„Užpaliai – nepraeik pro šalį“, – pasigirsta vietinių gyventojų posakis, žengiant į vieną iš Užpalių dvaro pastatų. O ten jau garuoja pietūs: silkė, šaltibarščiai, rūkytos dešrelės su raugintais kopūstais – visa tai, ką pridera valgyti kaime. Viktorija neišleis iš savojo kiemo nė vieno nepavaišinusi, o ir vaišės gamintos pačios rankų.
„Mūsų kepta duonelė, bandos. Paragaukite ir naminio sviesto, sūrių. Labai mėgstu bulvių košę su saldintu pienu. Gal kam atnešti?“ – mums neišsirenkant, nuo ko pradėti, pasisiūlo V.Jovarienė, o sulaukusi mandagaus neigiamo atsakymo, pirštu beda į staltiesę.
Nepastebėti joje žirgų atvaizdų tiesiog neįmanoma. Visas šios moters gyvenimas sukasi būtent apie šiuos nuostabius gyvūnus. Ant kaklo kabo žirgo pavidalo pakabutis, ant rankos – apyrankė. Sienas puošia paveikslai, kuriuose, tikriausiai jau atspėjote, pavaizduoti arkliai.
Pirmoji moteris, startavusi Sartų lenktynėse
Pirmą kartą ant žirgo ji užsėdo būdama gal šešerių. Pasijodinėjimas baigėsi lazdynų krūmuose. Tačiau tai Viktorijos nė kiek neatbaidė. Šimtus kartų ruošusi balną, galiausi ji debiutavo ir pirmosiose Sartų žirgų su kinkiniais lenktynėse.
„Buvau pirmoji tai padariusi moteris. Pirmoji šalies žirgų vadeliotoja. O dabar tik mokau kitus jodinėti. Kartais į karietą sėdu – pasikeitė greičio formatas“, – šyptelėjo Viktorija.
2010 m. ji buvo pripažinta Užpalių garbės piliete. Apdovanojimo į miestelį nuvyko atsiimti pati. Su bričkele. O kaipgi kitaip. Paklausta, kiek mylimų žirgų gyvenime yra turėjusi, pašnekovė tik numojo ranka – nesuskaičiuosi. Tačiau mylimiausiu iki šiol laiko Žolį. Kodėl? Nes jis buvo pirmasis. Nė vienas žirgas daugiau nei per keturis dešimtmečius jos nesužeidė.
Pradėjo gaivinti Užpalių dvarą
Jaunystėje gyvendama lenktynių ritmu Viktorija sugebėjo sukurti ir darnią šeimą. Šiandien dukros – 41-erių Eglė bei 45-erių Neringa, padeda rūpintis ūkiu: galvijais, javų laukais, žirgynu bei etnografine sodyba. Žirgai taip ir liko tik pomėgis, širdies smagumai. Išgyvena Jovarų moterys iš karvių ūkio bei pašarų auginimo.
„Užpalių dvaras buvo mamuko svajonė, o mums tai – didžiulė atsakomybė. Tai paveldo objektas, tad galioja daugybė reikalavimų. Ilgą laiką ruošėmės sutvarkymo darbams ir pagaliau prieš keletą metų pradėjome restauruoti. Iki tol dvaras buvo labai apleistas. Ardome koklinius pečius, nors iki tol sandarindavome ir užkalinėdavome. Kol nebeliko kur trauktis“, – prisipažino Viktorijos jaunesnioji dukra Eglė.
Paklausta, kokia gi rekonstruoto dvaro vizija, ji atsakė, kad tikimasi ten įkurti žirgininkystės muziejų, karietinę. Dalyje patalpų vyktų edukacinės programos.
„Planuojame pastatyti duonkepį pečių – gal bandelių kokių išsikeptume. Sau, draugams, artimiesiems. Norisi atgaivint senąją buitį – kaip būdavo dvarų laikais“, – patikino Eglė.
Užpalių dvaro sodyba – svarbiausias miestelio kultūros paveldo objektas. Šiandien išlikę tik kai kurie dvaro ansamblio pastatai. Praeityje dvaras buvo karališkasis, tačiau jo valdytojai keitėsi. Valdė ir Radvilos, ir Oginskiai, ir Sapiegos. Name stovėjo septynios krosnys, tarnų kambaryje – duonkepė, minimos arklidė ir karietinė.
