Maršrutą pradėsime nuo Tytuvėnų. Tai pats didžiausias ir įdomiausias maršruto miestelis. Siekiant išsaugoti šios vietovės gamtos ir kultūros vertybes buvo įkurtas Tytuvėnų regioninis parkas.
Labai taikliai apie Tytuvėnus rašė Česlovas Kudaba: „Patraukliausi – Tytuvėnai. Savo nuostabia gamta, istorija ir liaudies kūryba. Tarp kalvų plyti erdvokos pievutės, blizga ežeriukai. Kai kurios tarpukalvių pievos įsiterpia į miestą, dalija jį į atskiras, pirkiom apsėstas salas savaip padalydamos miestelį, darydamos jį erdvesnį. Iš šiaurės ir vakarų Tytuvėnus gobia seni pušynai. Pušys ateina į padaržes, kiemus. Į šiaurryčius ir pietryčius dūluoja ežerai, pelkės, gilūs durpynai. Į pietus kūpso gražiausios kalvos, vėl miškai. Apskritai Tytuvėnus iš visų pusių supa kalvotas, ežerėtas, miškingas arba pelkėtas kraštovaizdis.“
Ne mažiau už nuostabią gamtą Tytuvėnus garsina bažnyčios ir vienuolyno ansamblis, įsikūręs pačiame miestelio centre. Įėję pro vartus, atsiduriame erdviame, iš vidaus pusės atvirų arkadų atribotame kieme. Arkados – labai fotogeniškos: lenkti skliautai, kolonos, pusapvalės arkos, įdomiai pasiskirstanti šviesa taip ir verčia išsitraukti fotoaparatą.
Įdomi kiemo centre stovinčios koplyčios paskirtis: joje esančiais laipteliais maldininkai kopia keliais, ant kiekvieno sukalbėdami maldas.
Puošnumu išsiskiria bažnyčios vidus. Gražūs vargonai, daug senovinių paveikslų. Už centrinio altoriaus esančiais laiptais galima patekti į labai šviesią, jaukią, kažkada vienuoliams melstis skirtą koplytėlę. Ant sienų taip pat gausu paveikslų. Iš čia senovėje vienuoliai patekdavo į koridorių, juosiantį dar vieną uždarą, bet jau visai mažą kiemelį. Smalsus turistas gali pamatyti kažkada apgyvendintas celes ir kitas patalpas.
Verta išgirsti ar paskaityti šio unikalaus, XVII a. statyto, ansamblio istoriją, apvaikščiojus pajusti senovinių sienų ir slėpiningų požemių įtaigą.
Smalsus turistas gali pamatyti kažkada apgyvendintas celes ir kitas patalpas.
Besidomintiems senove dar vertėtų aplankyti mauzoliejinę koplyčią, užlipti ant prie Bridvaišio ežero esančio piliakalnio, apžiūrėti Jurgio kalneliu vadinamą, kaip spėjama, senovinį alkakalnį.
Pavažiavus nuo miestelio 2 km, kairėje, pamatysime greta poros nedidelių pastatų stovinčius akmenis su viršuje įsikūrusiais velniais, meškomis ir kitais personažais. Tai liaudies meistro, peizažisto P.Stundžios sodyba. Nemažai jo pieštų darbų galima rasti tytuvėniškių namuose.
Dar pavažiavę 2 km, kertame nedidelį, iš durpynų atitekantį Lapišės upelį. Čia pat stovi išlikusio nedidelio vandens malūno pastatas. Kelias kyla į nedidelį kalnelį. Netrukus pro kelio iškirstą miško properšą jau pasirodo didingai į dangų šaunanti balta Šiluvos koplyčia.
Dabartinės, architekto A.Vivulskio suprojektuotos, koplyčios kertinis akmuo 1912 m. buvo pašventintas kunigo J.Mačiulio-Maironio. Tuomet sukako 300 m. nuo šv. Mergelės Marijos pasirodymo.
Apie tai rašoma, kad kaimo piemenėliai ganydami bandą ant vieno didelio akmens pamatė mergaitę, ant rankų laikančią kūdikėlį ir graudžiai verkiančią. Susirinkusiems žmonėms paklausus, ko ji verkia, mergaitė atsakė: „Verkiu dėl to, kad šioje vietoje buvo garbinamas mano sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama.“ Paskui ji pranyko.
Koplyčios viduje galima pamatyti akmenį, ant kurio pasirodė Marija.
Rašoma, kad nepriklausomybės metais Šiluvoje, atlaidų metu, kurie trukdavo 8 dienas, apsilankydavo iki 100 000 žmonių.
Koplyčios viduje galima pamatyti akmenį, ant kurio pasirodė Marija, jai skirtą altorių. Aukščiau esančiose freskose pavaizduoti įsimintini su šia vieta susiję įvykiai.
