Vienuolyno pakampėse plazda rankose nešamų žibintų šokdinami šešėliai, arkline galerija ramiai nusklendžia abitu vilkintis vienuolis, krūpteli kitą užtikusi miegantį savo celėje (bet juk jie čia negyvena pusantro šimto metų...).
Bažnyčioje pasigirsta gyvas choralinis giedojimas, vėliau sugaudžia varpai, net praskrenda šikšnosparnis. Viskas naktį – paslaptingiau, mistiškiau ir dar labiau intriguoja ypatingą istoriją slepiančiuose beveik 400 metų senumo Tytuvėnų ansamblio koridoriuose ir kiemuose.
Kai piligrimai ir lankytojai išsisklaido iš Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblio, tuomet jame galima leistis į kitokią pažintį su šiuo vienu iškiliausių sakralinės architektūros šedevrų Lietuvoje. Čia rudenį ir žiemą rengiamos naktinės ekskursijos „Miestelis ir vienuolynas. Vakaro sutemos“ – užburiantis balansas tarp istorijos, architektūros, religijos ir ramybės. Sulaukęs tokio susidomėjimo, kad bilietai į ekskursijas jau iššluoti trims mėnesiams į priekį.
Vienuolyno prieigose pasitinka bažnyčios ir vienuolyno istorijų pasakotoja Rūta Krencienė. Ji išduoda, kad šios naktinės ekskursijos net ir turiniu skiriasi nuo dieninių. „Pasakojama ne tai, kas pasakojama dienos metu. Kad pamatytumėt, pajustumėt, gal išsigąstumėt, iš kito kampo pamatytumėt. Pripažinkit – visą laiką tamsoje viskas kitaip matosi“, – intriguoja ji.
Vesdama į vienuolyną gidė parodo ir vienuolių amžinojo poilsio vietą rūsyje. Bet tik – iš lauko, į vidų patekti negalima. „Ten niekas nebevaikšto, jų ramybės niekas nebedrumsčia“, – sako R.Krencienė.
Žmonių palaikų būta ne tik ten, bet ir sode, prie pat bažnyčios langelio. „Kai darė archeologinius kasinėjimus, atrado ir dviejų nabašnikų kauliukus ties langeliu. Niekad ir nesužinosim – kada, dėl ko čia juos pakasė“, – kalbėjo gidė.
Pripažinkit – visą laiką tamsoje viskas kitaip matosi.
Nors dabar vienuolyno sode žydi rožės, vienuolių gyvenimo laikais jų, tikėtina, čia nebuvo. Anuomet didžiausiame Tytuvėnų sode greičiau augo obelys, vyšnios, slyvos. Augalus prižiūrėjo dar 1614 m. čia atvykę vienuoliai, kurių geriausiais laikais buvo vos 18.
Pravėrus be galo senas duris, kurios čia vienintelės likusios, matyt, dar nuo vienuolyno veikimo laikų, gidė veda į bažnyčią juosiančią arkinę galeriją. Sutemose ji – dar labiau žavinti savo architektūra, kurios detales atsargiai blausia šviesa apšviečia išdėlioti žibintai.
Tolėliau pastebi, kad pora žibintų ir juda – lyg kažko lūkuriuoja du abitais su gobtuvais vilkintys asmenys. Gal brolių pranciškonų sugrįžimo į šį vienuolyną, iš kurio jie buvo išvaryti prieš pusantro šimto metų.
„Kai 1864 m. uždarė vienuolyną, vienuoliai čia taip ir nebegrįžo. Išvijo visus juos į Kretingą, jie ten pasimirė ir yra palaidoti“, – pasakoja R.Krencienė.
Iš viso galerijoje – 25 tapytos Kalvarijos stotys ir 14 Kryžiaus kelio stočių. Kiekvienas paveikslas turėtų turėti ir savą relikviją – pavyzdžiui, po stikliuku gulinčią tai Jeruzalės žemės saujelę. Ji buvo specialiai atvežta XVIII a. viduryje, kad būtų sujungta tolimoji Jeruzalė su „naująja“. Tik apmaudu, pažymi R.Krencienė, kad labai daug stikliukų jau iškritusių, išbyrėjusių.
