Užpelkių botaninį-zoologinį draustinį rasti nėra sudėtinga. Jį tuojau pat parodys internetiniai žemėlapiai, jei įvesite žodžius „akmenų rūža“. O tiksliai jis vadinasi Akmenų rūžos pažintinis takas. Visai netoli Kiaunorių.
Jei visai nieko nežinote apie akmenų rūžas, Tytuvėnuose užsukite į regioninio parko direkciją. Čia tikrai atsiras žmogus, kuris palydės ir viską papasakos.
Bevažiuojant nuo Tytuvėnų pusės, prieš Kiaunorius – dešinėn. Paklysti sudėtinga. Liko vos keletas posūkių.
Prie pažintinio tako įrengta poilsiavietė. Po šia pastoge dažnai vyksta kažkas moksliško. Pavyzdžiui, susirenka jaunieji geologai ir klausosi protingų žmonių istorijų, kuomet pasaulyje akmenys dar buvo skysti.
Pažintiniu taku palydi parko specialistė Agnė Buchaitė. Galima pasirinkti, į kurią pusę sukti 1,3 kilometro ratą. Nusprendžiame eiti tradiciškai – nuo seniausių laikų prie akmens vaidmens žmogaus gyvenime.
Ledynmečio vaikai
Kas tai yra ir kaip susidarė? A.Buchaitė ne akmenų specialistė, tačiau teko nemažai bendrauti su išmanančiais, kuomet buvo kuriamas šis pažintinis takas. Viena iš labiausiai tikėtinų versijų, kad rūžos susiformavo ledynmečiui traukiantis.
Tiksliau – tirpstant. Aukšti ledo kalnai savyje nešėsi daugybę riedulių. Kai kalnai pradėjo tirpti, jie skeldėjo. Būtent į šiuos milžiniškus plyšius kartu su tirpstančiu vandeniu krito ir akmenys. Taip susiformavo akmenų linijos.
Akmenų, kuriuos senovės žmonės kaip nors pažymėjo, judinti nevalia.
Ledynai nežinojo, kad kažkada Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto lėšomis bus sukurtas šis pažintinis takas. Gal būtų tvarkingiau akmenis sudėlioję.
Kai kuriose vietose akmenų rūža yra atidengta. Tiesiog nuimtas geras pusmetris ją dengiančios dirvos. Galima pamatyti, kaip šiame akmeniniame žaltyje natūraliai susidėlioję akmenys.
Patys didžiausi rieduliai žemės paviršiuje išlikę jau ne vieną tūkstantmetį. Daug kur juos dengia ryškių samanų kilimas. Šalia tako išrikiuoti įdomesnės sudėties rieduliai, kurių dažnas ir savo vardą turi.
Taip pat yra ir mitologinių akmenų. Tiksliau – jų kopijų. A.Buchaitė primena, kad akmenų, kuriuos senovės žmonės kaip nors pažymėjo, judinti nevalia. Čia demonstruojami panašaus dydžio rieduliai. Piešiniai ant jų – gana tikslios originalų kopijos.
Legenda apie velnio taką
Kai takas įpusėja, kelionės gidė veda jau kita akmeninio žalčio puse. Čia daugiausia dėmesio skiriama akmens gyvenimui žmogaus rankose. Dauguma šioje pusėje demonstruojamų eksponatų sukūrė menininkai.
Garsūs skulptoriai čia improvizavo akmenų tema. Akmenų rūžos pažintiniame take išvysite Kęstučio Musteikio akmenis su ženklais, Kazio Venclovo skulptūrą „Svarelis“, Jono Gencevičiaus kompoziciją „Žemės daiktai“, Gintaro Mikolaičio „Mechanizmus“ ir kitas skulptūras.
Tradiciškai, pačiu sudėtingiausiu gyvenimo momentu prisistato nelabasis. Jei ponas pageidauja kuo greičiau namo, velniui vieni niekai taką nutiesti.
Tačiau ir čia neapsieisi be legendų ir mitų. Kai kurie menininkai idėjų savo kūriniams sėmėsi būtent ten – liaudyje dar gyvais pasakojimais.
Gaidys ir akmeninis takelis – tiesioginė užuomina apie čia žmonių pasakotą legendą. Sakoma, kad Rėkyvos dvarponis Tvardauskis puotavo pas Bubių poną.
Skaniai pavakarieniavo ir mažumėlę padaugino svaigaus gėrimo. Netrukus ir naktis juoda sutemo. Rėkyvos ponas sumanė namo keliauti, tačiau tamsu – nors į akį durk.
Tradiciškai, pačiu sudėtingiausiu gyvenimo momentu prisistato nelabasis. Jei ponas pageidauja namo, velniui vieni niekai jam taką nutiesti.
Nutiesė. Tvardauskis savo karieta lėkė kaip vėjas. Nupuolė nuo akmeninio tako ir įkrito į pelkę. Tuomet velnias pačiupo ir nešasi. Užsikabino Tvardauskis už mėnulio smaigalio, o tuo metu gaidys užgiedojo.
Metė velnias Tvardauskį ir į peklą nurūko. O dvarponis taip ir liko mėnulyje. Gali pamatyti – ant didelio akmens pasilypėjęs ir gerai įsižiūrėjęs. Kiti sako, kad Tvardauskis yra burtininkas, kuris tuo akmeniniu taku iki šiol ant gaidžio jodinėja. Ir dabar gali kartais užmatyti dulkes rūkstant.
