Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Turmanto legenda ir senieji bunkeriai: čia atvykęs gali pajusti tai, ką prieš 100 metų jautė kariai

Po Turmantą sklando sena legenda apie vieną gudruolį, kuris sovietmečiu visuomet nešiojo naujus aulinius batus, o šie niekada nesusidėvėdavo... Vilkėjo vien tik vokiškas karines kelnes, kurios visada buvo kaip naujos. Pasirodo, tas turmantiškis, buvo atradęs bunkeryje visą Pirmojo pasaulinio karo vokiečių drabužių ir avalynės požeminį sandėlį ir juo tylomis naudojosi, todėl odiniai jo karininko batai visuomet žvilgėdavo saulėje.
Turmanto bunkeriai
Turmanto bunkeriai / Gerimanto Statinio nuotr.

Ši paslaptis buvo atskleista kilus įtarimui ir padarius kratą jo namuose. Jis prisipažino ir parodė vietą, kur viskas buvo sukrauta. Taip ir buvo aptiktas tas sandėlys, pilnas batų ir kitokių gėrybių. Gaudruolis buvo nubaustas ir ištremtas. Šią linksmą istoriją išgirdome iš Zarasų rajono turizmo ir verslo informacijos centro projektų vadovo, gido Ramūno Keršio, keliaujant po Turmanto apylinkes, žvalgant Pirmojo Pasaulinio karo fortifikacijas.

Gerimanto Statinio nuotr. / Žygeiviai vaikšto prie bunkerių
Gerimanto Statinio nuotr. / Žygeiviai vaikšto prie bunkerių

Per Pirmąjį pasaulinį karą – 1915 m., kai sumažėjo vokiečių ir rusų karių, fronto linija sustojo porai metų ties Zarasais. Frontui sustojus buvo pereita prie pozicinio karo. Tarp Medumo ir Zarasų ilgam laikui nusitiesė trys, maždaug 4–5 kilometrų atstumu viena nuo kitos esančios tvirtos vokiečių apkasų linijos.

Prie Turmanto bei šalia esančiose apylinkėse buvo įrengti įspūdingi įtvirtinimų ruožai. Jie sudaro beveik ištisinę liniją nuo Latvijos sienos šiaurėje iki Adutiškio apylinkių pietuose. Dabartinės Latvijos teritorijoje buvo carinės Rusijos karių pozicijos, o vokiečiai buvo įsitvirtinę dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Tiesa, vieną, nedidelį ruožą Lietuvos teritorijos už Drūkščių ežero laikė Rusijos imperijos kariuomenė.

„Lietuvoje karinis turizmas nėra pilnai atskleistas ir pritaikytas tiek, kad trauktų minias lankytojų. Su pavydu stebėjau Pirmojo pasaulinio karo laikotarpio integruotus muziejus ar atviras ekspozicijas po dangumi Prancūzijoje, kuriuos žygeiviai gali praeiti ne tik grožėdamiesi vaizdingais gamtos peizažais – bet ir prisiliesdami prie istorijos. Tą patį bandome padaryti ir mes su partneriais, norėdami suteikti impulsą žmonėms lankytis mūsų krašte, pažinti ne tik nuostabią gamtą bet ir mūsų krašto istoriją,“ – sakė Ramūnas Keršys.

Lietuvoje karinis turizmas nėra pilnai atskleistas ir pritaikytas tiek, kad trauktų minias lankytojų.

Buvusių medinių įtvirtinimų bei apkasų linijų telikę tik pėdsakai. Tačiau betoniniai Turmanto linijos įtvirtinimai Kimbartiškėse, Bartkiškėse ir Tilžėje yra išlikę iki šių dienų. Daugelis išlikusių gynybinių statinių yra betoniniai, kai kurie – kompozicinio akmenų ir betono mūro. Betonas yra sutvirtintas armatūra – geležinkelio bėgiais bei įvairiomis geležinėmis sijomis. Statydami įtvirtinimus, vokiečiai taikė modernias to meto technologijas – gelžbetonis, elektros apšvietimas, telefono linija.

Startuojame nuo Turmanto, kur buvusioje mokykloje kuriama istorinė ekspozicija, skirta būtent šiam istorijos laikotarpiui. Šią gynybinę liniją pavadinčiau vokiečių generolo, 88-osios pėstininkų divizijos vado Wilhelmo von Mengeso vardu. Čia, apkasuose prie Tilžės kaimo, jis ir mirė nuo širdies nepakankamumo. Buvo pašarvotas Salake, tačiau palaidotas Vokietijoje. Yra išlikusios netgi nuotraukos, darytos jo laidotuvių metu. Vėliau vokiečių kariai prie Turmanto prieigų atidengė paminklą šios divizijos ir jo vado garbei.

Sovietmečiu paminklinis akmuo buvo išniekintas, perdarytas į sovietiniams kariams skirtą paminklą, o vokiečių karių antkapiai, kurie buvo greta, suniokoti. Kitose, Antrojo pasaulinio karo sovietinių karių kapinėse, „balvonas“ – karys su automatu ant krūtinės, šiandien apkaltas būdele, kad nebūtų terliojamas, iki deramo valdžios sprendimo.

