Lėtai, labai lėtai lėtai artėja tasai paslaptingas gamtos kūrinys. Ryškėja jo kontūrai, spalva, pagaliau galima įvertinti ir galiūno dydį. Su kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ turistais atvykstame į Yularos gyvenvietę, kuri šiose dykynėse specialiai buvo pastatyta keliautojams. Kūnu ir siela jaučiame, kad esame prie garsiausio Australijos gamtos paminklo, pelnytai vadinamo žymiausia šalies atrakcija – ULURU.
Aborigenų šventoji vieta
Anangu aborigenams kiekvienas Uluru uolos plyšys, įduba, kauburys ar vagelė turi prasmę. Pavyzdžiui, susiraukšlėjusi uolos vieta yra driežas Kandju, kuris atklydo čia ieškodamas pamesto bumerango. Viena iš ertmių vadinasi Gaudžianti kriauklė, nes pučiant vėjui čia girdimas ūžesys. Skylės uoloje – mirusio priešo akys, o iškilimas ant vieno luito – užmigusio protėvio nosis.
Kaip teigia Anangu aborigenai, Sapnalaikio laikais čia atklydo žmonių, didžiulėmis gyvačių galvomis, gentis. Ji sukūrė paviršių ir kraštovaizdį, sudarė įstatymus, kuriuos perdavė žmonėms. Stebėtina, bet anangai vis dar laiko juos galiojančiais. Jų legendose ir istorijose galima rasti atsakymų į tokius rimtus klausimus, kaip Visatos susidarymas, gamtos dėsniai, santykiai tarp skirtingų lyčių žmonių, apie gyvenimą, mirtį ir gyvenimą anapus.
Uluru, be jokios abejonės, yra sakralinė vieta aborigenams, o kai kurie baltieji teigia ją esant net pagrindine Australijos čiabuvių šventove. Taip nėra, nes visame žemyne apstu vietovių, palikusių Sapnalaikio pėdsakų. Deja, mums jie nesuvokiami. Tik įšventintieji gali perskaityti ir suprasti Sapnalaikio ženklus, todėl visiems prašalaičiams įvertinti tokių vietų reikšmę neįmanoma. Reikia būti aborigenu! Jie patys tvirtina, kad magijos požiūriu Kata Tjuta yra dar reikšmingesnė.
Uluru – Australijos turistų meka
Šiais laikais nereikia išsirengti į mėnesio ekspediciją, norint pamatyti Uluru, ir dėti visas pastangas neiškepti ir sugrįžti gyvam. Pirmasis automobilių ratams tinkamas žvyrkelis, sujungęs uolą su laikinu pasauliu, nutiestas 1948 m. Šiais laikais nuo Stuarto greitkelio, pagrindinės šiaurės-pietų magistralės Australijoje, veda gerai įrengtas kelias tiesiai į nacionalinio parko apylinkėse įkurtą naująjį turistinį centrą Yulara, kuriame yra visa tokio lygio objektui būtina infrastruktūra.
Čia pat glaudžiasi oro uostas, kuriame galima užsisakyti apžvalginę ekskursiją sraigtasparniu po nacionalinį parką. Pramogą labai pamėgo ir kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ turistai. Šioje gyvenvietėje kiekviename žingsnyje jauti uolos ir čiabuvių alsavimą. Informaciniame centre galima ne tik užsisakyti norimą ekskursiją, bet ir daug sužinoti apie aborigenų gyvenimą, tikėjimą, meną, pasiklausyti aborigenų dainų, pažiūrėti šokių, nusipirkti jų meno dirbinių.
Iš Yularos keliai veda ir į Uluru, ir į Kata Tjutos kalnus. Tiesa, norintiems patekti į nacionalinį parką reikia susimokėti įvažiavimo mokestį. Tačiau įspūdžiai, kurių galima čia patirti, sumenkina visus formalumus. Kasmet Australijos širdyje apsilanko šimtai tūkstančiai žmonių! Galime ieškoti į valias, bet kito tokio nuošalaus ir taip gausiai lankomo objekto pasaulyje nerasime. Taigi ketinantiems vykti Australiją šį objektą pamatyti privaloma.
Kopti ar nekopti?
Atsidūrus Yularoje, patenkama aborigenų globon. Jaudintis dėl to nereikia, nes visa infrastruktūra veikia nepriekaištingai. Tiesa, kiekvieno grupės vadovo pareiga informuoti turistus apie kopimo į Uluru uolą problematiką. Kadangi ši vieta šventa – patys aborigenai ant uolos nesiropščia ir tai laiko šventvagyste, o visus, kurie vis dėlto ryžtasi tam, vadina mingas (skruzdėlėmis).
Taigi beveik kiekvienam turistui, atsidanginusiam į tokį tolimą kraštą, vis dar reikia apsispręsti nepaisyti vietinių tradicijų ir tapti minga ar pasirinkti kitą aborigenų siūlomą variantą – apžiūrėti uolą iš paukščio skrydžio arba apeiti ją pėsčiomis. Žinoma, dauguma turistų, sumokėjusių didelius pinigus už kelionę po Australiją, neatsispiria pagundai kopti ir jokie įtikinėjimai bei moralizavimai jų nejaudina.
