Gal todėl šalies valiuta – visai ne pesas, kaip įprasta Lotynų Amerikoje, o ketsalis – taip vadinamas ir spalvingas šventasis majų paukštis, kurį, akylai pasidairę, gal pastebėsite Gvatemalos džiunglėse.
Senovės majai jį laikė šventu ir jo uodegos plunksnomis puošė savo vadų karūnas ir apsiaustus. Dabar gvatemaliečiai plunksnomis nebesidabina, didžiuosiuose miestuose rengiasi šiuolaikiškai. Kas išgali – iš madingų parduotuvių, kiti perka dėvėtus drabužius iš JAV – gyvenamuosiuose rajonuose apstu parduotuvėlių, siūlančių ropa americana – tai yra lyg mūsiškės „Humanos“ atitikmuo. Taip pat šoka salsą ar regatoną ir svajoja gyventi turtingai kaip gringos (baltaodžiai iš JAV ar Europos). Tiesa, regionuose indėniška kultūra tebegyva – ir drabužiai, ir papročiai, ir įvairios majų kalbų šeimai priklausančios tarmės.
Nors Gvatemala turi ir Karibų jūros, ir Ramiojo vandenyno pakrantes, poilsinis turizmas čia beveik neplėtojamas, paplūdimiai keliautojų antplūdžio nesulaukia. Išimtis gal tik Monterrico – miestukas prie Ramiojo vandenyno: jį gausiai lanko vietiniai, užsuka ir turistų.
Čia įdomu pamatyti juodo smėlio paplūdimius. Vis dėlto įdomiausia Gvatemaloje – toliau nuo jūrų ir gilyn į į šalį, juolab kad ir klimatas centrinėse aukštumose malonesnis nei beprotiškai karštuose pakrančių ruožuose.
Mes savo kelionę pradėjome nuo sostinės, kuri irgi vadinama Gvatemala, arba, aiškumo dėlei, Guatemala City (o vietiniams – tiesiog Guate). Miestas suskirstytas zonomis: Zona 1 yra senamiestis su svarbiausiais lankytinais objektais: plačia pėsčiųjų pasivaikščiojimas skirta ir visada šurmuliuojančia Avenida 6 gatve, katedra, prezidento rūmais, centrine aikšte ir t.t.
Tuo tarpu Zona 10 yra visai negvatemališka – su moderniais viešbučiais, įvairiausių pasaulio virtuvių restoranais, prekybos centrais ir užsieniečių mėgiamais naktiniais klubais.
Guate turi pavojingo miesto reputaciją – vietinių teigimu, čia įprasta girdėti apie visokiausius nusikaltimus – nuo pagrobimų iki ginkluotų apiplėšimų, o bloguose rajonuose dar vyksta ir gaujų karai.
Mes tokių pavojų išvengėme, bet lengviau atsikvėpėme palikę miestą – kaip ir dauguma Centrinės Amerikos sostinių, Guatemala City – triukšmingas, užterštas ir prigrūstas miestas, ilgiau jame užtrukti nesinori.
Vos už 30 km esanti buvusi šalies sostinė Antigua Guatemala, arba tiesiog Antigua, – lyg kitas pasaulis. Tai – vienas iš tų nuostabių kolonijinio stiliaus miestų, kurių užkariautojai ispanai paliko šen bei ten visoje Lotynų Amerikoje ir kurie, praėjus keletui amžių, traukia turistus savo su laiku apšiurusia, netvarkinga romantika.
Išblukę pastatų fasadai, aptrupėjęs tinkas, suskilinėjusios sienos nė kiek nekenkia miesto grožiui, atvirkščiai – suteikia to paslaptingo žavesio, kuriam keliautojai neatsispiria ir būriais plūsta apžiūrėti, ko gero, gražiausio Gvatemalos miesto.
Antigua – tokia graži, kad fotografuoti ir filmuoti čia galima į kairę ir į dešinę, net ir užsimerkus – užfiksuoti vaizdai vis tiek privers aikčioti iš susižavėjimo.
Be abejonės, miestas – stipriai orientuotas į turistus: čia gausu ir hostelių, ir restoranų, ir ispanų kalbos mokyklų (jos populiarios tarp amerikiečių), pagrindinėje aikštėje net tiršta suvenyrų pardavėjų, o aplinkinės kavinės varžosi, kuri pasiūlys skanesnės kavos ir greitesnį internetą – du dalykus, kurių, atrodo, kiekvienam pasaulio kampe pirmiausia ieško kuprinėtojai ir šiaip visokio plauko klajokliai.
Vienas Antiguos simbolių – geltona Santa Katalinos arka, po kuria nusifotografuoti – privalomas ritualas (sėkmės laukiant savo eilės!). O man, nepataisomai smaližei, gerą įspūdį paliko Šokolado muziejus – pastarajame rasite visko, ką galima pagaminti su kakava – nuo šokoladinio kūno kremo iki kakavinės arbatos. Iš anksto susitarus, galima savo akimis stebėti visą šokolado gamybos procesą.
Kas pasiduoda Antiguos romantiškiems kerams, gali likti ilgėliau, juolab kad keliautojai dar mėgsta kopti į netoli stūksantį Pacaya ugnikalnį, bet pačiam miesteliui apžiūrėti visai pakanka vienos dienos.