Rengia naktigones
Beragaujant sočių patiekalų, agronomijos mokslus baigusi Viktorija užsimena apie įkurtą „Ašvienių fanų“ klubą, vienijantį jaunus žirgų mylėtojus. Visko prigalvoja jiems žirgininkė – ir naktigonėn suruošia, ir orientacinio sporto varžybas miške suorganizuoja.
„Jojame naktį žirgų prie laužo ganyti. Skamba gitaros, traukiamos dainos. Daugelis nakvoja palapinėse. Naktigonė egzistavo dar prieš 40 metų – mamukas kieme jas ėmė organizuoti. O mes tokias išvykas pradėjome atkartoti prieš ketverius metus. Tad šių metų rugpjūtį tai bus jau penktasis pasisėdėjimas prie laužo“, – Užpalių tradiciją nupasakojo Eglė, kartu su vietos kultūros centru rengianti projektus, organizuojanti įvairias šventes, žygius. Trumpiau tariant, burianti bendruomenę.
Šiandien Viktorijos žirgyne – 15 žirgų. Glaudžiasi jie šalia etnografinės sodybos, kurią drąsiai galima pavadinti tikrų tikriausiu muziejumi. Baldžiaus darbais nusėti ne tik kambariai, bet ir kiemas. Langus puošia žirgų motyvais raižytos spalvotos langinės. Yra į ką akis paganyti.
V.Jovarienės išskirtinius namus aplankome ir mes.
Apžiūrėję vežimaičių, karietų (tarp jų – ir XX a. pr. menantis fajetonas), pakinktų ir kitų įvairiausių su žirgininkyste susijusių rakandų kolekcijas, žvilgsnį užmetame ir į gyvenamuosius kambarius. O juose – galybė eksponatų! Tapyba, skulptūra, gobelenai, audiniai, kilimėliai, užtiesalai, mezginiai, rankdarbiai, drožyba, suvenyrai, žaislai, drabužiai, skarelės ir net arklio silueto alkoholinių gėrimų buteliai – kur tik žvilgsnį suksi, vis ant žirgo portreto pataikysi. Ant lovos, po lova ir virš jos. Ant stalo ir po stalu, ant sienos, palangės – visur. V.Jovarienė gyvena tarsi muziejuje!
Kolekciją rinko nuo gimimo
Lenktynių aistrą Viktorijai mena šūsnis prizų, apdovanojimų, kurie dabar tūno pasislėpę tarp gausybės josios muziejaus eksponatų. Brangiausia dovana – medalis. Kadaise pašnekovė Sartų lenktynėse laimėjo pirmąją vietą, tačiau dėl teisėjų klaidos liko neapdovanota. Tad medalį namuose jai įteikė šeimos draugė – menininkė Ona Šuminaitė-Jurkienė, pabrėžusi, kad bus dar tų medalių. Medalį ji pagamino per naktį. O pagamintas jis pagal E.Jovarienės močiutės sesers dailininkės Veronikos Tarvydaitės pieštą piešinį. Šis piešinys – ir klubo „Ašvienių fanai“ logotipas.
„Labiausiai mama vertina tuos eksponatus, kurie pažįstamų rankomis sukurti. Net negaliu atsakyti, kada ji tą kolekciją pradėjo rinkti. Renka, tikėtina, nuo pat gimimo – josios tėvelis baisiai žirgus mylėjo, pakinktus, kamanas pats siuvo. Pamatę kolekciją, žmonės ima nešti įvairiausius daiktus. Važiuoji pro vietą, kur pardavinėja labdarą, ir jau moka: „Ateikit, turiu kolekcijai eksponatą.“ Žino visi mūsų silpnybę.
Tereikia viską susisteminti, aprašus sudėti. Kuris eksponatas brangiausias? Brangiausi, manau, tie, kurie neparduodami už jokius pinigus. Yra likusių ir net senelių naudotų pakinktų, pačios mamos gamintos rogės“, – išvardijo E.Jovaraitė.
Aprodydama namus, Viktorija stabteli prie vieno iš autentiškų daiktų – Pirmojo pasaulinio karo puodo, kuriame buvo ir įrankiai kaitinami, ir gyvuliai girdomi. Dabar jis – tiesiog pirštinių dėklas.
Eglė užsimena apie Anykščių rajone veikiantį Arklio muziejų. Jo įkūrėjas – a.a. prof. Petras Vasinauskas, eksponatus pradėjęs rinkti kartu su Viktorija. Tik jis juos nešė į muziejų, o ji – į namus. Su taip pat agronomiją baigusiu Petru Viktorija rengdavo bendrus žygius, kurdavo įvairiausias iniciatyvas, organizuodavo pasitarimus.
