Pirmoji pasakojimo dalis: Ekstra kelionė: kaip chaosas dėl COVID taisyklių jaukė atostogas Turkijoje
Antroji: Kelionė į Turkiją su COVID „pokštais“: ką pirmiausiai daryti pagaliau patekus į kurortą
Pirmasis pasitiko labai pajaučiantis turistų nuotaikas, draugiškai su visais bendraujantis Ali (azerbaidžanietis, kalbantis anglų, rusų, turkų kalbomis, šiek tiek – vokiečių ir net… latviškai). Ali supažindino su masažuotojais Sevda ji ir viena profesionaliausių Turkijoje kosmetologių iš Azerbaidžano), Suleimanu (jis prisistatė esąs kurdas), SPA asistentėmis, pirčių ir masažo komplekso darbuotojomis Alisa (iš Sankt Peterburgo), Juni (Indonezijos).
Dar vieną – vadybininką Izimirą sutikome pajūryje. Mano sūnaus amžiaus, apie 25–erių, lyg pačios gamtos dovanotos išvaizdos jaunuolis, dailiai apsirėdęs, iš geros turkų šeimos, sunkiai, bet stropiai vykdė SPA vadovo nurodymus pritraukti publikos į pirtis, nešti gerąją naujieną, kad masažas ir poilsis pajūry – puikiausiai suderinamas ir ilgalaikį efektą dovanojantis tandemas).
Emilya, Anne („mama“ iš turkų k. ) – taip turkai ir SPA darbuotojai vadindavo mano 75-erių mamą. Ilgam įsimins vieno labiausiai klientų pripažintų (kasdien – nuo 7 iki 13 masažų) masažisto – kurdo Suleimano – žodžiai prieš išvykstant ištarti mums su mama: „Saugok ją. Mylėk ją. Nėra nieko pasauly svarbesnio nei tai. Tavo meilė Mamai“. Ir nusilenkęs mamai, ilgai ir su retai regima pagarba, laikė jos rankas.
Žvelgdamas mamai į akis paprašė saugoti ir mane. „Ji dar vaikas. Bet stiprus vaikas. Tokie žmonės kaip jūs esat visad pas mus laukiami. Kreipkitės bet kada, jei tik prireiks. Mano šeimos namai – jūsų namai“. Paskui pasiūlė ramiai pasėdėti ir vaišino arbata (kaip ir visus čia užsukančius, labiausiai mėgstama turistų būdavo turkiška (juodoji), arba vaisinė (džiovintų granatų ir obuolių). Nežinau, kaip vedžioja Dievas žmogų, bet jutau visa širdim, kad tai tikra. Ir mūsų kelionė ne veltui. Ji mus gydė ir lepino, mokė ir grąžino jėgų.
Ką pasakė Ali, kai prisistatė supažindinęs su SPA privalumais ir paslaugomis, kurios mums priklausė su mūsų įsigytu kelialapiu? „Jei manim nepasitiki, tiesiog nekalbėk su manim. Galite lankytis, mes viskuo padėsime. Jei laikai mane žmogumi, būsime bičiuliais. Tiesiog arba pasitiki, arba nebendrauji“. Tiek. Be jokio patoso ar išdidumo.
Po turkiško hamamo mamos dienotvarkėje atsirado Ali pasiūlyti masažai. Dukart kasdien, ryte ir vakarop. Sevda ir Suleimanas (kaip teko įsitikinti pagal mamos būklę prieš ir po) – aukščiausios prabos specialistai, patikino Ali. Atstatys mamos sveikatą mažiausiai metams. Stuburo, alkūnės, plaštakos, kaklo, kojų venų problemų žymiai sumažės. „Lakstys kaip nauja“, – nusijuokė.
Ali ne iškart sutiko dėl interviu. „Nėra ką čia apie mane pasakoti. Dirbu ir tiek“. Paskui, pabendravęs, po kelių dienų, pasakė „gerai“. Tądien, kol kalbėjome prie SPA registratūros, lyg tyčia, šniūrais (lietuviškai labiau tiktų „virvėmis“) ėjo žmonės. Į masažų kursą užsirašė ir dvi lietuvės iš Vilniaus bei Elektrėnų, ir ukrainiečių, rusų, vokiečių šeimos.
