Turkijoje aš – ne pirmą kartą, bet visada lankiausi tik Stambule, o štai Turkijos kurortuose taip ir nebuvau. Todėl šis tekstas labiau skirtas tiems, kurie, kaip ir aš, yra Turkijos, ir apskritai „viskas įskaičiuota“ koncepcijos, naujokai.
Teko iš keliones į Turkiją pardavinėjančių agentų girdėti, kad kai kurie už viską susimokėję keliautojai šaunuoliai kartais paprašo grąžinti jiems pinigus už pietus ir būtinai parvežti atgal į viešbutį iki vakarienės – juk, kol jie buvo ekskursijoje, kažkas suvalgė pietus.
Juokinga, nes retas čia, matyt, suvalgo tik tiek, kiek reikėtų žmogui per dieną. Juk radęs balandžio pradžioje skaniausių braškių viešbutyje jų kerti kone iki išbėrimo, į lėkštę krauniesi net ir neragautus patiekalus, ir vėliau susibritkijęs po pirmo kąsnio viską palieki išmetimui, būtinai nueini dar paragauti priešpiet lauko restoranuose kepamos pidės, nes juk nemokamai. Ir kas jau pusryčiams suvalgo vos vieną jogurtą ar blyną, kaip kad tą daro savo namuose, kai pačiam reikia gaminti.
Ir didelis klausimas, kiek sumažėtų per atostogas išgerto alkoholio kiekis, jeigu už kiekvieną gėrimą reikėtų mokėti iš savo kišenės.
Beje, apie alkoholį.
Poilsiautojus, kurie trijų valandų skrydžio į Antaliją metu jau išpirko kone visą lėktuvo barą, palikę tik šiek tiek raudonojo vyno ir stipresnių gėrimų buteliukų, turkai pasitinka su šampano taure, o moterims dar padalija ir raudonų supakuotų rožių.
Vėliau pila dar ir dar. Suskaičiavome, kad pirmą dieną mus pavaišino net 6 welcome drink'ais, kurių tik du buvo nealkoholiniai. Primena Baltarusiją – 2015 metais su kolegomis žurnalistais keliavome per įvairias šalies įmones ir kone kiekvienoje pasisveikinimo ar atsisveikinimo gėrimas būdavo kuo gryniausia degtinė.
Geri, vaišingi žmonės, negali pykti. Tik pačios turkiškos autentikos, regis, mažoka. Bent jau miestai ir viešbučiai, kuriuose mes lankėmės („Sunis Kumkoy“, „Sunis Evren Beach“, „Trendy hotel“, „Sunrise restor hotel“), regis, pripratę ir prisitaikę prie Vokietijos, Rusijos (pagrindinės Turkijos turizmo rinkos) ir kitų turistų. Žodžiu, viskas standartiška, ir tokios autentiškos Turkijos, kokia yra, tarkime, Stambule, čia aš neradau.
Daug kur atsiskaityti galima užsienio valiuta (tiek doleriais, tiek eurais), o, pavyzdžiui, Sidėje net ir kainos visos eurais surašytos. Taigi net turkiškas liras ne visi už viską iš anksto apsimokėję poilsiautojai išvysta pirmą dieną.
Štai su manimi vykusi kolegė turkišką valiutą pačiupinėjo tik paskutinę dieną – gavo į rankas ir išsyk puolė fotografuoti, kad bent koks atsiminimas apie pinigą liktų.
Turkijos naujokams patarčiau labai atidžiai rinktis viešbutį, nes man, pavyzdžiui, „vos 5 kilometrai nuo miesto centro“ netinka. O daug viešbučių yra tolėliau nuo Antalijos, Alanijos ar Sidės, vadinasi, norint aplankyti miestus, reikės pirkti ekskursijas (ir gal tuščiai pareikalauti grąžinti pinigus už pietus), taikytis prie ekskursantų autobuso išvykimo ir sugrįžimo grafiko.
Aplink viešbutį pasivaikščioti, tikėtina, kad nebus kur. Todėl labai siūlyčiau paprasčiausiai pasižiūrėti, kurioje vietoje yra jūsų pasirinktas viešbutis, jeigu žinoma, norėsite iš jo kada išlįsti.
