Dešimtys miniatiūrinių lėlyčių, pagal istorinę medžiagą atkurti senojo miesto statinių fragmentai ir buities detalės atskleidžia to laiko uostamiesčio gyvenimo realijas. Projekto akcentais tapo didžiosios miesto netektys – karų ir gaisrų suniokotos bažnyčios, kiti miestą garsinę statiniai.
„Pražuvusi Klaipėda“ – projektas, kuriuo stengtasi rekonstruoti viduramžių Klaipėdos bendruomenės gyvenimą, aplinką, jų kasdienius darbus, vargus, rūpesčius ir linksmybes, remiantis 1535 m., 1624 m. ir 1650 m., Simono Dacho gyvenamojo laikotarpio piešiniais. Juose gana tiksliai pavaizduotas Klaipėdos planas leidžia įsivaizduoti to laiko miesto gyvenimą.
Meilė Klaipėdai
Pradėdama pasakojimą menininkė sako, jog už stiklo visų pirma galima įžvelgti meilę Klaipėdai, o toliau tęsia, jog idėja buvo virš miesto pavaizduoti tris žuvusias bažnyčias.
„Jos labai gražios, šviečiančios naktį, apšviečiančios miestą, apie kurį mažai kas žino. Čia ne miniatiūra tikrosios Klaipėdos, o mano sakmė Klaipėdai, mano pasakojimas apie šitų laikų Klaipėdą, 16-17 amžių, remiantis S.Dacho laikų piešiniu. Jame matosi pirmoji Kalvių, dabar Žvejų gatvė, graži Dangė, apsauginiai bokštai šalia upės, tvora. Aš neaptvėriau visos Klaipėdos ta tvora, ją galite pamatyti tik prie Biržos tilto. Ji buvo visoje pakrantėje, bet būtumėte nepamatę, kas yra gatvėje, jei būčiau užtvėrusi.
Žvejų gatvė su visu gyvenimu – laivais, atplaukiančiais iš marių, atvežančiais žuvį į turgavietę. Yra mažoji bažnytėlė, kuri stovėjo prie pat upės su prieplaukėle, ir kiemai, kuriuose visas to laikotarpio miesto gyvenimas.
Mano Klaipėda papuošta vėliavėlėmis, nors nežinau, ar jos buvo, tiesiog kad linksmiau būtų, vaikams būtų įdomiau.
Trys gražiosios bažnyčios, kurios kabo virš miesto, kurių tuo metu dar nebuvo Klaipėdoje, o šiandien irgi jų nebėra – tai pražuvusi Klaipėdos didybė, gražumas, senoji istorija, nukeliavusi tolyn užmarštin. Šiandien tokią Klaipėdą dovanoju su meile“, – ekspozicijos atidaryme kalbėjo A.R.Pečeliūnienė.
Ši menininkė prieš porą metų Klaipėdai prieš Šv.Kalėdas padovanojo rankų darbo ekspoziciją, pasakojančią Jeruzalės istoriją. Ji stovėjo iki šiol, o dabar šią ekzpociją pakeitė nauja. Tai padaryti moteris miestui pasisiūlė pati. Idėją jai pakuždėjo istorikė Zita Genienė.
Tiesa, prie ekspozicijos darbavosi ne viena. Pagaminti gyvuliukus, avis, karves, ožkas ir kitus, jai padėjo viešosios įstaigos „Klaipėdos šventės“ darbuotojas Petras Jucius. Kabančių bažnyčių kopijas pagal išlikusią istorinę medžiagą padarė klubo „Mikropasaulis“ vyrukai.
„Čia dovana Klaipėdai su meile. Labai gera, kad yra vis daugiau ir daugiau žmonių, mane stabdančių ir sakančių: „Ir mes norim kažką dovanoti, galime lėlėms rūbus pasiūti“. Gimsta noras kažkuo pasidalinti su visais“, – sakė moteris.
Pavaizdavo ir muštynes
Ekspozicijoje atvaizduotas anuometinės Klaipėdos gyvenimas – plaukiantys laivai, prižiūrimi gyvuliai, atspindėta šeimų, kurių tada būta vos 90, buitis. Pavaizduotos net ir muštynės. Anot menininkės, tuometiniame mieste būta ir anglų, ir škotų, olandų, vyravo mada angliškai keiktis ir kalbėti, išgėrinėti, tad kilo mintis pavaizduoti besimušančius iš užeigų išėjusius vyrus.
„Labai žavu ir jokios kritikos iš mūsų nesulauksite“, – į atidarymą su žmona, pakuždėjusia idėją, sakė sveikinimo žodį taręs istorikas Jonas Genys. Anot jo, ponia Aida viską papasakojo ir atėmė istoriniam ginčui ginklą, sakydama, jog sukūrė sakmę, pasaką.
„Tos vėliavos iš tiesų buvo. Kreivi namai man labai patinka. Šita Klaipėda yra 2-3 metrų gylyje po mūsų kojomis, bet nėra žemės paviršiuje, tai šio senamiesčio kultūrinis sluoksnis. Ką matome, panašūs vaizdiniai galvoje ir kildavo, kai tyrinėdavome. Juk iš tiesų, čia, šiame mieste, kažkada gyveno žmogus, pametė monetą, kurią randame“, – sakė istorikas.
Apžiūrėti ekspoziciją menininkė kviečia ir dieną, ir naktį. Tamsoje atsivers netikėtas vaizdas, mat įsižiebs švieselės.
„Naktį įsižiebs visos spingsulės viduje, visos trys bažnyčios virš miesto kabančios skleis savo šviesą ir dvasią pražuvusios Klaipėdos“, – sakė A.R.Pečeliūnienė.
