Nuo 2018-ųjų metų pradžios iki dabar dalyvauju nepriklausomų savanorių bendruomenių Turkijoje veikloje. Veiklą pradėjau padėdama koordinuoti komunikacijos procesus savanorių bendruomenėje ReVi (ang. Refugee Volunteers of Izmir). ReVi tiesiogiai bendradarbiavo su sirų šeimomis Izmiro apylinkėse: siekė suprasti jų poreikius, skatintų jų smulkius verslus, socialines iniciatyvas, mokymąsi išgyventi, vaikų švietimą ir užtikrinti psicho-socialinę paramą. Vėliau prisijungiau prie bendruomenės centro kūrimo, kuriame mokėme moteris sires prisidėti prie šeimos biudžeto mokantis gaminti žaislus ir papuošalus, o vaikus - siekti išsilavinimo, bendradarbiauti, svajoti, tyrinėti, mokytis, pažinti, suprasti save ir juos supantį pasaulį.
Sugrįžusi į Europą atlikti stažuotės Europos Komisijoje koordinavau papildomą stažuotojų veiklą labdaros srityje: organizavome bendruomenės renginius visuomenės informavimui apie pabėgėlių krizės kontekstą ir priežastis, skatinome paremti moterų pabėgėlių verslus ir vaikų švietimo iniciatyvas. Įkūrėme savarankišką jaunų profesionalų grupę Liuksemburge (ang. Trainees’ Charity Luxembourg), su kuria praėjusių metų vasarą, bendradarbiaudami su Pasauline Maisto Programa (ang. World Food Programme), Turkijos Raudonuoju Pusmėnuliu (ang. Turkish Red Crescent) ir vietinėmis organizacijomis, aiškinomės, kaip humanitarinės pagalbos srityje sekasi bendradarbiauti vyriausybinėms, nevyriausybinėms organizacijoms, pabėgėlių bei priimančiųjų bendruomenėms.
Šiuo metu nuotoliniu būdu prisidedu prie vaikų mokymosi paramos centro ReVi Akademijos ( ang. ReVi Academy) išsaugojimo kampanijų, padedu internetu savanoriaujantiems prisijungti prie ReVi veiklos. ReVi Akademijoje pabėgėlių iš Sirijos vaikai, mokykloje nebuvę ilgus metus, ateina ugdytis mokymosi įpročių, atsikratyti traumuojančių išgyvenimų padarinių. ReVi bendruomenės centre jie jaučiasi saugiai juos suprantančių mokytojų kompanijoje, atlieka namų darbus, mokosi rašyti bei vertinti savo gimtąją kalbą, praktikuojasi turkų kalbą, reikalingą mokomųjų dalykų įsisavinimui Turkiškoje mokyklose.
Jei sudomino ReVi Akademijos veikla, daugiau sužinoti galite čia: https://www.facebook.com/reviacademy. Sirių moterų internetinę parduotuvę galite apžvelgti čia: https://www.revifamily.org/.
Komunikacija Plėtrai arba Komunikacija Vystymuisi (ang. Communication for Development) magistro studijos man suteikė pasitikėjimo savo kompetencijomis ir etiškumu dirbti srityje, kurią gaubia tiek daug istorinių ir kultūrinių kontekstų. Pasirinkau savanoriauti nepriklausomoje bendruomenėje, dirbančioje su keliais šimtais pabėgėlių šeimų iš Sirijos, nes norėjau būti dalimi iniciatyvos, leidžiančios patiems pabėgėliams - jiems suteikus karo iš jų atimtus įrankius - organizuoti savo bendruomenes, kurti verslus, siekti išsilavinimo ir save reprezentuoti kaip tos pačios grupės savanorius, prisidedančius prie pabėgėlių bei priimančios visuomenės gerovės.
Dalyvauti ReVi Akademijos veikloje rinkausi iš vertybinių paskatų. Švietimo galimybės nebuvimas arba netinkamas švietimo organizavimas, mano nuomone, kuria netinkamą galios santykį tiek tarp visuomenės narių jos viduje, tiek tarp atskirų visuomenių. Jei švietimo procesas suteikia galimybę atsikratyti emocinių traumų, išmokti mokytis ir už mokyklos ribų bei prisiimti atsakomybę už savo ateitį, nepriklausomai nuo vaiko pradinės finansinės ar pilietinės padėties, jis augdamas sieks, kad ne tik jo, bet ir kitų teisės, laisvės ir ateities galimybės būtų gerbiamos. Tokias bendruomenės ugdymo vertybes palaikome ir atstovaujame ReVi ir aš.
Nemanau, kad ReVi "išgelbėjo" šias prieglobsčio ieškančias pabėgėlių šeimas, kurios, tarp kito, žiniasklaidoje dažnai netinkamai pavaizduojamos kaip negalinčios priimti savų sprendimų, nesavarankiškos, pasyvios. Tačiau manau, kad mano ir mano bendraminčių veikla prisidėjo parūpinant „įrankius“, reikalingus patiems pabėgėliams pagerinti savo situaciją. Pabėgėliai vyrai nori, sugeba ir siekia dirbti - jiems reikia vertėjų susitariant dėl darbo; moterys nori, sugeba ir siekia kurti moterų bendruomenes savo verslams - joms reikia pradinio įnašo; vaikai nori saugiai augti, mokytis, žaisti - jiems reikia atitinkamų mokymosi centrų.
