šalta bei grandioziška pramonė gali sukurti atvirukų vertus gamtos vaizdus.
„Mes maži visi turėjom smėlio dėžes. Kai kas išlipo iš jų, o mes čia dirbantys – ne, tik turime ją kitokią“, – šyptelėjo „Dolomito“ generalinis direktorius Mindaugas Gudas.
Po keliasdešimt metų čia tyvuliuos neįtikėtino skaidrumo ežeras. Galbūt kažkas panašaus į Lenkijoje esantį Grodek parką, kuris sukurtas taip pat buvusioje dolomito kasykloje. Dabar turistų pamėgta vieta tituluojama visaip – ir Juros periodo parko filmavimo aikštele, ir Lenkijos Maldyvais ar net vadina Lenkijos Plitvicos ežerais.
Pakeičia apsilankiusiųjų nuomones
„Dolomito“ karjeruose darbas vyksta 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Dėl to kada tik panorėsite čia nepateksite – tačiau pasiskambinę į administraciją ir suderinę laiką smalsautojai visuomet laukiami, savaitgaliais taip pat. Ir nemokamai – lankytojai priimami tiesiog iš švietėjiškų paskatų.
„Saugumas lankantis čia yra svarbiausia, tad apsilankymas turi būti suderintas, – pabrėžė „Dolomito“ vadovas. – Kai yra suderinta – priimam visus, skiriam kasybos ar gamybos specialistą, lydėti gali net ir gamybos direktorius.“ Arba ir pats M.Gudas, kuris šįkart vežiojo 15min komandą.
Jis prasitarė, kad vesti tokias ekskursijas jam pačiam labai patinka. Labiausiai džiugina tai, kad po apsilankymo karjeruose dažniausiai pasikeičia anksčiau į juos skeptiškai ar net kritiškai žiūrėjusių nuomonė.
„Sako – „Kokią tu čia man duobę su moliu ir vandeniu parodysi“. O atvažiavę pamato naujutėles sunkiasvores mašinas, galingą techniką, kurios niekur kitur nepamatys.
Prisipažinsiu – mane labai nervina tas siauras supratimas, kad čia – tik blogis. Nereikia pramonės, nereikia nieko – norima tik gerai gyventi. Bet taip nebūna. Verslo be pramonės nebūna. Tik reikia sudėlioti interesus, su visais sutarti. Dėl to mes ir įsileidžiam lankytojus, pasakojam apie procesus ir parodom, kas čia bus po jų, kiek jau esame nuveikę“, – pasakojo M.Gudas.
Keičiantis visuomenei, keičiasi ir jų reikalavimai verslui – reikalaujama bendruomeniškumo, atsakomybės tiek prieš aplinkinius gyventojus, tiek prieš gamtą. Dėl to, pasak „Dolomito“ direktoriaus, ir norima šviesti visuomenę apie bendrovės veiklą, kad žmonės nesakytų, kaip yra pats nugirdęs, – „Tie parazitai karjerą kasa“.
„Norim parodyti, kad čia yra Lietuvos gėris, mūsų „auksas“. Kad reikia vartoti vietines medžiagas, nes tai kainuoja gerokai pigiau, nei importuoti granitą ar kažką kito. Tuomet galima nutiesti daugiau kelių, žmonės gali gauti didesnę naudą. Automobiliai gerėja, jie šiek tiek sunkėja, todėl reikalinga infrastruktūra, kuri tarnautų žmonėms“, – aiškino M.Gudas.
Pakruojis virs dirbtinių ežerų kraštu
Lygiai taip pat apsilankymo karjeruose metu įdomu ne tik dabartiniai procesai, bet ir tai, kaip jie derinami su būsimo kraštovaizdžio formavimu.
Ten, kur dabar gruntą nukasinėja ekskavatorius, kur mes važiuojame automobiliu – po keliasdešimt metų tyvuliuos didžiausias Lietuvoje dirbtinis ežeras. Kur pakylame į apžvalgos aikštelę – bus sala. Ten toliau – pliažai. Kanojų, baidarių takai. Laipiojimo trasos.
Ten, kur dabar gruntą nukasinėja ekskavatorius, kur mes važiuojame automobiliu – po keliasdešimt metų tyvuliuos didžiausias Lietuvoje dirbtinis ežeras.