Kur toliau? Į visų keliautojų lankytinų vietų sąrašą patenka nuostabusis Atitlano ežeras, kurį įvairūs kelionių ekspertai ir turizmui skirti portalai nuolat įtraukia į gražiausių pasaulio ežerų sąrašą. Ir ne be reikalo – apsuptas trijų ugnikalnių šis nuostabus gamtos kūrinys užburia savo didybe.
Pažintį su Atitlanu ir apylinkėmis neišvengiamai teks pradėti nuo Panahačelio miestelio – didžiausio pakrantėje. Į jį vyksta autobusai, o į kitas aplink ežerą pabirusias gyvenvietes galima nusigauti tik valtimis, nes sausumos kelių nėra arba jais nevažiuoja viešasis transportas. Valtys kursuoja nuolat, persikėlimas į vieną pusę atsieis nuo 3 iki 10 ketsalių, priklausys nuo pasirinktos konkrečios stotelės. Nesąžiningi valtininkai kartais mėgina iš turistų išvilioti dvigubai ar trigubai daugiau, todėl geriausia sutarti dėl kainos iš anksto arba stebėti, kiek moka vietiniai.
Aplankyti Atitlano miestelius įdomu, nes juose labiau nei didmiesčiuose jaučiami majų kultūros pėdsakai – žmonės rengiasi tradiciniais indėniškais drabužiais (nusipirkti ryškiaspalvių tekstilės gaminių galima Panahačelio turguje), tarpusavyje kalba įvairiomis vietinių kalbų tarmėmis ir, visai kaip jų protėviai, derlingoje vulkaninėje dirvoje augina kukurūzus, svogūnus ir pomidorus.
Tikriausiai kažkur netoliese dera ir mangai, nes būtent šių vaisių daugiausia pardavinėjama Panahačelio turguje – nuo ankstyvo ryto moterys išsidėlioja pintines pilnas mažų ryškiaspalvių vaisių labai saldžiu minkštimu.
Mes Panahačelyje likome gerokai ilgiau nei iš pradžių ketinome – čia tiesiog gera. Stebint vis besikeičiantį ežero vandens koloritą ir pro ugnikalnių viršūnes plaukiančius debesis dingsta noras skubėti ir pasimiršta visi žemiški rūpesčiai – atrodo, iki visiškos laimės pakanka tik pamedituoti stebint raibuliuojantį ežero paviršių...
Beje, Panahačelyje gyvena nemaža užsieniečių bendruomenė. Susipažinome su dailininke iš Vokietijos, kuri tvirtino, kad būtent prie Atitlano krantų atrado savo sielos namus.
Tuo tarpu mes, betyrinėdami Panahačelio apylinkes, Solola miestelyje atradome... linksmiausias pasaulio kapines. Taip jas praminėme, nes antkapiai čia primena ne mums įprastus rimtus niūrokus paminklus, o LEGO kaladėles – išdažyti visom vaivorykštės spalvom jie dengia visą kalvos šlaitą, o nuo pačios kalvos atsiveria plati ežero panorama.
Stropūs keliautojai turbūt pasakytų, kad būti Gvatemaloje ir neaplankyti įspūdingo Tikalio archeologinio komplekso – nedovanotina, juk kai kurių mokslininkų teigimu, tai didžiausia senovės majų archeologinė radimvietė. Mes majų miestų ir šventyklų jau buvom matę, todėl Tikalį ramia sąžine nusprendėme praleisti, tačiau vis dėlto užsukome į šalimais esantį Floreso miestelį, iš kurio ir rengiamos ekskursijos į griuvėsius.
Po gaivaus centrinių Gvatemalos aukštikalnių oro džiunglėmis apaugusioje žemumoje esantis Floresas mus pribloškė tvankiu karščiu. Todėl, kol mūsų viešbutuko savininkas atsiprašinėjo, kad neveikia nei oro kondicionierius, nei interneto ryšys, bet jau tuoj tuoj veiks, patraukėme ieškoti paplūdimio – Floresas įsikūręs ant didžiulio ežero kranto, vadinasi, išsimaudyti tikrai galima?
Galima, jei jūs nieko prieš nerti į vandenį tiesiai nuo tiesiai nuo išbetonuotų krantinių, kaip tai daro perkaitę vietiniai gyventojai. O jei būtinai norisi idiliško smėlėto paplūdimio su ošiančiomis palmėmis, teks vandens taksi persikelti į San Migelio miesteliuką kitame ežero krante. Čia aptikome mažutį rojaus kampelį – tuštutėlį paplūdimį, kur ežero vanduo – žydras lyg Karibų jūroje. Puikumėlis!
Pats Floresas – mažas, jaukus, gražiausia jo dalis – ežero viduryje esančioje saloje, apstatytoje spalvingais namukais, tiesiai prieš salą ant kranto stūkso supermodernus prekybos centras „Maya Mall“, kuriame savos civilizacijos pasiilgę gringos ras visko, ko širdis geidžia (taip pat ir veikiantį oro kondicionierių!).
Mūsų įspūdžiai Gvatemaloje buvo tik geri (nepaisant šiame pasaulio krašte įprastų staigmenų ir nesklandumų, bet juk svarbiausia – pozityvus požiūris). Ypač įstrigo stulbinanti gamta ir savita kultūra. Jei susiruošite į Centrinę Ameriką, neaplenkite Gvatemalos, krūva naujų patirčių – garantuota.