Kai 1864 m. uždarė vienuolyną, vienuoliai čia taip ir nebegrįžo. Išvijo visus juos į Kretingą, jie ten pasimirė ir yra palaidoti.
Nors Kalvarijų tradicijos Tytuvėnuose neišliko, tačiau vis dar gyva Kristų kančios laiptų, prie kurių patraukiame per akmenuotą grindinį. „244-i metai žmonės čia atvažiuoja pasimelsti. Laipčiukais lipama keliais. Ant kiekvieno jų reikia sukalbėti „Tėve mūsų“, „Sveika Marija“, „Garbė Dievui Tėvui“ ir pasilenkus pabučiuoti stiklinį gaubtelį, po kuriuo sudėtos relikvijos“, – pasakoja gidė.
Iš viso – 30 laiptų. Visą valandžiukę reikia praklūpėti ant kelių.
Būtent šioje koplyčioje ir meldėsi tytuvėniškiai, kai atėjo caro valdžios įsakymas bažnyčią uždaryti, o parapiją panaikinti. Pasak gidės, žmonės tris mėnesius meldėsi šiame kieme ir koplyčioje, o Motiejaus Valančiaus paskatinti ir prašė caro malonės. „Ir ši bažnyčia buvo pirmoji po sukilimo, kuri nebuvo uždaryta“, – pasakoja ji.
Toliau tik žibintais pasišviesdami einame į viso ansamblio pasididžiavimą – Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčią, kurią pasiryžo pastatyti Andrius Valavičius, norėjęs savo valdoje turėti naujus gražius maldos namus.
Iš viso – 30 laiptų. Visą valandžiukę reikia praklūpėti ant kelių.
„Jo buvo noras, kad jis būtų ir palaidotas šioje bažnyčioje. Bet jam tikriausiai nepavyko pamatyti jos pastatytos, žmogus buvo senas. Jo valia buvo įvykdyta vėliau – jis buvo perlaidotas, jam stovi antkapinis paminklas. Bet per karus su švedais rusų kazokai apiplėšė vienuolyną, užmušė kelis vienuolius ir apiplėšė kapavietę. Tuomet vienuoliai antkapį perstatė į šoninę navą“, – atskleidė gidė.
Prieblandos apgaubtoje bažnyčioje pasigirsta giesmė. Tik vėliau, jau po ekskursijos, atskleidžiama, kad tai buvo ne įrašas – o pačios Tytuvėnų Piligrimų Centro vadovės Sandros Sabaliauskienės gyvas balsas.
Papasakojusi apie 400 m. senumo Mergelės Marijos (Madonos) paveikslą, kurį iki šiol maldininkai, piligrimai vadina „malones teikiančiu“, apie užaltorio koplyčią su popiežiaus Jono Pauliaus II kraujo lašo relikvija, R.Krencienė siaurais siaurais laiptais veda aukštyn, į vienuolių chorą. Jame daugiau nei 200 metų buvo meldžiamasi 7 kartus per parą.
Išlikę čia ir senieji suolai, kuriuose sėdėdavo vienuoliai. „Juose paskutinį kartą 1864 m. meldėsi vienuoliai, prieš išvažiuodami į Kretingą“, – pasakoja gidė.
Iš choro einame į vienuolyną, kur antrame aukšte – vienuolių celės, biblioteka, poilsio kambarys, siuvykla, net karceris. Kambariuose įrengtos ekspozicijos, kurias atidžiai apžiūrėti labiau pavyktų dienos metu, bet nakčia čia atmosfera kita – pajunti lyg tikrai klaidžiotum po vienuolyną prieš kelis šimtus metų, kai vienintelis šviesos šaltinis sutemus buvo žvakės liepsna. Labai natūraliai tuomet atrodo ir vienoje iš lovų gulintis abitu vilkintis žmogus. Bet vis tiek krūpteli.
Pajunti lyg tikrai klaidžiotum po vienuolyną prieš kelis šimtus metų, kai vienintelis šviesos šaltinis sutemus buvo žvakės liepsna.