„Vien pagrindinių veiklos karjeruose dalių – rekultivacija. Tai yra, kaip tas karjeras atrodys pabaigus darbus. Turi būti nuosekliai viskas planuojama ir vykdoma, nes kitaip viso kraštovaizdžio nesuformuosi taip, kaip jis turėtų atrodyti. Arba kainuos labai daug“, – aiškina M.Gudas.
„Dolomitas“ veiklą Pakruojo rajone pradėjo 1964 m. Pagal dabartinius skaičiavimus, karjeras dar bus eksploatuojamas 30–40 metų. Tuomet pabaigus darbus bus išjungti siurbliai, ir per kelerius metus viskas prisipildys vandeniu. Kyšos tik jau dabar formuojamos dirbtinės salos.
Dolomitas šiose vietose glūdi maždaug keturių metrų gylyje, tad tenka storą sluoksnį nukasti, o iš nukasto grunto jau dabar formuojamos būsimos salos. Dalis jų paliekamos plikos – ant jų bus įrengtos laipiojimo trasos.
Iš nukasto grunto jau dabar formuojamos būsimos salos. Ant jų žaliuoja, pavyzdžiui, pušaitės – nes pušų Pakruojyje nėra.
Ant kitų jau žaliuoja, pavyzdžiui, pušaitės. „Pušų Pakruojis neturi, todėl jas ir sodinam – stengiamės, kad ir reljefas būtų nevienodas, ir naujų dalykų kraštas sulauktų“, – aiškino M.Gudas. Salos skirsis viena nuo kitos, kad pakruojiečiams būtų įdomu kiekvieną jų lankyti, iki jos atplaukti.
Dalis karjero jau atiduota visuomenei. Jau sukurti dirbtiniai vandens telkiniai, kuriuose ir žvejojama, ir maudomasi, ir ilsimasi pliaže. Nuo miesto iki pliažo nutiestas pėsčiųjų ir dviratininkų takas, tad ši vieta – populiari tarp pakruojiečių.
Vanduo čia – neįtikėtinai švarus ir skaidrus, nes nėra nei įtekančių, nei ištekančių upelių, o dugnas – iš akmens.
O svarbiausia – ežerų beveik neturintis Pakruojo kraštas galės džiaugtis dideliais ir švariais vandens telkiniais.
„Nėra ir ko slėpti – toks yra akcininkų požiūris: „Po manęs čia nebus tvano“, – tikino M.Gudas. – Jie labai aiškiai yra pasakę. Jeigu per metus nepasodintumėm po 3 ar daugiau ha miško, tai aš kaip vadovas jau eičiau ant raudono kilimo. Jie tame mato prasmę. Yra garbaus amžiaus, tad jų ir vertybės jau visai kitos.“
Gyvas velnias paukščių
Dabar, kol karjeruose dar vyksta darbai, formuojama gamta daugiausiai mėgaujasi gyvūnai ir paukščiai, kurių čia begalės.
Automobiliu važiuojant pro tūkstančių balsus laidančių pempių būrį tenka net pasignalizuoti. Paukščiai taip pripratę prie technikos čia, kad net nesibaido artėjančių transporto priemonių, nesivargina nuskristi – dalis tik palekia šalin. „Jie čia jaučiasi saugūs. Žino, kad jiems nieko nebus“, – šyptelėjo įmonės vadovas.
Ypač rytais karjeruose gražu. Saulei jau apšviečiant teritoriją, bunda būriai pempių, žąsų, ančių. Kalnais praeina tai stirnos, tai elniai.
„Anksčiau kai rytais važiuodavai čia, ant to kalno tupėdavo kiškis, – ranka pamojo M.Gudas. – Tai ir suprasdavau: jeigu kiškis dar tupi, vadinasi, čia dar neatvažiavo darbuotojai. Jeigu jo nėra – jau kažkas buvo.“
Saulei jau apšviečiant teritoriją, bunda būriai pempių, žąsų, ančių. Kalnais praeina tai stirnos, tai elniai.
