Į Rusijai priklausantį regioną jis vyko rugsėjo pradžioje, lydėdamas knygą apie pirmąjį Vokietijos geležinkelį, besidriekusį ir Prūsijos (dabartinės Kaliningrado srities) teritorija, norintį parašyti vokietį.
„Viskas be galo apleista – žemės ūkis, pastatai, keliai... Kalbant apie turizmą, neįsivaizduoju, kaip jie gali jį vystyti, jei 95 proc. turizmo sferoje dirbančių žmonių net nekalba angliškai“, – sakė pašnekovas.
Susikalbėti šia kalba neįmanoma net ir aukštesnės klasės, pavyzdžiui, 4 žvaigždučių viešbutyje, kuriame turistai kambarį gali išsinuomoti už 50–60 eurų.
„Viešbučių Kaliningrado srityje yra įvairių – nuo paprastų ir pigių iki aukštos klasės. Taip pat nemažai ir ekonominės klasės. 4 žvaigždučių viešbutis iš esmės atitinka tai, ką mes įsivaizduojame. Vis dėlto angliškai jame nekalba niekas, tik rusiškai“, – pasakojo keliautojas.
Anot jo, apsilankius viešbučių restoranuose susidarė įspūdis, kad jie išgyvena ne pačius geriausius laikus.
„Restorane esantys valgiaraščiai pilni įvairių patiekalų ir gėrimų, tačiau užsisakyti norimą dalyką gali būti sunku: daug ko tiesiog nėra. Sako: „Šiuo metu neturime.“ O kada turės – neaišku. Kainos vidutinės. Kai kas, pavyzdžiui, cigaretės, pigiau nei Lietuvoje. Bet milijonieriumi čia nepasijusi“, – sakė U.Armalis.
Jo viešnagės metu Kaliningrado srityje kaip tik vyko pratybos „Zapad“. Viename iš viešbučių kartu su lietuviu ir vokiečiu buvo apsistoję ir pratybų dalyviai – kariai. Vis dėlto keliautojai sakė jautęsi saugiai.
„Beveik nieko nesimatė. Na, skraidė nuolat kariniai lėktuvai. Bet tai ir viskas“, – teigė pašnekovas.
Šios kelionės metu jis viešėjo ne tik Kaliningrade, kuris daugeliui lietuvių iki šiol yra Karaliaučius, bet ir tolimesniuose miesteliuose. Pastarieji, anot U.Armalio, nė iš tolo neprimena Rusijos.
„Jei nežinotum, kur esi, tikrai galvotum, kad Vokietijoje – vokiškos architektūros, išplanavimo dalykų čia dar gausu. Smagu, kad nemaža dalis tokių miestelių tvarkingi. Kai kurie pastatai atnaujinti“, – įspūdžiu pasidalijo keliautojas.
Kur kas liūdniau atrodo buvusios kryžiuočių pilys, kurias pakeliui išvydo lietuvis. Nors oficialiai jau ne pirmus metus Kaliningrado valdžia skelbia norinti atgaivinti istorines pilis, realybė liūdna – dauguma jų virtusios griuvėsiais. Net ir geriau išsilaikiusios kol kas nėra tinkamos lankytis turistams.
Importinių prekių – kiek tik nori
Šioje kelionėje lietuvis paneigė dar vieną mitą – tai, kad Kaliningrado srityje nėra importinių produktų, tik rusiški.
„Embargo visiškai nesijaučia, kone 50 proc. produktų – atvežtiniai. Galima rasti lietuviško ar latviško alaus. Pilna „Coca Colos“, žinomų pavadinimų skalbimo miltelių ir pan. Beje, ten veikia ir vienas Vokietijos parduotuvių tinklas – „SPAR“, – sakė U.Armalis.
Anot jo, nors tai labai nuo Lietuvos besiskiriantis kraštas, apsilankyti Kaliningrade tikrai verta. Tiesa, tikėtis lengvo sienos kirtimo nereikėtų. Tai buvo vienas nemaloniausių šios kelionės etapų. Pasak U.Armalio, dėl sunkiai suprantamų priežasčių pasienyje jie sugaišo nemažai laiko. Laukimas pareikalavo ir nemažai nervų.