Kas man asmeniškai tiko ir palankiai nuteikė – čia nebuvo kreivų veidrodžių karalystės. Nė vienas iš registratūros darbuotojų nevaidino profesionalų ar ypatingų. Bendravo natūraliai, nuoširdžiai, išklausydavo turistų, susibičiuliaudavo su vaikais. Jei klientai klausdavo, patardavo, kur šviežesnių vaisių ar geresnių dovanų rasti, kur keliauti ar ko vengti dabartinėje karantino gniaužiamoje Turkijoje.
Paatviraudavo ir apie save, jei siedavo bendri dalykai. Ali atsiduso po eilinio pabendravimo su naujais turistais. „Tokių dauguma. Visiems reikia dėmesio. O aš negaliu kitaip. Norisi kiekvienam padėt kaip galiu geriausiai. Dirbu registratūrų vadovu, konsultantu viešbučiuose apie 19 metų. Man 44–eri. Turiu keturis vaikus, dukart vedęs. Dirbu 180 dienų per metus skirtinguose viešbučiuose. Be išeiginių. Po to lankau mamą, tėtį, sesę, vaikus Azerbaidžane.
Esu 22 kartus buvęs Izraelyje, gyvenęs Latvijoje, Rusijoje. Pats turiu ir masažuotojo specialybę, ir medicininį išsilavinimą. Bet dirbu konsultanto darbą. Nes labai jį myliu. Labai mėgstu bendraut, padėt. Ateinu čia nuo 7 val. ryto, išeinu vėliausiai. Niekas negali pavaduot manęs, nes reikia labai nemažai bendravimo rusų, turkų, anglų kalba.
Ateinu čia nuo 7 val. ryto, išeinu vėliausiai. Niekas negali pavaduot manęs.
Noriu, kad žmonės žinotų savo organizmo problemas, tikrai nuoširdžiai pasidžiaugiu, sugebėjęs padėti. Mes visiems iš pradžių siūlome testinį (bandomąjį) masažą. Specialistai (Sevda, Suleimanas) pataria, ką reikia padaryti, kokie masažai ar jų kompleksas būtų reikalingi konkrečiam žmogui pagal jo būklę. Verčiu į turkų, iš turkų, į/ iš anglų, rusų kalbų.
Pirmiausiai, masažo įžangoje, būtinas hamamas: atverti poroms, nušveisti odai, sušildyti raumenims. Moterims, norinčioms, kad žymiai geriau išsilaikytų gražus, tolygus įdegis, turkiška pirtis itin aktualu. Niekad nepatariu ko nors, jei pats nesuprantu. Populiariausi – masažai – miksai (tai taškinio, gydomojo, rytietiško masažo, masažo karštais vulkaninės kilmės akmenimis, ir dumblių įvyniojimo kompleksas).
„Kaip pradėjote dirbti tokį darbą ir kodėl likote Turkijoje?“ – klausiu Ali, 44–erių azerbaidžaniečio, turinčio keliolikos metų SPA registratūros vadovo–konsultanto patirtį.
„Pirmas mano kartas Turkijoje buvo toks: atvykau čia pailsėti. Užėjau į viešbučio SPA centrą. Susipažinau su rusakalbiais, bendravau. Ėjau į masažus. Susidraugavome. Pasiūlė dirbti, pasitikėjo, sakė – tau pavyks. Pabandžiau. Visad žinojau – bet kada nesėkmės atveju galiu grįžti į Azerbaidžaną. Nuo tos dienos registratorius (receptionist), konsultantas – mano mėgstamiausias darbas.
Nuo 2003 m. įgijau specialybę. Kodėl likau čia? Nes SPA – gėris. Gerą komandą turiu. Pats ją atsirenku. Suleimanas nuo 2008 m. dirba. Išaugo tikru „profu“, išmokiau jį. Turi diplomus ir myli darbą taip, kad klientai jį į Maskvą, Rygą jau ketverius – penkerius metus kviečiasi.
Nesustoju. Dabar laukiu savo SPA atidarymo (dirbsime nuo birželio). Darbo bus daug. Tikiuosi. SPA viešbučio darbuotojai uždirba nuo 300 iki 2000 eurų. Daugiausia – apie 1500 eurų – masažo specialistai. Vidutinis atlyginimas Turkijoje – 300 eurų, pensija – 150 eurų“.
SPA viešbučio darbuotojai uždirba nuo 300 iki 2000 eurų. Vidutinis atlyginimas Turkijoje – 300 eurų.
Ar jaučia koronaviruso pasekmes? Kokią įtaką jis padarė (daro) versle, gyvenime, tiksluose ar planuose?
