Dalinuosi vietomis, kurias verta aplankyti Turkijoje. (Tik prieš planuodami kelionę pasitikrinkite, kokios sąlygos šiuo metu galioja Turkijoje – red.)
Stambulas – laikomas didžiausiu Europos miestu, nėra jis visiškai europinis, bet labai įdomus. Pajusti tikro Stambulo šurmulio dabar neįmanoma dėl susiklosčiusios situacijos. Tačiau yra ir tokių, kurių tai nestabdo, turistinės vietos, tokios kaip muziejai ar parkai, yra atidaryti. Žmonių skaičius lankytinose vietose yra ribojamas, bet nėra tiek žmonių šiandien, kad tektų laukti eilėse.
Dabar ir Didžiajame turguje ne taip lengva nusiderėti – visgi mažiau perkančių, tad ir pardavėjams sunku galą su galu sudurt. Bet turkiškos liros kurso kritimas vis leidžia paišlaidauti.
Kapadokija – maniau apie įspūdingas vietoves pasaulyje žinau daug, bet kai pamačiau šią, supratau, kad dar daug ko nežinau. Kapadokija žinoma dėl savo oro balionų. Savaitgaliais anksti ryte, su saulės patekėjimu, į orą keliama daugiau nei šimtas oro balionų. Vaizdas įspūdingas ir iš oro baliono, ir stebint juos nuo žemės.
Kapadokija taip pat garsi urviniais namukais, kuriuose kadaise gyveno žmonės, dabar iš keleto yra padaryti viešbučiai, sukurti dar stipresniam pojūčiui lankant miestą ir pažindinantis su jo istorija.
Užsilipus į Goreme apžvalgos aikštelę, vaizdas įsirėžia į atmintį ilgam – stebint oro balionus tarp turkiškų kanjonų, vadinamų „Fairy chimney”.
Keliaujant toliau. Apie valanda kelio nuo Kapadokijos, ir pasiektas miestelis – Kaimakli – taip pat turi ką pasiūlyti. Kai atrodo, kad nebeužtenka žemės paviršiaus sėsliam gyvenimui, kai gyvenimas sudrumsčiamas karu, žmonės nepasiduoda ir bandydami išgyventi susikuria namus po žeme.
Neseniai atrastas požeminis miestas Turkijoje, Kaimakli miestelyje, netoli Kapadokijos, dar vis neatskleidė visų savo paslapčių. Archeologai spėlioja dar daug detalių apie po žeme gyvenusių žmonių kasdienybę. Aiškūs yra keli faktai – žmonės išskaptavo tunelius dar Bizantijos laikais, kuomet turėjo apsaugoti save nuo puolančių musulmonų–arabų 780–1180 metais.
Kuo toliau, tuo požeminis miestas buvo vis labiau atrandamas ne tik kaip „urvas“, bet kaip visas miestas, kuris, šios dienos žiniomis, yra iki 80 metrų gylio su daugybę kambarių ir galintis sutalpinti apie 20 000 žmonių.
Turistams leidžiama apžiūrėti dalį požeminio miesto iki 18 metrų po žeme, tačiau to pakanka susidaryti įspūdžiui apie gyvenamas erdves, mažus tunelius. Tiesa, ne visi koridoriai yra patogūs, keletu jų gali reikti net eiti keturiomis, nes jie yra siauri ir maži. Kaip spėjama istorikų ir archeologų, ten buvo ir koplytėlė, virtuvės kambariai, miegamieji ir net vyninė. Taip pat ten stūkso du didžiuliai kelių metrų skersmens akmens ratilai – durys. Jos buvo reikalingos kylant pavojui: būdavo užridenamos ant praėjimo, o atidaryti buvo galima tik iš vienos pusės arba įkišus kokį virbą į vidury esančią ratilo skylę ir tuomet išstūmus duris lauk.
Žmonės susikūrė tokias sąlygas, kad galėtų išgyventi po žeme net pusę metų – turėjo ir vėdinimo angą, maisto atsargų prisiruošdavo, kad pakaktų visam laikotarpiui. Tačiau be dienos šviesos, visad būnant beveik uždaroje patalpoje, neįmanoma išlikti visiškai sveikiems. Pradėjo rastis ligos – dėl nusilpusio imuniteto, dėl per mažai gaunamų vitaminų iš gamtos, nes gyvenimas vyko tik tarp uolienų ir šaltų akmenų.
Požeminis miestas buvo dar kartą naudotas įsiveržus Osmanų imperijai. Urvai buvo naudojami iki 1923 metų. Po to, kai Turkija tapo respublika, požeminis miestas liko nebenaudojamas ir vėl iš naujo buvo atrastas 1963 metais. Šiuo metu turkai kviečia turistus aplankyti miestą ir įsivaizduoti save gyvenantį požeminiame mieste.
Vasaros maršrutas – Fetchijė (Fethiye), turkų vienas mėgstamiausių miestų atostogoms, pabėgimas nuo miesto šurmulio. Esant šiame miestelyje, labai patartina išsinuomoti laivą ar vietą jame ir plaukti per nuostabaus grožio paplūdimius.
Turkijos pakrantės turi įvairialypį išsidėstymą, o šioje vietovėje kalnai tarsi sudarę mažus privačius paplūdimius, kuriuose galima pasijausti kaip negyvenamoje saloje. Vienas lankomiausių paplūdimių – Drugelių slėnis. Paplūdimys iš dviejų pusių yra saugomas dviejų didžiulių uolų, išsilaipinus krante, už kelių turkiškų lirų mokestį galima pamatyti slėnį ir jo pabaigoje esantį krioklį. Pamačius Drugelių slėnio nuotrauką iš viršaus, susidaro įspūdis, kad tos dvi didelės uolos ir yra kaip drugelio sparnai.
Fetchijės mieste taip pat gausu pramogų, tik jos ne tokios populiarios čia kaip Antalijoje, į kurią suvažiuoja kone visi ištroškę saulės šilumos ir puikaus viešbučio.
Kiek šiauriau nuo Fetchijės miesto įsikūrusi Pamukalė pasitinka su kalvomis ir baseinais, iš tolo primenančiais sniegą.
Iš ten esančių karštųjų versmių bėgantis vanduo turi daug karbonato mineralų, kurie per šimtus metų sudarė baltas uolienas, kuriomis dar vis teka vanduo, sudarydamas natūralius vandens baseinus. Baseinų vanduo šiltas, dėl vandens tekančio iš karštųjų versmių.
Dar laukia nemažas sąrašas vietų, kurias turiu čia aplankyti, kaip ir reiktų paskubėti, dėl vis didėjančių ribojimų ir augančių susirgimų skaičių. Visgi esant galimybei, kas dar nebuvote Turkijoje, įtraukite šią šalį į savo kelionių sąrašą.