„Nėra taip čia kaip zoologijos sode, – šyptelėjo įmonės vadovas. – Bet rytais čia gyvūnų būna gyvas velnias.“
Lankytojai gali stebėti ir sprogdinimus
Turistų tiek, kiek paukščių, toli gražu nėra, bet karjeras vis populiarėja. Ekskursijos – kone kaskart kitokios, priklausomai nuo to, kas lankosi. Verslininkams įdomiau vienokios temos, moksleiviams viską paaiškinti reikia paprasčiau, o, pavyzdžiui, geologijos studentams leidžiama ir saugioje vietoje pakasinėti. Dalis lankytojų karjerų lankymą derina ir su visai šalimais esančia motokroso trasa.
M.Gudas patarė besidomintiems apsilankymu „Dolomite“ susitarti dėl vizito tuomet, kai yra planuojami sprogdinimai – tuomet patirtis bus išties unikali. Tokiu atveju lankytojams jau reikės derintis prie suplanuoto sprogdinimo laiko ir griežtai jo laikytis. „Sprogmenis reikia suleisti į gręžinius, o gręžiniai dažnai būna vandeningi – sprogmenys juose negali ilgai mirkti ir laukti, kol lankytojai atvažiuos“, – paaiškino įmonės vadovas.
M.Gudas patarė besidomintiems apsilankymu „Dolomite“ susitarti dėl vizito tuomet, kai yra planuojami sprogdinimai – tuomet patirtis bus išties unikali.
Jeigu karjerai masina dar šiemet, verčiau ir suskubti. Prasidėjus šalčiams būna stabdomi gamybiniai procesai, dirbama tik techniniame ir energetikos skyriuose. O atėjus pavasariui, kai vėl galima plauti skaldą, nuo kovo vidurio, atnaujinamas ir gamybinis darbas.
Šaltuoju metų laiku lankytojai irgi priimami, tačiau tuomet daugiau supažindinami su technologine dalimi, nors ir tik dalimi. Vesti kartais ir pažioplinėjančių lankytojų prie transporterių, besisukančių dalių nebūtų saugu, egzistuoja griežtos darbo saugos taisyklės. Galų gale „Dolomitas“ turi ir savo „know-how“ paslapčių, kurių nenorėtų išduoti kitiems.
Ieško būdų išlaikyti darbuotojus
Labiausiai M.Gudas įmonėje didžiuojasi darbuotojų profesionalumu ir atidirbtais procesais. Dėl to, pasak vadovo, „Dolomitas“ ir yra lyderis savo srityje.
„Svarbiausias dalykas įmonei – žmonės, kolektyvas, kiek ji turi vidinės jėgos. Kai turi tinkamus žmones, tuomet jau gali žiūrėti į procesus, veiklos gerinimą.
Mūsų stiprioji pusė – laiku mokami atlyginimai pas mus gerokai didesni nei rinkoje. Bet dėl ko? Nes labai atsakingai žiūrime į procesus, – aiškino įmonės vadovas. – Kiekvieną minutę karjere matuojam. Jeigu minutę buvo prastova, tai aiškinamės – kodėl? Ar ji sisteminė? Optimizavę procesus galime padaryti daugiau su tokiu pačiu žmonių skaičiumi. Tuomet ir galime leisti sau mokėti didesnius nei rinkoje atlyginimus, bent trumpuoju laikotarpiu galime išlaikyti gerus specialistus.“
Optimizavę procesus galime padaryti daugiau su tokiu pačiu žmonių skaičiumi. Tuomet ir galime leisti sau mokėti didesnius nei rinkoje atlyginimus.
Spalio 21 d. „Sodros“ duomenimis, „Dolomite“ dirba 211 darbuotojų, vidutinis atlyginimas „iki mokesčių“ – 2 260 Eur.
Kaip išlaikyti darbuotojus – tenka galvoti nuolat. Nors atlyginimais darbuotojai skųstis ir negali, bet šiandien darbuotojams pinigai jau nėra svarbiausias prioritetas. Tą „Dolomito“ vadovas sakė jau supratęs prieš kurį laiką, tad darbuotojams siūlomi įvairi nauda – pavyzdžiui, nemokamas būstas esantiems iš kitų miestų, automobilis, investuojama į kursus, mokymus.