"Tikiu, kad COVID egzistuoja, bet nelabai į jį kreipiu dėmesio. Tiek daug bendrauju, nuolat esu tarp žmonių, bet nesibaiminu. Saugaus kaip kiekvienas normalus, sąmoningas žmogus, - kalbėjo jis. - Jaučiu, kad esu persirgęs, bet nesidariau testo. Tiesiog prieš du mėnesius pasijutau ne kaip. Jaučiau temperatūrą, nors jos nematavau, tablečių negėriau. 10 dienų nėjau iš namų. Gulėjau. Kaulus laužė, raumenis skaudėjo. Kažkiek streikavo širdis, jutau spaudžiantį skausmą plaučių, sprando srityse. Tačiau tiesiog nėjau iš namų, valgiau sveiką maistą, negėriau alkoholio. Nors...(šypteli), nemeluosiu – per dvi savaites koks 50 gramų degtinės buvo. Po maisto.
Gali būti, kad šie simptomai ir buvo mano COVID patirtis. Dabar, praėjus keliems mėnesiams, testavausi. Antikūnų kiekis nedidelis. Aš niekaip nesuprantu, kaip jie ten juos skaičiuoja. Mistika.
O COVID pasekmes jaučia visas pasaulis. Turkija – ne išimtis. Bendrauju su Rusijos, Ukrainos gyventojais - visur blogai. Nežinau, kaip ten pas jus Europoje.
Per patį griežčiausią karantiną, komendanto valandą (nuo 20 valandos) 65–erių metų ir vyresniems nebuvo galima išeiti į gatves. Žiauru. Bet taip reikia. Rusijoje apie 150 milijonų žmonių ir 10 000 susirgusiųjų per dieną. Čia kažkas ne taip. 78 milijonų Turkijoje ir 60 000 sergančių COVID. Ten viskas atverta, pas mus – priešingai. Turkijoje labai daug persirgusiųjų, bent jau mano pažįstamų.
Visi jau pripranta prie tokios situacijos. Nėra čia to, kad neleistų bendrauti tarpusavyje. Galima lankyti artimuosius. Bet labai griežtai laikomasi elementarios tvarkos. Disciplina – griežta dėl kaukių, atstumų. Gerbiu Turkijos įstatymus. Rusijoje mano pažįstami filmuoja live siužetus, kur niekur nedėvimos kaukės, dirba naktiniai klubai, parduotuvės, kirpyklos, žmonės tik dėl akių ir kol mato policija dedasi kaukes.
Dėl skiepų daug komentuoti negaliu, nes skrupulingai neseku situacijos. Tik girdėjau, kad turkų tauta skiepijasi. Ir jauni, ir pagyvenę. Kinijos ir vokiška vakcina populiariausia. (Šiuo metu Turkija skelbia išradusi savo vaciną ir įsileidžianti „Sputniką“). Ypač daug pasiskiepijo norintys dirbti viešbučiuose.
Aš nesiskiepysiu. Geriau testuosiuosi. Mano supratimu, kiek pats domiuosi – tai išgalvotas virusas. Jis pavojingas. Jis tiesiog buvo ir anksčiau. Dabar jį iškėlė, sugalvoję gerą pavadinimą. Nežinau tiksliai ir neturiu jums įrodymų ant lėkštutės. Bet matau: jis puikiai veikia kaip psichologinio spaudimo ir kontrolės priemonė. Ateis sunkesnis virusas. Ar mes ir toliau taip paklusime? Manau – taip. Žmonės linkę plaukti pasroviui“.
Ar ką pakeistumėt būdamas tuo, kuris sprendžia visų valstybių situaciją, klausiu. „Nieko nekeisčiau. Taip turi būti. Tebūnie. Viskas tekės sava vaga. Tik būtų gerai neperdozuoti su spaudimu. Jau dabar masiškai aikštėse vyksta renginiai, kur sausakimša, ir žmonės be kaukių, o toje pačioje aikštėje filmuojamas Turkijos prezidentas, laikomasi atstumų, visi su kaukėm. Kažkiek ir juokinga, ir graudu.
R.T.Erdoganas teisingai darė, kad komendanto valandą įvedė. Tačiau, manau, tuoj atšauks griežtą tvarką. Lengviau atsikvėps ir turistai, ir verslas. Nes tokiu atveju žmonės linkę daryti priešingai. Toks tas Gyvenimas (išlydi su šypsena)“.
Bus daugiau