Karo paveldo Lietuvoje nėra daug: Klaipėda, Kaunas, Vilnius, Molotovo linija bei dešimtys pilių, tačiau šis rajonas tikrai įdomus tuo, kad po šio karo įvyko vienas iš lemiamų istorinių lūžių, leidęs Lietuvos valstybei 1918 m. atkurti nepriklausomybę. Čia laukuose ir miškuose, buvo įrengtas bemaž šimtas įvairiausios paskirties statinių: bunkerių, ugnies pozicijų, karo lauko ligoninės kompleksas, artilerijos sandėlių ir valdymo štabų. Lankantys Turmanto įtvirtinimus gali pajusti, ką prieš 100 metų jautė kariai, tokiomis sąlygomis leidžiantys ilgą laiką ir laukdami įsakymų ar priešo atakų.

Gerimanto Statinio nuotr. / Bunkeris prie geležinkelio
Gerimanto Statinio nuotr. / Bunkeris prie geležinkelio

„Su geru gidu ir tuščias laukas pilnas įdomybių. O kuo daugiau išlikusių įvairaus laikotarpio paminklų, istorinis pasakojimas gali būti vaizdingesnis, papildantis – o pati vietovė traukianti lankytojus. Net ir Sankt Peterburgo–Varšuvos traktą iš dalies gali vadinti kaip karybai skirtą Rusijos imperijos projektą, nes jis sujungė maištaujančias teritorijas tarp Daugpilio ir Kauno tvirtovių, kuriuose visada buvo stiprios karinės įgulos“, – teigė Ramūnas Keršys.

Turmanto apylinkėse ir šiandien bunkeriai slepia nemažai paslapčių, kuriuos bando tyrinėti ne vien specialistai, bet ir „juodieji archeologai“. Miškuose matosi daugybė iškasinėtų duobių, kurias palieka nelegalūs „istorijos detektyvai“. Ypač juos domina buvusios šiukšlių duobės, kur jie aptinka butelių, skardinių, gilzių ir kitokių buities rakandų, kurie parodo, kad vokiečiai čia ne taip blogai ir gyveno.

Pamenu, kuomet čia 2006 m. filmavome laidą „Keliaukime“ ir kūrėme fragmentinę mūšio rekonstrukciją, netikėtai aptikome artilerijos šaudmenų su trotilu kvietėme policiją ir išminuotojus. 2015 m., vykdant šiame rajone planinius išminavimo darbus, kariai šalia bunkerių vienoje pelkėje aptiko apie 3000 sprogmenų, kurie vėliau išvežti ir neutralizuoti.

„Aš ir pats šio paveldo irgi ilgai nesupratau. Mane stebino keisti pastatai šiuose apylinkėse. Tačiau besidomint atėjo ir žinios ir suvokimas, o su jais ir noras atskleisti šią istoriją ir kitiems, – sakė Ramūnas Keršys.

Gerimanto Statinio nuotr. / Ramūnas ir fronto linija
Gerimanto Statinio nuotr. / Ramūnas ir fronto linija

– Esame labai dėkingi Turmanto seniūnijos seniūnui Stanislovui Stankevičiui, seniūnijos darbuotojams, bendruomenės lyderiams ir paprastiems turmantiškiams, kurie atveria savo namų duris ir parodo kartais jų pačių kiemuose pūpsančius blindažus. Įkalbinėti neteko, manau patys darbai, augantys lankytojų srautai ir naujos idėjos keičia Turmanto veidą. Miestelyje atsiranda aktyvios bendruomenės perspektyva. Bendrą kalbą padėjo atrasti ir tai, kad Turmante nesijaučiu svetimas, daugiau kaip prieš 20 metų čia teko dirbti istorijos mokytoju ir jau tada artimiau susipažinti su vietine bendruomene.“

20 km žygis pėsčiomis su įdomiu vedliu Ramūnu, neprailgo. Baigėme sutemus, grįžtant iš baterijos vadinamos „Berlynas“. Buvome užsukę ir į Latvijos teritoriją, ten taip pat tyrinėjome karo paveldą.

Kai kurie gyvenamieji namai yra pastatyti tiesiog ant bunkerių, o pastarieji ir šiandien tarnauja kaip ūkiniai rūsiai. Daugelis fortifikacijų išardytos ir stūkso be stogų, nes išimta puiki statybinė medžiaga – geležinkelio bėgiai. Iš kitų išimta metalinė gofruota skarda, kuri labai pravertė žmonėms ūkyje.

Gerimanto Statinio nuotr. / Bunkerio liekanos – gofruota skarda
Gerimanto Statinio nuotr. / Bunkerio liekanos – gofruota skarda

Kuomet pašonėje neramus kaimynas, o Ukrainoje vyksta karas, kasdien kitaip žiūrime į bunkerius, slėptuves ir karo paveldą. Duokdie, kad jų neprireiktų ir visos karinės įmantrybės liktų tik kaip istorinio paveldo dalis, leidžianti geriau suprasti vykusius ir tebevykstančius procesus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais