„Kur arčiausiai Klaipėdos auga žibutės? Noriu parodyti vaikams, padovanoti mamai. Tikriausiai tūlas mano mielas bičiulis, gyvenantis Vilniuje ar kitur šiaurės, rytų ar pietų Lietuvoje, nežino, kad žibutės aplink Klaipėdą neauga. Ir kai vaikystėje dainuodavome „žibuoklėm pražydo“, net nežinau, ką įsivaizduodavau. Ko gero, mėlynus, mėlynus šlaitus kaip įprastą žavų reiškinį stebėjau tik gyvendama Vilniuje, ankstyvo pavasario rytą važiuodama palei Nerį į darbą ar tiesiog tyrinėdama Vilniaus apylinkes, ar pirkdama prie „vaikų pasaulio“ iš močiučių, pardavinėjančių skintas puokšteles.
O man jos – tai gėlės, kurių niekad taip ir nepadovanojau savo mamai (gal tik popierines, kirptas ar pieštas). Bet dar ne vėlu. Taigi, kokio šilelio šlaite auga žibutės?“ – savaitgalį socialiniuose tinkluose draugų teiravosi viena klaipėdietė, vėliau gėlių aptikusi už Kretingos.
„Visgi iš to, kas kiek dalijotės, žibučių arčiau nei 20 km nuo Klaipėdos nėra“, – pastebėjo Jurgita.
Lemia dirvožemis ir miškai
Kaip 15min sakė Klaipėdos universiteto Botanikos sodo koordinatorė, prof. dr. Asta Klimienė, iš tiesų Klaipėdoje žibuoklių rasti savotiškas iššūkis.
„Taip, atkreipiau dėmesį, bet turbūt dėl to, kad miškai kitokie, smėlynas, spygliuočiai, o žibuoklei reikia labiau lapuočių arba mišraus miško, nes ir sėklytes išnešioja skruzdėlės, reikia, kad būtų turtingas, humusingas dirvožemis, lapai pūdami jį pakeičia, jis tampa tinkamesnis žibuoklėms, skruzdėms, o pas mus pušynai. Vaikščiodami jaučiame, kad daug spyglių, dirvožemis toks tarsi prasišviečiantis, mažoka tos žolės. Kur eglė, beržas, didesnė tikimybė rasti žibuoklių, o pušynuose – mažesnė tikimybė“, – sakė moteris.
Ji siūlė žibuoklių dairytis už Klaipėdos – aplink Gargždus, Vėžaičius, Priekulę, o štai kuo arčiau jūros – tuo mažesnė tikimybė.
Nėra net ir Danės pakrantėje
Sostinėje žibuoklių galima išvysti ir pievose palei Nerį, o štai Klaipėdoje palei Danės upę jos tikra retenybė.
„Palei Danę pas mus labiau užžėlę, aukšti, smilginiai žolynai, varpiniai augalai, vėlgi šaknynas labai tankus, padaro tinklą smilginiai augalai, pro šį šaknyną neprasiskverbia vadinamieji dviskilčiai, žydintys, daugiamečiai augalai. Palei Danę pakrantėse ir kraujažolių rečiau pamatysi, ramunių ar kitų augalų, kaip ir žibuoklių. Giliau, aplink Kretingą, augalija keičiasi, šių gėlių yra ir prie Minijos. Augalai, kaip mėgstu sakyti, kaip ir žmonės, su vienais kaimynais gerai sutaria, su kitais – ne. Ir varpiniai augalai mažai leidžiasi į draugystę su įvairiais augalais, kurių norėtume. Žibuoklei reikia kaimynystės, erdvės šaknynui“, – pasakojo žinovė.
A.Klimienė patarė žibuoklių ieškoti ten, kur mišrūs miškai – beržynai, uosiai, klevai, kur vyrauja lapuočiai. Anot moters, ten kur auga grybai, ypač baravykai, ten turėtume rasti ir žibuoklių. O štai pušynuose grybai reti, tad sunku aptikti ir šių gėlių.
Pasigrožėti žibuoklėmis galima ir pačiame Botanikos sode. Šios gėlės rado savo vietą drėgname plote, buvusio kanalo šlaituose, kur išnykę žoliniai augalai. Tiesa, sode gėlių prašoma neskinti.
Turi nuodingos medžiagos
A.Klimienė taip pat rekomenduoja žibuoklėmis tiesiog pasigrožėti ar jas įamžinti nuotraukose. Profesorė pabrėžia, jog šios gėlės turi nuodingos medžiagos ir jautrų organizmą jos gali sudirginti.
„Jos iš dalies nuodingos – didelis kiekis jų gali suerzinti odą, akis, jei pakliūva. Nerekomenduojame daug skinti, rankoj laikyti. Ypač kai vaikiukai skina, o paskui ką nors valgo. Geriau pasidžiaugti akimis, nes žibuoklė iš tiesų priskiriama prie iš dalies nuodingų augalų, lapuose turi glikozidų, kurių per burną ar akis galima įsitrinti. Glikozidų turi ir panašus augalas – pakalnutė, taip pat kukmedis, o žalčialunkis labai stiprus nuodas, kelis kartus stipresnis, jo net čiupinėti nepatartina. Jei persistengsime, galime turėti nemalonių pojūčių. Nenusinuodysime, nemirsime, bet gali sukelti nemalonių reakcijų“, – sakė profesorė.