Beklajojant vienuolyno koridoriais R.Krencienė atskleidžia dar vieną įdomų faktą – daug biblines scenas vaizdavusių paveikslų čia buvo uždažyti. Restauratoriai vieną atrado net po 21 sluoksniu dažų. Bet tai – ne mėginant apsaugoti meno kūrinius nuo jų sunaikinimo sovietinės okupacijos metais. Patys vienuoliai juos uždažę dar seniai.
„Čia buvo gyvenamasis namas, – aiškina gidė. – Savo namuose kas kažkiek metų juk darome remontą, na kas 10 – jau verktinai. Vienuolyne irgi tas pats. Eina laikas, mados keičiasi. Restauratoriai sakė, kad pirmas sluoksnis buvo uždėtas XIX a. Vienur 21, kitur 14, dar kitur – tik 6.“ Tris paveikslus restauratoriai yra atidengę, sutvarkę, bet kai kur sieninė tapyba jau prapuolusi neatkuriamai.
Prieš paliekant vienuolyno koridorius, R.Krencienė nuveda į ypatingo grožio uždarą kiemelį. Kas lankėsi Tytuvėnų ansamblyje – žino, koks estetika ir ypatinga aura jis kerintis. Ankstyvo rudens dieną iš jo pakėlus galvą į viršų galima išvysti būrius žiemoti skrendančių ir klykiančių gervių, išduoda gidė. Beje, gervės ypač mėgsta būtent Tytuvėnų apylinkes. Prieš ilgą kelionę joms reikia saugiai pernakvoti, pasistiprinti, pailsėti. Būtent tokių idealių sustojimo vietų gausu Tytuvėnų apylinkėse.
O jeigu pasiseks, giedrą naktį uždarame kieme pakėlus galvą į dangų išvysite ne paukščius, o milijonais žvaigždžių nusagstytą dangų – svaiginanti dangaus platybė čia tampa įrėminta kelis amžius siekiančių pastatų sienų. „Rojus“, – tikriausiai daugelio mintis atliepia gidės ištartas žodis.
Svaiginanti žvaigždėto dangaus platybė čia tampa įrėminta kelis amžius siekiančių pastatų sienų
Grupės – trims mėnesiams į priekį
Po ekskursijos, rūsio patalpoje besidalinant įspūdžiais, pro galvas dar praskrenda ir šikšnosparnis – tobula naktinės ekskursijos pabaiga.
Pirmą kartą idėja surengti naktines ekskursijas po šį įdomios istorijos baroko šedevrą kilo prieš kelerius metus – 2019 m. rudenį, Europos paveldo dienų proga. „Pasiteisino, norinčių buvo, bet ne tiek kiek dabar“, – 15min patikino Tytuvėnų Piligrimų Centro vadovė Sandra Sabaliauskienė.
Praėjusiais metais naktinių ekskursijų nerengę dėl pandemijos, šiemet jos ir vėl buvo atgaivintos per keturiose savivaldybėse vykusį renginių ciklą „Bažnyčių naktys“. Susidomėjimas buvo milžiniškas, mat ir ekskursijos buvo nemokamos – net nepavyko priimti visų norinčių.
Net ir sumanius naktines ekskursijas paversti tradicija ir įvesti mokestį, vietos jose buvo išgraibstytos akimirksniu. „Susidarė vėl pilnos grupės trims mėnesiams į priekį“, – džiaugėsi S.Sabaliauskienė.
Planuota ekskursijas rugsėjį-balandį rengti kartą per mėnesį, tačiau atsiradus žmonių norui vien spalį bus trys naktinį Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblį norinčios pamatyti grupės.
Susidarė vėl pilnos grupės trims mėnesiams į priekį.
Beje, jeigu nepavyks patekti su grupe vėlų vakarą į patį vienuolyną ir bažnyčią, galima nakčia bent pasivaikščioti po aplinką. Po rožyną, aplink tvenkinius galima klajoti kad ir visą naktį – aplinkinė teritorija yra nerakinama. Dienos metu galima laisvai patekti į bažnyčią, o norint pamatyti vienuolyną – reikės įsigyti bilietus. Jį dienos metu galima tyrinėti ir su gidu, ir savarankiškai. Tik naktį jis vis tiek kitoks – ypatingesnis.