Besikalbėdamos nueinama iki aptvare laikomo mažyčio kumeliuko. Viktorijos anūkė Šarūnė, lydima draugės Gabrielės, prabėga vilkėdama jojikės aprangą. Netrukus ji jau bendrauja su vienu iš žirgų. Pasirodo, meilė šiems gyviams užkoduota genuose.
Kviečia pamilti kaimą
Gegužės 11–13 d. aplankyti V.Jovarienės ūkį, sodybą bei žirgyną galės ir bet kuris norintis. Būtent šį savaitgalį Lietuvos sodybos, ūkiai, muziejai, dvarai, bendruomenių centrai ir kiti įdomūs objektai atvers savo duris lankytojams bei siūlys ypatingas paslaugas ir pramogas. Akcijos „Atviros dienos kaime“ tikslas – populiarinti kaime teikiamas paslaugas, užaugintus bei pagamintus produktus.
Akcijos dalyviai kvies miestiečius praleisti savaitgalį užmiestyje ir susipažinti su gyvenimo jame įdomybėmis. Šiais metais akcijoje dalyvauja net 78 įvairių paslaugų teikėjai, tad tai ne tik unikali proga susipažinti su kaimo gyvenimu, bet ir savo akimis išvysti, kaip gimsta produktai, kurie patenka ant mūsų stalų: kaip rūkoma žuvis, kepama duona, veliama vilna ar lipdomi molio dirbiniai. Juk ne kiekvienas turime galimybę prisiliesti prie tikro lietuviško kaimo, savo rankomis išsikepti duonos ar įsigyti sveikų, tėviške kvepiančių produktų tiesiai iš ūkininkų.
Visą informaciją, sodybų ir ūkių kontaktus, jų akcijos pasiūlymus galima rasti šiuo adresu: http://www.atostogoskaime.lt/atviros-dienos-kaime.
Akcijos metu aplankius V.Jovarienės mišrų ekologinį augalininkystės ir gyvulininkystės ūkį siūloma patirti ūkininkavimo kasdienybę, apipintą dienos rūpesčiais, ir pamatyti ekologinių javų laukus bei Lietuvos senųjų veislių gyvūnus: Lietuvos šėmąsias ir baltnugares karves, stambiuosius žemaitukus bei avis. Suteikiama galimybė išvysti ir privačią žirgininkystės kolekciją. Lankytojai laukiami visomis akcijos dienomis nuo 14 iki 17 val.
Užsieniečiai kaime net apsiverkia
Akcijos „Atviros dienos kaime“ metu, pasak Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidento Lino Žabaliūno, sudaromos galimybės patekti į objektus, kurie veikia kaime, į kuriuos ne taip paprasta patekti. Tai tokie objektai, kurie turizmo vystyti kiekvieną dieną šiuo metu negali.
„Tikimės, kad bent jau sezono metu jie taps nuolat lankomomis vietomis. Ugdome naują produktą, nes žmonės ieško netradicinių erdvių. Norime rinkai pasiūlyti profesionalaus agroturizmo produktus“, – antrus metus organizuojamą akciją pristatė L.Žabaliūnas.
Vykstant sparčiai urbanizacijai, žmonėms išvyka į kaimą jau tampa prabanga.
Jam pritarė ir Valstybinio turizmo departamento laikinoji vadovė Indrė Trakimaitė. Pasak jos, žmonėms nebeužtenka nusipaveiksluoti prie kokio lankomo objekto. Jie nori patys pajausti, ką reiškia išsikepti duoną, pasigaminti sviestą. Vykstant sparčiai urbanizacijai, žmonėms išvyka į kaimą jau tampa prabanga.
„Daugeliui užsieniečių kaimas – kažkas nepažinto. Nuo erdvės pojūčio kai kurie jų net apsiverkia. Tikrų tikriausia pramoga yra atvykti iš miesto į kaimą“, – šiuo metu imančią vyrauti turizmo kryptį brėžė I.Trakimaitė, patikinusi, kad lietuviai mėgsta kaimo turizmą.
Pernai ši akcija sulaukė per 3 tūkst. lankytojų, apsilankiusių nors viename numatytame objekte.
Akcija „Atviros dienos kaime“ organizuojama įgyvendinant projektą „Agroturizmo produktų vystymas, puoselėjant ūkininkavimo tradicijas“. Projektą finansuoja 2014–2020 m. Interreg V-A Latvijos ir Lietuvos programa. Gegužės 4–6 d. ši akcija praūžė Latvijoje.