Mums pasakojo, kad yra ir tokių, kurie tiki, kad ilsėjosi prie Juodosios jūros, arba sunkiai gaudosi, kokioje Turkijos dalyje yra. Nes juk organizatoriai atveža nuo durų iki durų.
Dabar turkiška Viduržemio pakrantė alsuoja laukimu. Prie baseinų užimti vos keli gultai – daugiausia pensininkų iš Vokietijos, arba, kaip juos draugiškai vadino vienas mūsų pakeleivių, vokiškosios sodros. Piko metu, o sezonas prasidės maždaug po mėnesio, sako, kad kai kurie keliasi 7–8 valandą ryto ir skuba užsiimti gultą.
Nežinau, tiesa, ar ne, bet, jeigu bijote rizikuoti, važiuokite ne sezono metu – balandį arba rugsėjį. Ir žmonių mažiau, ir kelionė pigesnė. Net agentai, parduodantys keliones, juokauja – jeigu reikėtų jas pirkti tik dabar, gal tektų ir inkstą parduoti.
Norint labai sutaupyti, jau teks gaudyti paskutinės minutės keliones, nes pačios pigiausios jos būna tik perkant labai iš anksto. Štai viena pažįstama prieš pusmetį sau, vyrui ir dukrai nupirko kelionę į Turkiją už 2000 eurų, matė pasiūlymų ir po 900 eurų, tik toks variantas šeimos netenkino. O dabar, tikino ji, ir tie 900 eurų kelialapiai jau pabrangę kone dvigubai.
Kelionių organizatoriai sako, kad išankstinių pardavimų metu kelionę galima įsigyti maždaug 40 proc. pigiau, o atostogauti balandį – perpus pigiau nei liepą.
Regis, nemažai lietuvių taip ir daro. Vienas Sidės prekeivis visiškai nenustebo išgirdęs, kad aš iš Lietuvos. Mūsų, suprask, lietuvių, čia jau nemažai vaikštinėja. Gali prasilenkti ir su latviais bei estais. Apskritai iš Baltijos valstybių kasmet į Turkiją poilsio atvažiuoja apie 1,5 mln. turistų (iš viso Turkija pernai sulaukė 38 mln. svečių).
Antalijos senamiesčio gatvės restoranas, kaip ir daugelis kitų, dar tik laukia poilsiautojų bumo.
Tuštoka ir viešbučiuose. Prie šio vidaus baseino su knyga praleidau kelias valandas, tačiau žmonių užsuko vos vienas kitas.
Viename prabangių viešbučių galima užsisakyti štai tokią ar panašią fotosesiją.
„Louis Vuitton“, kaip sako turkai, „very original“ suknelė Antalijoje kainuoja vos 10 eurų.
Alkoholis Turkijoje yra ne itin pigus, nors lietuviškoms kainos vis tiek nusileidžia.
Vienas iš šešių pirmos dienos pasitikimo gėrimų – gidas prie autobuso oro uoste pilsto rožinį šampaną. Pirmieji į eilę, beje, šoka ne labiausiai prasigėrusių titulą turintys lietuviai, bet estė. Lietuviai, žinoma, irgi nesikuklina.
Turkijoje labai prižiūrimi laukinės katės ir šunys. Visi šunys yra sužymėti specialiais auskarais, katėms miestuose įrengtos specialios miegojimo ir šėrimo vietos, o viešbučiuose gyvūnams renkami pinigai.
O čia tiesiog labai gražiai nutapyti žirgų dantys.
Visur rasite garsių prekės ženklų drabužių, avalynės ir aksesuarų už itin mažą kainą. Apie autentiškumą spręskite patys.
Lokumo, baklavos, kitų skanumynų ar aksesuarų siūlau nepirkti oro uoste ar viešbutyje. Vietos prekeiviai, nors ir bandys išplėšti daugiau, o jeigu nesiderėsite – pasijuoks, bet vis tiek parduos žymiai pigiau. Štai, pavyzdžiui, tradiciško turkiško saldumyno kaina skiriasi maždaug 3–4 kartus.
O štai taip turkai gamina lokumą viename Antalijos viešbučių.
Vakarienės „a la carte“ – itin ištaigingos. Prie stalo atsisėsti trunka kone 5 minutes, kad įlindęs niekam nesugadintum kadro.
15min žurnalistės kelionę į Antaliją apmokėjo „Kidy Tour“. Straipsnio turiniui tai jokios įtakos neturi.