Nepaisant to, įmonė kai kuriose srityse susiduria su ta pačia problema, apie kurią jau garsiai kalbama kurį laiką – darbininkų trūkumu. Iš dalies jis tai aiškina didelėmis darbo išmokomis. Gaunantys 800 Eur nenori eiti dirbti už, pavyzdžiui, 1100 Eur. „Kaip yra galvojama? „Už 300 Eur aš nedirbsiu. Geriau už mažiau sėdėsiu namuose. Ir daug tokių yra žmonių“, – pripažino M.Gudas.
Iš dalies jis mato ir valstybės atsakomybę. Kelių tiesimui ir tvarkymui biudžete kasmet numatoma nevienoda lėšų suma, tad su šia sritimi susijusioms įmonėms yra sudėtinga planuoti savo pajėgumus. Vienais metais neturint daug užsakymų gali tekti atleisti žmones, o tuomet kitais gavus daugiau pinigų, spręsti – ar rizikuoti ir samdyti žmones neturint garantijos, kad galės juos išlaikyti kelerius metus, ar neįvykdyti užsakymų.
Atrodytų, išeitis – terminuotos sutartys. Bet tuomet pritraukti darbuotojų sudėtinga, žmonės nori būti labiau užtikrinti savo ateitimi.
Visgi M.Gudas įsitikinęs, kad Lietuva kaip valstybė šiuo metu gyvena geriausią savo laikotarpį. „Aš džiaugiuosi. Nors daug kas ir mėgsta labai dejuoti, bet mes nesam tokie alkani. Pinigai mums nebėra patys svarbiausi.
Būna, prašau žmonių – padirbk šeštadienį, už tai didesnį užmokestį, kaip ir priklauso. Bet išgirstu – „Ne, aš noriu geriau su draugais pasėdėti, kepti šašlykus ir gerti alų“. O prieš dvidešimt metų juk kaip buvo – jeigu galėjom, lėkėm į Angliją, skynėm braškes, pešėm vištas, dirbom 7 dienas per savaitę“, – kalbėjo „Dolomito“ vadovas.
Dabar jaunimas, anot jo, neturi tiek baimių – ir meta darbus, ir noriau keičia juos. „Tai ir gerai, ir gal kažkiek blogai. Gal mažiau atsakomybės jaučiasi, bet gerai, kad žmonės tikrai drąsūs. Mes Sovietų Sąjungoje buvom privaryti visokių nereikalingų baimių“, – dėstė M.Gudas.
Jis viliasi, kad pasikeis visuomenė ir dar vienu aspektu – vis daugiau žmonių ims suprasti, kad nebūtinai tik didmiestis yra tinkama vieta gyvenimui, kad ir mažesni miestai – tokie kaip Pakruojis – yra gėris. Kurie gali pasiūlyti daugiau gamtos, ramybės. Juk nuvažiuoti kad ir 100 km į darbą esant geriems keliams ir geriems automobiliams – nebe problema.
Pastaraisiais metais išaugus žaliosios ekonomikos svarbai, nuo to neatsilieka ir „Dolomitas“ – turi ir žaliosios energijos sertifikatą, ir produktams suteikta poveikio aplinkai deklaracija. Tai labai svarbu partneriams užsienyje.
„Jiems labai svarbu turėti partnerius, kuriais jie gali didžiuotis. O ne kokią nors įmonę, kuri degina padangas ir teršdama aplinką pateikia pigesnę medžiagą. Reputacija gali nukentėti vien dėl to, kad turimas toks partneris“, – aiškino M.Gudas.
Sunkioji pramonė dažnai kaltinama žala gamtai, tad „Dolomitas“ stengiasi tai paneigti. „Mes einame į priekį. Turime vėjo jėgaines – mūsų naudojama elektra yra „žalia“. Gamyboje nenaudojam jokios chemijos – tik vandenį ir mechaniką. Dabar statome ilgiausią Lietuvoje transporterį, kuriuo žaliava atkeliautų iš kito karjero, nereikėtų važinėti ir leisti į orą CO2, – vardijo įmonės vadovas. – Norim visa tai parodyti ir papasakoti – kad galima sugyventi.“
Lietuvoje galima aplankyti ir daugiau karjerų. Kaip jie atrodo, pažvelkite nuotraukų galerijose: