Mes atgal grojame per jo sąžinės stygas: „Žadėjote už 20 larių (30 litų, 1 laris = 1,5 lito) žmogui iki Telavio, dabar už 10 larių iki Tbilisio ir vis tiek negerai. Ir dar žmonių pakelėje prisodinot. Sutarėm vienaip, o pakely norėjot mus išlaipinti, melavot ir apkalbinėjot su kitais taksistais. Na, vairuotojau, prieš kelerius metus Gruzijoje žmonės elgėsi kitaip“, – vienas per kitą žeriam atgal vairuotojui.
Nežinia kaip visos rietenos būtų pasibaigusios, tačiau šalia Tbilisio autobusų stoties ant visų pasaulio turistų jau pykstantis mūsų žilas apkūnus abchazas vairuotojas nulaužė iš šalutinio kelio įvažiavusiai moteriškei automobilio veidrodėlį. Numojęs ranka, vidury gatvės atidavė mums kuprines, o pats nuėjo koliotis dėl įvykio.
-
Su slidėmis po Gruziją: trys žiemos kurortai
-
Gruzija „Perkrauta“. Kodėl verta aplankyti Kaukazą?
-
Besikeičiantis greičiau už garsą – Tbilisis
-
Įstrigę Kaukaze: Tomas ir keli šimtai Gruzijos kalnuose pasiklydusių mokytojų
-
Kaip smagiai pasibastyti Tbilisyje? (Fotografijų albumas)
-
Mano atostogų romanas su Gruzijos angliakasių miestelio Tkibulio Antrąja vidurine mokykla
-
Gruzijos užstalė: karvės galva vestuvėse, savaitę laikomas numirėlis ir tamadų varžytuvės
-
„Įstrigę Kaukaze“ interaktyvus kelionių žemėlapis ir video: nardyk Gruzijoje!
Daugelis Kutaisio oro uoste iš „Wizzair“ lėktuvo išlipusių turistų susiduria su panašia realybe. Arba pykstasi su vairuotojais, arba stipriai permoka už kelionę.
Pačiame oro uoste pasitinkantys besišypsantys pasieniečiai, savanoriai, dalijantys gražiai įpakuotas nemokamas telefonų korteles, vakarietiški reklaminiai siužetai su fantastiškais Gruzijos vaizdais išnyksta lyg dūmas tik išėjus iš į lauką. Nenumaldomas gruzinų noras pasipelnyti, pakelėse sugriuvusios degalinės, nebaigti tiesti keliai, osetinų pabėgėlių stovyklos, chaotiškas eismas ir „fuckai“, iškišti per BMW langus, turistams tampa realybe. Bent jau kelyje nuo Kutaisio iki Tbilisio ar Batumio.
Mes vėl deramės su vairuotojais Tbilisio stotyje. Turime penkias dienas iki lietuvės draugės gruziniškų vestuvių šalies sostinėje ir planą nusigauti iki Tušetijos – mistinės vietos Kaukazo kalnuose, kur įsikūrė tik patys ištvermingiausi žmonės. Avienos skoniu ir čiačia burnoje nusėdęs žodis Tušetija...
Kelias į kalnus
Pasiekti Kaukazo kalnų glūdumoje įsikūrusius tušetų kaimus gali tik ant lingių „pakabintas“ „Toyota Land Cruiser“ visureigis. „NIVA čia sugriuvo po dviejų kartų“, – su šypsena veide įveikdamas uolėtus „Uošvės posūkius“ pasakoja vairuotojas Alekas.
Geraširdis, senbernaro akimis į pasaulį žvelgiantis gruzinas pasitiko mus Telavyje. Iš „Raudonojo kryžiaus“ organizacijos įsigytame visureigyje Alekas jau buvo sukrovęs du arbūzus, plastikinį dviejų litrų vaisiais kvepiančios „naminės“ butelį, naminio vyno, kiaulienos kotletų, burnoje tirpstančių persikų, ožiu trenkiančio sūrio ir kepaliukų gruziniškos duonos.
70 km uolėtais Kaukazo kalnų serpantinais kratėmės 5 valandas. Paprastai Telavio vairuotojai už nuvežimą į Omalo kaimą Tušetijoje ima 50 larių (75 litus). Tiek pat pasiima už grąžinimą į civilizaciją. Alekas 250 larių į vieną pusę paėmė iš mūsų septynių, dar po 120 larių už kiekvieną dieną, praleistą atokiuose kalnuose. Sezonas Tušetijoje trumpas – turistus (daugiausia žydus) vairuotojai į kalnus veža nuo birželio iki spalio mėnesio pradžios-vidurio.
Visu kitu laiku Tušetija paskęsta sniege, į kaimus galima patekti tik malūnsparniu, o prižiūrėti gryčių kalnuose lieka tik vienas kitas seniokas su skerdienos, duonos ir samanės atsargomis.
Gyvate iš miškingų kalnų užsiraitėm iki nuplikusios perėjos, iš kurios net ir prietemoje atsivėrė upės slėnis, vingiuojantis Tušetijos kaimų link.
„20 metų čia kamazu vežiojau maisto produktus, atgal į civilizaciją parveždavau tušetiškas bulves. Dabar linksmiau – jus vežioju“, – pusiau linksmai (nes kelias per tiek metų įgriso) atsikrenkštė savo prarūkytais plaučiais Alekas. Ten, kur rodo pirštu Alekas... Ten jau kitas pasaulis, kuriame laikas slenka kitaip, kitaip skaičiuojama valiuta ir paprasti dalykai įgauna didelę vertę.
Nuo sofos į Tušetijos kaimą
Vėlai naktį išlipame Aukštutiniame Omalo kaime, tamsoje matyti keli mediniai pastatai, akmeninis gynybinis bokštelis, kuris tarnaudavo ne tik atremiant priešus, bet ir išgyvenant ilgą žiemą. Dabar tai nelabai pigūs svečių namai su žemomis lubomis, lietuviams kiek trumpokomis lovomis ir mažu langeliu į Kaukazo kalnus.
Kaimas apšviestas keliomis elektros lemputėmis – jas, kaip ir saulės elementus, čia įrengė dar buvusio prezidento Michailo Saakašvilio valdžia. Tai daugeliui Tušetijos žmonių tikras išsigelbėjimas, praverčiantis ne tik priimant turistus, bet ir kasdieniuose darbuose.
Prie vienos tokios spingsulės susėdę penki tušetai traukia gruzinišką sutartinę. Gerkliniais balsais vienas kitą pridengdami vyrai tęsia garsą ir keičia tonus ilgiau nei minutę. Visas oras net vibruoja. Beklausydamas pagalvoju, kad prieš 17 valandų dar sėdėjau ant sofos Vilniuje ir žiūrėjau Turkijos bei JAV krepšinio rungtynes. Tas saldus kelionės jausmas, jog išsitempė laikas, užplūdo vėl. Per mažiau nei parą iš savo įprasto gyvenimo Gruzijos vynuogynais atkeliavau į Kaukazo kalnus šalia Dagestano ir Čečėnijos.
Ką tokio padarė moterys?
Kad esame regione, kurį per amžius valdė karštakošiai vyrai, kalniečiai, o gyvenimą vis dar diktuoja religiniai papročiai, savo kailiu pajutome jau kitą dieną išėję į žygį. Paskutiniame Tušetijos kaime, kuris atsiremia į dar aukštesnius Kaukazo kalnus ir Dagestaną, radome naują nakvynę.
Iš mažo Ditlo kaimelio belieka tik siauras piemenų takelis link apgriuvusios senos tvirtovės. Toliau – tik didžiulė gamtos siena ir tarpeklis. Vienišas pasienietis visą didingą vaizdą dienų dienas stebi per savo žiūronus, vaikšto pasikabinęs šautuvą ir tikrina karts nuo karto užklystančių turistų pasus, juos žymi į savo lapuką.
Stingdanti kaimelio ramybė slepia gilias karų žaizdas, o gal net ir viso regiono tradicijų ištakas.
Vakare, derantis dėl naujos nakvynės vietos, prie pat naujai statomų svečių namų kilo didelis šurmulys dėl mūsų kompanijos merginų. Visi kaimo vyrai pradėjo brėžti ribas ties upeliu ir namo tvora, kur negalima vaikščioti moterims. Vyriška dalis kompanijos bandė su šypsniu veide raminti lietuvaites, kad taip turi būti, tokios tradicijos ir tiek.
Šurmulio priežastis – kryžius ir atminimo lenta (tarsi mažas aptvertas altorėlis), prie kurio negalima artintis moterims. Pamatęs, kad nepasitenkinimas tik auga, vietos senolis priėjo prie vyrų ir rusiškai pradėjo pasakoti istoriją.
„Žinot, pas mus moterimis vadinamos merginos nuo 12 metų iki kol sulaukia 50-ies. Jos ir negali artintis prie šventų vietų. O žinot kodėl? – iškėlė pirštą bedantis senolis. – Nes karo metais jos išdavė savo vyrus ir palikusios negandoje pasidavė čečėnams bei su jais pabėgo. Dėl to jos nevertos pagarbos.“ Ir taip visoje Tušetijoje – nors menkiausi ortodoksų šventovės ar bažnyčios pamatai – visada atsiras vyras, kuris sudrausmins per arti priėjusias moteris.
Visus senuko žodžius pritariamu žvilgsniu nulydėjo senolė, sėdanti ir sauganti šventą vietą – paminklą žuvusiems kaimo vyrams. Jai jau gerokai per 50 metų – ji gali sėdėti prie altorėlio ir lazda uždrožti kokiai nesusipratusiai „nedorėlei“.
Merginų nepasitenkinimo paaiškinimais gal ir neužglaistėme, tačiau Aleko ištrauktas saldus arbūzas, karštas dušas svečių namuose ir fantastiška šeimininkės paruošta vakarienė su daugybe šaltų ir karštų patiekalų sušildė atmosferą. Vakaro gale akmuo krito ir į mūsų su Pauliumi daržą. „Už vedybas! Kad kitą kartą nesirodytumėte pas mane, jei nebūsit susituokę su savo draugėmis“, – su tokiu ultimatyviu tostu išlenkė stikliuką čiačios vairuotojas Alekas.
Kaip skerdėm avį...
Visas kelionės į Tušetiją akcentas – avies paieškos. Atvažiavome į kalnus, tad pabandysime surasti piemenį, kuris parduos avį, ir šeimininkę, kuri paruoš mėsą.
Jau iš pat ryto keliaujame į dar vieną gražų Dartlo kaimą kitame Tušetijos šone. Vėl didžiuliai skardžiai, nesuvokiamo dydžio kalnų sienos ir tarsi kregždžių lizdai šlaituose išstatyti gynybiniai bokšteliai. Tokių priešai nė neimdavo jėga – per daug vargo. Eidavo ir praeidavo karo metais.
Karšta. Saulė svilina taip, kad net nesitiki, jog už pusantro mėnesio gali iškristi pirmasis sniegas.
Siauromis, šlaite įsitaisiusio Dartlo kaimuko gatvėmis, gaudydami pavėsį, keliaujame link vieno gardo, kur tušetas pasiruošęs parduoti aviną. Garde tik trys avys, stipriomis rankomis vyras stveria didžiausią. Ši iš išgąsčio net sustingsta ir nuleista ant žemės prisispaudžia prie žolės. Net ir labiausiai norintiems avienos pasidaro šiek tiek gaila, be to, avis per didelė, o ir kainos paprašė nemažos... Paliekame avį pagyventi.
Dar pavažiuojam kelis kilometrus už Dartlo miestelio upės slėniu. O čia, kalnų dauboje, dykynėje, aptinkame piemenų palapinę. Šalia ir 100-200 avių banda. Geras tuntas didelių kaukazo aviganių apsupa visureigį iš visų pusių, tačiau gerokai įkaušę piemenys dar nespėjus išlipti iš mašinos nuveja šunis ir kviečia pasivaišinti. Vėliau prasideda derybos.
„150 larių“, – sako atsakingasis piemuo. „100“, – tariam mes. Piemuo pakraipo galvą. Skirtingai nei gruzinai, tušetai ramūs žmonės, niekada nerėks ir nesiginčys. Ramiai permąsto: „140.“ Matom, kad daug nenuleis. „130 ir viskas, imam“, – paskutinę kainą sakom mes. Tušetas dar šiek tiek pagalvoja, primerktom akim pažiūri į mus, paskui į savo bendrus, kurie jau trina rankas ir pila čiačios į išskaptuotą avino ragą. Galiausiai griebia skrybėlę, mosteli ranka mums: „Einam, išsirinksit.“
Po 20 minučių nuo derybų, iš kalnų nusileidę slovakai pamatė štai tokį vaizdą: piemenų vadas doroja avį, kaukazo aviganiai jau įsikandę po kanopą, keli piemenys įsitaisę didelio „Toyotos“ rato pavėsyje kartu su lietuviais dalijasi „namine“, merginos atsukusios nugaras į egzekuciją, kaitinasi saulėje, o vairuotojas Alekas jau laiko geltoną maišą, į kurį keliaus 17 kg šviežios mėsos.
Šiek tiek sutrikę ir nesitikėję tokio vaizdo slovakų žygeiviai pakelia ragą už draugystę, o mes, supakavę avieną ir atsiskaitę su piemenimis, sprunkam kuo greičiau, kol laimingi tušetai nepaprašė mūsų pasilikti palapinėje nakčiai.
Avys ne jų, jie tik darbininkai, tad taip lengvai, tarsi iš dangaus, nukritusi daugiau nei šimtinė larių pradžiugino visą penkių piemenų gyvenvietę. O avį, jei šeimininkas neturi išskyręs darbininkams kvotos, piemenys nurašys prie dingusių be žinios.
Grįžimas į civilizaciją
Avį mums paruošė vienos svečių sodybos šeimininkė Larisa. Armėnė, vasaromis dirbanti Tušetijos turizmo rinkoje, kibo į mėsą. Užteko ir šašlykams, ir šonkaulius paskrudino, ir chinkaliai (gruziniški koldūnai) išėjo, ir visas dubuo keptų kepenų, ir maltinukai, dar didelis puodas virtų kaulų su mėsa... Valgėm avį likusias dvi dienas, liko ir šeimininkams, ir kitiems sodybos svečiams.
Tiesa, sūrio jau niekas nebepalietė – rūgštus, pelėsinis, avimi atsiduodantis, korėtas pieno produktas visas dienas dirgino receptorius. Vyno ir čiačios asočiai padėti rytais prie blynų irgi jau pradėjo grasyti nuo stalo. Visiems labiausiai norėjosi saldaus ir gaivaus valgio... Laikas grįžti į civilizaciją.
Ketvirtą viešnagės dieną sėdome į savo super automobilį ir išriedėjome atgal link Tbilisio. Upės slėniuose jaučiasi drėgmė ir vėsa, kalnų viršūnėmis stūgauja vėjai, kai kur ruduoja lapai. Po lietaus visas karštis išgaravo ir pasijuto rugsėjo mėnuo. Po kelių savaičių ir patys tušetai surinks visus savo gyvulius, mantą bei 10 dienų per kalnus karavanais trauks link Kachetijos, kur ir žiema primena pavasarį. Trumpas Tušetijos turizmo sezonas pasibaigs, gyventi kalnuose liks tik keli ištvermingi ir patyrę kalniečiai, kurie pasirūpins, kad kitais metai visi lygumų gyventojai turėtų kur sugrįžti.
O mes išsimaudėm karštose versmėse, pavalgėm vaisių, apėjom Tbilisio sendaikčių turgų ir pasipuošę (bet įraudusiomis nuo saulės nosimis) pasirodėm draugės vestuvėse. Kaip niekada tinka pabaigai: alų midų gėrėm, per barzdą varvėjo, burnoje neturėjom...