Nepriartėjus prie uolos, daugeliui atrodo, kad užkopti nesudėtinga. Kažkokie juokingi 348 metrai! Tačiau šis aukštis apgaulingas, nes deginantis dykumos karštis lipimą smarkiai apsunkina. Kai kuriose vietose tenka ropštis 40° kampu. Paprastai lipti pradedama vakariniame uolos gale. Šitoje vietoje reikia galutinai apsispręsti, nes lentelė, primenanti tragišką žūtį tų, kurie pasirinko „nutrūktgalvišką“ maršrutą, verčia surimtėti.
Įkalti į uolą geležiniai strypai prilaiko geležinę grandinę, kuri kyla stačiu šlaitu ir dingsta iš akių. Tai saugiausias kelias į viršūnę. Pasibaigus grandinei, ėjimo kryptį rodo baltos linijos, kurios atveda į aukščiausią tašką, iki kurio nuo papėdės 1612 m. Vidutiniškai į Uluru kopiama 30–45 min., o rekordas siekia 12 min. Norintiems jį pasiekti reikia geležinės sveikatos ir begalinės valios pastangų. Dauguma kopiančių žmonių uždūsta ir pavargsta, tačiau vaizdas, kuris nuo viršaus atsiveria į saulės išdegintą dykumą, pelnytas atpildas.
Emocinis įspūdis yra toks stiprus, jog persmelkia visą kūną ir protą. Australijos vasarą ant uolos susidaro spūstys, keliančios pavojų turistams. Be to, ir orai čia gali pasikeisti labai greitai, todėl kopti ar leistis, esant drėgnam ir slidžiam paviršiui, ypač pavojinga. Tokie atvejai ne kartą baigėsi nelaimingais atsitikimais. Kai temperatūra pakyla aukščiau leistinos ribos, turistų saugumui uola „uždaroma“.
Dėl visų šių pavojų bei sielvarto, kurį patiria vietiniai žmonės, matydami į Uluru besiropščiančius turistus, nuo 2019 metų lapkričio mėnesio Uluru, greičiausiai, bus uždarytas visiems laikams. Žmonės galės grožėtis šia kalva iš toli arba apeiti ją aplinkui, tačiau kopti į viršų bus draudžiama.
Aplink Uluru
Kopimui į Uluru yra puiki alternatyva – apeiti šį dykumos milžiną pėsčiomis. Dviejų valandų 10 km žygis nužymėtu taku nepalieka abejingo nė vieno – jį „GRŪDOS“ keliautojai įvertino aukščiausiu balu. Sueižėjusioje uolos papėdėje apstu urvų, vėjo ir lietaus suformuotų keisčiausios formos darinių, apie kuriuos aborigenai galėtų papasakoti daugybę istorijų.
Manoma, kad seniausius urvus išgremžė didžiulis ežeras, kuris supo Uluru prieš 70 mln. metų. Drėgnesnėse vietose tarpsta augmenija, užklysta ir veisiasi gyvūnai. Urvų sienas puošia daugybė mitologinių piešinių. Mokslininkams iki šiol nepavyko išaiškinti jų reikšmės, manoma, kad jie susiję su Sapnalaikiu. Dalis jų nupiešti savitu Australijos čiabuviams, rentgeno stiliumi: vaizduoja gyvūnus su vidaus organais.
Vieni piešiniai skirti moterims, o kiti vyrams, todėl priešingos lyties žmonėms negalima žiūrėti į tą pusę – privalo nusigręžti praeidami pro draudžiamą vietą. Turistams įeiti į tokius urvus, į kuriuos ir šiais laikais užklysta tradicinį gyvenimo būdą propaguojantys aborigenai, griežtai draudžiama. Prieš kelis dešimtmečius vienai europietei, netyčia užklydusiai į moterims draudžiamą vietą, aborigenai grasino mirtimi, jeigu ji dar kartą peržengs leistiną ribą.
Spalvų žaismas
Svarbiausia, dėl ko žmonės vyksta prie Uluru, ne uolos didybė ar aborigenų tradicijos, o spalvų žaismas, kurį kasdien „surengia" šis milžinas. Auštant jis būna juodas. Saulės spinduliams pasiekus uolą, ji žaibiškai tampa tai rusva, tai raudona. Dieną spalvos keičiasi ramiau. Vidurdienį tampa akinamai rožinė, o saulei leidžiantis švyti tarsi liepsna. Paskui lėtai blunka, tamsėja ir ištirpsta nusileidusioje tamsoje.
Tokio fenomeno paslaptis glūdi stambiagrūdyje smiltainyje, kurio sudėtyje yra geležies rūdos grūdelių, nuo kurių uola ir keičia spalvą. Spalvų žaismo stebėjimą galima pavadinti tikra ceremonija, kuriai specialiai įrengtos dvi aikštelės. Ankstų rytą į jas skuba turistai užsiimti „geriausių“ vietų. Čia pat geriami karšti gėrimai, užkandžiaujama, aikčiojama, grožimasi ir fotografuojama Uluru.
Artimiausia „GRŪDOS“ kelionė į Australiją, aplankant Tasmaniją – 2020 metų spalio mėnesį.
Artimiausios „GRŪDOS“ kelionės į Australiją (Tasmaniją) – Naująją Zelandiją 2020 metų kovo ir spalio mėnesiais.
Netaupome Australijos objekto nr. 1 sąskaita – net 4 dienos šventoje raudonojo žemyno širdyje – išskirtiniausioje Australijos vietoje!