Iš Šiluvos kelias toliau suka link Lyduvėnų. Išvažiavus iš po gražiame pušyne besiraitančio žvyrkelio, pasirodo kelios Pažyzdrio kaimo trobos ir matosi Raseinių link atsiveriančios tolumos. Bet štai kelias vėl neria į mišką ir išlenda jau Vičaičių kaime. Prasideda Dubysos regioninis parkas. Vingiuotas žvyrkelis pradeda leistis žemyn ir pervažiuojame Lapišės upelį.
Nemažo, vaizdingo slėnio lydima Lapišė gana staigiai leidžiasi žemyn į Dubysos glėbį, tarpais panašėdama vos ne į kalnų upelį. Paėjus nuo kelio slėniu pasroviui, apie 200 m šlapiame alksnyne, prie upelio, galime apžiūrėti Žalpių pėduotąjį akmenį.
Užkilus į kalną, kairėje pusėje yra nemažas Naudvario kaimas. Visai čia pat, Dubysos slėnio apačioje, ir Lyduvėnai, na, ir, žinoma, gyvenvietę garsinantis geležinkelio tiltas. Visą laiką besisukinėjant po Lyduvėnus, jis kabo viršuje, primindamas vos ne iš fantastinio filmo atskridusį, ilgą erdvėlaivį.
Tai – ketvirtasis geležinkelio tiltas pastatytas šioje vietoje. Po pirmo medinio, 1919 m., vokiečiai pastatė gelžbetoninį, kuris buvo daugiau kaip pusės kilometro ilgio, o bėgiai gulėjo kaip ir dabar – 42 m aukštyje nuo Dubysos vandens.
Visai greta miestelio yra du dideli piliakalniai. Apie vieną pasakojama, kad čia stovėjusi pilis, kurioje gyveno kunigaikštienė Danutė. Išlydėjusi savo mylimąjį į karą su kryžiuočiais, ji vis laukė ir nesulaukė jo grįžtant. Viena likusi liūdėjo, verkė. Iš merginos ašarų susidaręs Lyduvos upelis.
Labai saviti pastatai stovintys visai greta bažnyčios ant šaltavandenio Dratvinio upelio kranto. Įspūdingas aplinkinių vietų reljefas. Jam išsaugoti įkurtas geomorfologinis draustinis, įeinantis į Dubysos regioninio parko teritoriją.
Išvažiavus iš miestelio, kelias eina šiek tiek palipęs į kalną, leisdamas pasigėrėti po platoką slėnį kilpinėjančia Dubysa, žaliuojančiais mišku ir apsinuoginusiais šlaitais. Gražios ir kaimiškos slėnyje įsikūrusios sodybos. Dubysa išsišakoja prisišliedama prie dar išlikusio Zakeliškių malūno. Pravažiuojame kaimą, kuris vadinamas klasikiniu Padubysio vardu. Kelias pradeda kilti į viršų, padovanodamas besidairantiems keliautojams puikių vaizdų.
Netrukus, pravažiavus nemažas Laugalio ir Maironių gyvenvietes, posūkis dešinėn – ir asfaltuotu keliu važiuojame link Tytuvėnų. Keliui leidžiantis į Dubysos slėnį, dešinėje, pasirodo raudonmūrė koplytėlė. Pasak vietos gyventojų, dabartinė koplytėlė vietoje senosios medinės buvo pastatyta XIX a. pradžioje vietinės dvarininkės ir čionykščių žmonių pastangomis. Jos viduje saugomas pėduotas akmuo, o netoliese trykšta stebuklingas šaltinėlis.
Apie šį šaltinėlį yra sukurtas padavimas. Esą pro šią vietą kartą ėjo namo į atsargą paleistas apakęs kareivis. Sustojęs pailsėti ir užmigęs. Naktį jam prisisapnavo, kad šv. Mergelė Marija priėjusi prie jo ir ėmusi kelti tokiais žodžiais:
„Eik ten prie Dubysos, rasi didelę krūvą samanomis apaugusių akmenų. O tarp jų atrasi vieną akmenį su mano sūnaus Kristaus atspausta pėdele. Arti jos yra šaltinis – tenai mazgok akis, kol praregėsi.“ Pakilęs iš miego, ilgai klaidžiojo aklasis kareivis, kol atrado tarp medžių šaltinėlį. Čia vandeniu prasitrynė akis ir praregėjo. Nuo to laiko toli pasklido gandas apie kareivio išgijimą ir apie stebuklingąjį šaltinį, kuris gydąs įvairias ligas.
Pervažiavus Dubysą, čia pat į kairę atsišakojantis keliukas vaizdingais padubysiais veda prie Kubilių piliakalnio, dar vadinamo Birutkalniu. Pavažiavus pusantro kilometro pasitinka jaukus prie nemažo Gryžuvos upelio stovintis kaimas.
Čia pat už upelio – Kubilių piliakalnis: aukštas, su didele viršutine aikštele bei atsiveriančiu įspūdingu vaizdu į tolumas nusidriekiančius Dubysos klonius ir gilų Gryžuvos slėnį.
Yra apie šią vietą ir įdomus padavimas. Pasakojama, kad kunigaikščio Gedimino laikais čia stovėjusi pilis. Pilies valdovas, narsus karžygys Švilpa vedė šaunią mergaitę Birutę. Tačiau jų laimingą gyvenimą temdė dažni kryžiuočių antpuoliai.
Ilgai priešinosi narsūs gynėjai, tačiau priešų buvo kelis kartus daugiau.
Kaunantis su priešu pirmose gretose būdavo ir Birutė. Ilgai priešams nesisekė įveikti gynėjų. Tačiau kartą kaip juodas debesis atslinko kryžiuočių pulkai ir apsupo pilį. Ilgai priešinosi narsūs gynėjai, tačiau priešų buvo kelis kartus daugiau. Nelygioje kovoje žuvo visi lietuviai.
Birutė buvo palaidota ant šio piliakalnio, o karžygys Švilpa – ant gretimo kalno. Nuo to laiko tie kalnai ir vadinami jų vardais. Greta piliakalnio yra ir Birutės akmuo, kuriame, pasak tos pačios legendos, Birutė prieš mūšį paslėpė brangakmenį. Netoli stūkso kitas akmuo, ant kurio, gerai įsižiūrėjus, galima pamatyti Lietuvos žemėlapį.
Kas nepatingėtų puskilometrį paeiti prieš Gryžuvos upelio srovę dešiniajame krante pamatytų įspūdingo aukščio ir statumo atodangą.
Grįžtame ir asfaltuotu keliu kylame į kalną Tytuvėnų link. Kalno viršuje atsišakojantis į dešinę kelias veda į įdomų gatvinį Bulavėnų kaimą. Dubysos slėnio šlaitų viršuje besitęsiantis kaimas yra net 3 km ilgio. Greta yra ir Bulavėnų piliakalnis.
Dubysos slėnio šlaitų viršuje besitęsiantis kaimas yra net 3 km ilgio.
Tačiau važiuokime toliau. Visą laiką lydi netoli kelio tekanti Gryžuva, žymima iš gilaus slėniuko kyšančiomis eglių viršūnėmis.
Privažiavus Pavydų gyvenvietę, į kairę pusę asfaltuotu keliu sukame į Pagryžuvį. Visai prie pat kelio stūkso įspūdingas, stačiu šlaitu į Gryžuvos upelį besiremiantis piliakalnis, dar vadinamas Kalvinkalniu. Pasakojama, kad čia yra prasmegusi kalvinų bažnyčia, o po visu kalnu yra didžiuliai požemiai, kuriuose gyvena ir kartais net žmones gąsdina paslaptingi vaiduokliai.
Kitoje upelio pusėje matosi trijų aukštų Pagryžuvio dvaro rūmai. Pats Pagryžuvys pirmą kartą minimas 1595 m. Dvaro rūmai statyti 1858 m. pagal F.Rimgailos projektą. Šiuo metu čia įsikūrusi sanatorija.
Paskutiniais šimtmečiais dvaras priklausė Pšeciševskiams. Iš savo tėvų jį paveldėjo Celina Pšeciševskaitė ištekėjusi už Izidoriaus Riomerio. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą dvaras buvo paliktas Riomerių sūnui Stanislovui, bet šis po karo į tėviškę nesugrįžo; įstojo į lenkų legioną tikėdamasis sugrįžti su „lenkiška valdžia“. Visgi po žemės reformos įstatymo jis prarado savo teises į dvarą.
Žemės reformos metu dvaro žemė išdalyta bežemiams ir mažažemiams, o centras su rūmais perleistas jėzuitams, kurie jį 1929 m. perėmė ir įkūrė savo naujokyną. Jame 1939 m. buvo 6 kunigai ir 39 broliukai. Vienuoliai buvusį dvarą pavertė pavyzdiniu ūkiu ir gražiu sodu. Vienuolyno ūkyje dirbo patys broliukai, tik retkarčiais pasisamdydami darbo jėgos. Buvo įruoštas vietinis vandentiekis, įvesta elektros energija, įruošta koplyčia.
Vienuoliai buvusį dvarą pavertė pavyzdiniu ūkiu ir gražiu sodu.
Dvaro rūmus supa parkas, kurio gražiausia dalis yra jaukiame Gryžuvos upelio slėnyje. Jame žaliuoja daug tujų, kurios upelio krante formuoja alėją. Jomis aprėmintas ir spirale į apvalų kalnelį užkylantis takas. Per parką kaskadomis teka nedidukas Bliukės upelis, užpildantis nemažą tvenkinį. Aplink auga kėniai, maumedžiai, veimutinės pušys, plačiašakės liepos, guobos.
Grįžtame į Tytuvėnų kelią ir netrukus, už geležinkelio, pamatome Tytuvėnų regioninio parko riboženklį. Dar 3 km – ir mes vėl ten, nuo kur ir pradėjome.
