Tytuvėnai – Žemaitijos perlas – iš kurios pusės bežiūrėtum. Gali būti architektu, istoriku, menotyrininku, gamtininku ar kunigų seminarijos klieriku. Kiekvienas čia ras savo šaltinį.
Šios kelionės tikslas nebuvo apžvelgti visus Tytuvėnų privalumus. Tai paprasčiausiai neįmanoma. Tai galima padaryti kad ir Tytuvėnų regioninio parko puslapyje.
Norėjosi tik užmesti žvilgsnį iš aukštybių ir parsivežti neišdildomą įspūdį. Kitą dieną dieną tai būtų jau kitas pasakojimas.
Tytuvėnų regioninio parko direktorius Vytautas Stonys gali valandų valandas pasakoti apie savo valdas. Tačiau šįkart šneka apie minėtas aukštybes – apžvalgos bokštus. Vienas jų pradėjo veikti ką tik. O pirmasis turistus džiugina jau dešimt metų,
Surasti abu bokštus nėra sunku, tačiau su išmanančiu žmogumi keliauti įdomiau. Parko direkcijos kultūrologė Agnė Buchaitė palydi iki senojo bokšto ir papasakoja ne tik apie tai, kas matoma plika akimi.
Vienas kitas vingis per vaizdingą miestelį ir kairėje pusėje, už miškelio, pasimato nedidelė stovėjimo aikštelė bei bokštas kalvos viršūnėje.
Tik šimtas žingsnių skiria nuo žvyrkelio iki dieviško kraštovaizdžio iš aukštumos ir daugybė informacijos stenduose.
Čia – Pašakarnio dvaras, o ten – ežeru virtęs durpynas. Čia Tytuvėnų ansamblis, o ten – Šiluva. Ten Bridvaišio piliakalnis, o ten vos pernai rasta akmens amžiaus gyvenvietė.
O kaip viskas atrodytų ryto saulei pašvietus? Atvažiuokit ryte, prieš tai pasimeldę giedro oro.
Nenustebkit, jei vietiniai labai savotiškai moko, kaip reikėtų atsiminti skaičius. Štai balta Šiluvos koplyčia yra 44 metrų aukščio, o prie Tytuvėnų prigludusio Bridvaišio ežero gylis – 43.
Tai reiškia, kad paskandinus Šiluvos koplyčią Bridvaišio ežere, kyšotų tik metras šventyklos.
Tai reiškia, kad paskandinus Šiluvos koplyčią Bridvaišio ežere, kyšotų tik metras šventyklos. Štai kas yra žemaitiškas stačiokiškumas.
Pavadinimas Bridvaišis turėtų reikšti briedžių vaišes. Ir tai tik mikroskopinė informacijos dalis apie šį telkinį.
Sklando daugybė legendų apie dvigubą jo dugną, kūlgrindą ar medgrindą iki pat piliakalnio. Vietinis Petras patvirtina – jaunystėje nubrisdavo žvyruotu dugnu nuo piliakalnio iki ežero salos. Žvyruotu? Bridvaišio dugnas yra vientisa durpė, išskyrus pakrantes.
Taip pat yra ir tikrų istorijų, kurios pasitvirtina. Pavyzdžiui, prieš keletą metų narai ištraukė karinio lėktuvo nuolaužų ir ratą. Tuomet atsirado vyresnių žmonių, kurie prisiminė ir lėktuvo dužimą į ežero šlaitą. O vienas drąsus paauglys nuo žuvusio kario rankos nusegė vokišką laikrodį „Zima“.
Dar vienas faktas – Bridvaišio ežeras kadaise buvo dirbtinai pamažintas. Tikėtasi, kad dėl to padidės ežero sala. Tačiau ji tik sumažėjo, nes bangos pradėjo plauti durpes, vertė pakrantės medžius.
Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno kompleksas – unikalus savo marga istorija. Dabartinis vaizdas suformuotas 1772–1780 metais – prie bažnyčios padarytas uždaras stačiakampis kiemas šventorius (kluatras) su arkadinėmis galerijomis, skirtomis Kryžiaus keliui įrengti.
Kiemo viduryje yra koplyčia, kurią labai gerai žino maldininkai. Link altoriaus veda dveji laiptai. Vienais galima lipti įprastai. Kitais – tik keliais ir pabučiuojant ant kiekvienos pakopos įmontuotą stiklinę akį. Jose – šventos relikvijos iš šventų vietų.
Vienais laiptais galima lipti įprastai. Kitais – tik keliais ir pabučiuojant ant kiekvienos pakopos įmontuotą stiklinę akį.
Religinė Tytuvėnų istorija rašoma iki šiol. Štai prieš keletą metų liepsnos dūmais pavertė beveik kelių milijonų eurų triūsą. Po gaisro vienuolynas jau atsigavo, tačiau teismai dar nesibaigia.
Dar viena egzotiška detalė – Tytuvėnų klebonas Rimantas Žaromskis negali gyventi be „Jaguar“ markės automobilių.
Tiesa, kad ir kaip stengtumeisi įsivaizduoti šį kunigą pižonu, pakanka vieną kartą su juo susitikti. Supranti, kad jis yra iš tų kunigų, kuris suranda kalbą su kiekvienu ir nutiesia tiltą į kiekvieno, net ir ateisto, širdį. O „jaguaras“ – tik silpnybė, pabrėžianti kunigo žemiškumą.
Iki naujojo apžvalgos bokšto tenka važiuoti apie 25 kilometrus. Su automobiliu – ne vingis. Net ir dviračiu viskas čia lengvai pasiekiama. Specialiai dviratininkams pagaminti žemėlapiai su visais lankomais objektais, pažymėti maršrutai. Neturi dviračio? Išnuomos.
Pirmiausia – iki Šiaulėnų. Tuomet pasuki per gyvenvietę ir riedi pagrindiniu keliu. Išvažiavęs iš gyvenvietės, žvyrkeliu leki dar tris kilometrus, kol dešinėje pusėje pamatai rudą informacinį ženklą.
Pasak legendos, varpus gaudžiant galima išgirsti priglaudus ausį prie Didžiojo (Šiaulės, Kudinų) kalno.
Parko direktorius V.Stonys pasakojo būtent apie šią vietą – Kudinų piliakalnį arba Šiaulės kalną. Čia anot kai kurių padavimų, yra po smėliu palaidotas kaimas.
Esą po didžiuoju kalnu palaidota bažnyčia, o po mažuoju – varpinė. Taip jie ir vadinami: Bažnyčios kalnu ir Varpinės kalnu. Šiek tiek atokiau – Kartuvių kalnas.
Pasak legendos, varpus gaudžiant galima išgirsti priglaudus ausį prie Didžiojo (Šiaulės, Kudinų) kalno. Turbūt to čia plūsta žmonių jūros.
Čia yra dar viena vieta, bent jau pasakų lygmenyje pretenduojantį į Saulės mūšio vietą. Sakoma, kad kažkur netoliese įvykęs ir garsusis mūšis, o prasivėrusi žemė prarijo netikėlių kariuomenę. Dėl to čia tiek daug vietovardžių su šaknimi „šiaul“.