Manau, programos šiose trijose srityse yra vertingiausios siekiant pagerinti pabėgėlių situaciją Turkijoje. Ir, kiek man žinoma, didžiausia parama iš humanitarinės pagalbos organizacijų ir iniciatyvų Turkijoje ateina būtent šiose srityse. Deja, šalyje su 14% nedarbingumo lygiu (2019 m. spalis, Trading Economics) apstu teisinių barjerų, užkertančių kelią sirų legaliam įdarbinimui. To pasekmės - negalėjimas integruotis visuomenėje, skurdas, vaikų patyčios mokyklose, prasti išsilavinimo pasiekimai, emocinė sveikatos problemos, nelegalus vaikų darbas.
Humanitarinės pagalbos sritis yra visuma bendradarbiavimo, organizavimo, finansavimo veiksmų, kurių imamasi ištikus ar besiruošiant krizėms ar nelaimėms (ir natūralioms, ir sukeltoms žmonių), dėl kurių žmonės žūva, kenčia arba yra kėsinamasi į jų orumą. Humanitarinių veiksmų gali būti imtasi tiek lokaliai, tiek tarptautinėje arenoje. Prie jų gali prisidėti vyriausybės, bendruomeninės organizacijos, savanorių grupės, individualūs asmenys.
Man humanitarinis atsakas siekiant pagerinti žmonių gyvenimo sąlygas ištikus krizėms reiškia pagarbą kitam kaip žmogui nepriklausomai nuo jo statuso, vietos, kurioje jis gimęs, ar aplink jį susiformavusių aplinkybių.
Gaila, bet humanitarinės pagalbos laukas yra persipynęs ir su išbalansuotos galios diskursais, ideologiniais mechanizmais - jis yra nuistorintas, atskirtas nuo konteksto ir pernelyg supaprastintas.
Nepaisant gausėjančios informacijos internete apie humanitarinės pagalbos teikimo etiškumo principus, didėjančio skaičiaus universitetų programų šioje srityje, bei kone atskiros disciplinos kūrimosi suprasti vystomajam bendradarbiavimui apibrėžti, vis dar yra galvojama, kad savanoriavimas humanitarinės pagalbos srityje - tai savo gerumo parodymas, kad savanoriaudami suteikiame pagalbą silpnesniems, liūdnesniems, mažiau mokantiems, kad taip vadinama „Globalioji šiaurė“ gelbėja „Globaliuosius pietus“, kad problemų būtų mažiau, jei kenčiantieji atsigręžtų į Vakarus ir atsisakytų savo „šamaniškų“ ritualų.
Pasigilinus į istoriją galima labai daug išmokti apie vakarietiškąsias dabartinių humanitarinių krizių priežastis. Kultūros nėra viena už kitą galingesnės, jos tiesiog yra ir yra žmonijos sąmonės įvairovės išraiška. O tie, į kuriuos humanitarinė pagalba yra nukreipta, nėra silpnesni, mažiau išmanantys ar patys kalti - iš jų istoriškai arba per tam tikrą laiką buvo atimti jų „įrankiai“ ir humanitarinė pagalba juos jiems siekia sugrąžinti. Šis sugrąžinimas yra pagarbos žmogaus orumui išraiška.
Planuojant prisijungti prie humanitarinės pagalbos veiklos svarbu įvertinti, kas motyvuoja tokiam darbui. Noras, kad tavimi žavėtųsi kaip pasaulio gelbėtoju - nėra tinkama motyvacija; siekis prisidėti prie geresnių gyvenimo sąlygų suteikimo ir orumo sugrąžinimo patekusiems į nepalankias aplinkybes - yra.
Tie, į kuriuos humanitarinė pagalba yra nukreipta, nėra silpnesni, mažiau išmanantys ar patys kalti - iš jų istoriškai arba per tam tikrą laiką buvo atimti jų „įrankiai“
Besirenkant organizacijas ir bendruomenes darbui, praktikai, savanorystei, svarbu įvertinti, kaip tuos, kuriems organizacija padeda, ji reprezentuoja. Dažna organizacija siekdama pritraukti kuo daugiau rėmėjų, imasi „gailesčio teatro“ strategijos - tada tie, kuriems padedama, yra vaizduojami silpni, nusivylę, pažeidžiami. Toks paremiamųjų perteikimas dar labiau sustiprina diskursą, kuriame visa grupė žmonių, jų šalis ir kultūra yra imami laikyti kažko negalinčiais, kažko nesuprantančiais - taip iš jų atimama galia, jie paverčiami objektais. Siūlau rinktis organizacijas, grąžinančias tą galią paremiamiesiems.
Prieš išvykstant į šalis, kuriose vykdomos humanitarinės pagalbos programos, svarbu paskaityti apie istorinius problemų kontekstus bei apie dabartinę situaciją. Naudinga išsiaiškinti, kokius reikalavimus (pvz., vizos tipas) būtina atitikti atvykstant dirbti ar savanoriauti į tą šalį. Rašydami, fotografuodami ir filmuodami žmones, kuriems suteikiama pagalba, kuriame naratyvus - “langus”, per kuriuos šiuos žmones mato visas pasaulis. Tad svarbu tartis su bendruomene, kurią pristatinėjate, gauti jos leidimą dalintis jų vaizdais ar istorijomis medijose, išsiaiškinti, kaip jie norėtų būti matomi, išgirsti, bei vadovautis etikos gairėmis.
