Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Birželiai (Birželės) – nedidukas, atokus ir tik vieškeliais pasiekiamas kaimas netoli Sidabravo miestelio. Nors ir mažai žinomas net patiems Radviliškio krašto gyventojams, savo pašonėje šis kaimas turi tai, kuo, man atrodo, tiesiog neįmanoma nesigrožėti – meno kūrinių vardo vertus Birželių dvaro pastatus.
Įdomu, kiek laiko užtruko medžio drožiniais išpuošti dvaro ponų namo fasadą... Čia mediniais skobiniais dekoruoti langai, preangis, pastogės, karnizai ir kt. Visai šalia šio gražuolio medinuko stovi net trys tvartai, du svirnai, oficina, galima atrasti ir buvusio vandens malūno liekanas. Visgi, net ir puikusis medžio meistrų darbas ar mūrinių tvartų gausa nublanksta prieš dar niekur kitur Lietuvoje nematyto dydžio ir puošnumo klojimą.
Nors Birželių dvaro klojimas yra ūkinės paskirties pastatas, jį galima vadinti tikra architektūros brangenybe. Klojimas mūrytas iš skirtingų spalvų derinio akmenų ir akmens skaldos, langų forma pabrėžiama raudonų plytų apvadais, išryškinti karnizų profiliai, dar yra išlikusių raudonų čerpių stoginukų. Žiūrint prieblandoje, nežinantys Birželių klojimo paskirties, jį net gali sumaišyti su maldos namais... Mat, viršutinėje klojimo dalyje iš toli „šviečia“ tarp juodo akmens įmūrytas baltas Maltos kryžius.
Sunku pasakyti, kodėl Birželių klojimo statytojai suformavo šį simbolį. Gal dvarininkai turėjo kokių nors sąsajų su vienu seniausių – Maltos riteriu ordinu. Manoma, kad toks simbolis dar gerokai ankstesniais laikais buvo siejamas ir su gamtos jėgomis. Galbūt, taip dvarininkai vylėsi gero derliaus. Nežinia...
Manau, reikėtų paminėti tai, kad Lietuvoje buvo įprasta klojimus statyti kiek tolėliau nuo visų kitų dvaro ar kaimo pastatų. Toks sprendimas pasirinktas ne šiaip sau. Klojimuose būdavo sukraunami drėgni javai, kurie kaisdavo ir kartais sukeldavo gaisrą.
Apie klojimų reikšmę ir svarbą žinau nedaug, tad nutariau pakalbinti savo į devintą dešimtį įkopusią močiutę Albiną.
„I klojimus žmuonis suveždava javus nu lauka i sukraudava, u paskui, užšalus, parveždava kuliamąją i tada tame klojime kuldava. Klojimus turieje tik dideli puonai, u tie mažiukai žmuonis ti i kuokius bragus diedava i javus, i šieną. Tas brags – nu šiuoke tuoke pastuoge – ant keturių stulpų stuogs uždiets. Taip neperlydava. Tie kas neturtingi, ti kuldava su spragilais tame brage“, – pastebėjimais pasidalijo močiutė.
Kuo daugiau šįkart kalbėjome apie senųjų ūkinių pastatų paskirtį ir lauko darbus, tuo daugiau įdomybių išgirdau.
„Da prisimenu kai biržidavam laukus. Taip reikieje žymiet kur paskutiniai grūdai iškrent, bu rankuom siedava. Mes ti kai biržidavam, ti pluoštą šiaudų pu pažaščia pasikišdavam, i, kai grūdai jau paskutiniai byr, atpešdavam pluoštelį šiaudų i pamesdavam ant tuos vietas, kur paskutiniai krent. Paeini keletą žingsnelių i viel tą pluoštelį šiaudų pameti, i vielek toliau eini. Reikieje, kad atgrįžtant matytus, bu lauks ilgs“, – pasakojo ji.
Nustebau supratusi, kad močiutės pasakojime netikėtai paaiškėjo ir paties Birželių kaimo pavadinimo reikšmė...
Žodis biržis (biržė) reiškia užsėjamos dirvos ploto pažymėjimą šiaudų kuokštu. Panašu, kad būtent dirvos biržijimas vasaros pradžioje davė vardą net ir mūsų Birželio mėnesiui!
Taigi, šios vietos išlikusių pastatų magija ir brangaus žmogaus senųjų lauko darbų atsiminimai, tarsi nupiešė Birželių dvaro praeitį. Juk apie ją žinoma tiek pat mažai, kaip ir retai atklystama, nors ir su įspūdingiausiu klojimu ar dailiausiais drožiniais...
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
