Nenuostabu, kad šalis gausiai lankoma ir teks gerokai pavargti, ieškant joje slaptų „neturistinių“ kampelių. Vis dėlto verta pasukti kad ir pramintais takais ir pakeliauti po Šri Lanką – nenusivilsite. Štai švieži įspūdžiai, ką tik grįžus iš rojaus salos – taip ją pristato patys šrilankiečiai.
Kolombas
Jei nesate iš tų pedantiškų keliautojų, kuriems būtina pamatyti absoliučiai viską, sostinę Kolombą be sąžinės graužimo galite aplenkti. Jei vis dėlto norite pažintį su Šri Lanka pradėti tvarkingai – nuo sostinės, Kolombe būtinai aplankykite Gangaramaya šventyklą – svarbiausią budistų religinį pastatą mieste.
Gangaramaya iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg kokio budisto kolekcininko/entuziasto sandėlis – visur, kur pažvelgsi, pilna visokių dydžių ir spalvų Budos paveikslų, freskų ir statulų-statulėlių. Pastarosios be jokios akivaizdžios tvarkos sustatytos visur, kur tik yra vietos.
Vėliau sužinojome, kad šventykla kartu yra ir muziejus (tai paaiškina budų įvairovę) ir suvenyrų parduotuvė (aha, štai kam religiniame pastate prekystaliai).
Taip pat šventykloje yra keletas labai skirtingų altorių, pora didžiulių ir labai realistiškų dramblių skulptūrų ir nebaigtas statyti bokštas. Bendras įspūdis – keistoka, linksma budistinė betvarkė. Įėjimas kainuoja 200 rupijų (apie 1,5 Eur), jei būsite pernelyg apsinuoginę, sargas paskolins jums skraistę.
Dar Kolombe galima užsukti į nedidukę ramybės oazę šiaip labai triukšmingame ir chaotiškame mieste – Galle Face Green parką prie jūros, kad ir tam, kad pamatytumėte, kaip laisvalaikį leidžia vietiniai gyventojai. Čia vakarais šrilankiečių vaikai skraidina aitvarus, įsimylėjėliai stebi saulėlydį, sportininkai sportuoja, o visi kiti buriuojasi užkandžiauti prie daugybės greito maisto kioskelių.
Žinoma, Kolombe dar galima prisipirkti brangenybių (Šri Lanka turi gausius brangakmenių klodus ir senas jų gavybos ir apdirbimo tradicijas) ar palošti kazino (Kolombas – regiono azartinių lošimų centras), bet juk ne dėl parduotuvių ir lošimų sukorėm tokį kelią – mums buvo daug įdomiau nerti į Šri Lankos kultūros ir istorijos lobynus. Štai ką suskubome aplankyti.
Kultūrinis trikampis
„Kultūriniu trikampiu“ pramintas regionas, kurio ‚kampai‘ – trys miestai: Anuradhrapura, Polonnaruwa ir Kandy – pilni budistams šventų vietų ir istorinių paminklų. Kandy laikomas Šri Lankos dvasiniu centru, čia yra Sri Dalada Maligawa (pažodžiui – šventojo danties) šventykla, kurioje saugoma ne kieno kito, o paties Budos danties nuolauža, ten traukia uolūs garbintojai iš visos šalies. Šalia „danties“ šventyklos esančiame kultūros centre galima apžiūrėti tradicinių rankdarbių parodą, o vakarais stebėti šokėjų ir muzikantų pasirodymą. Jis skirtas vien turistams (tarp žiūrovų nepastebėjom nė vieno šrilankiečio) ir yra akivaizdžiai komercinis – be, norėtųsi tikėti, autentiškų vietinių dainų ir šokių, į šou dar įpinami klounų, akrobatų ir žonglierių pasirodymai, turbūt siekiant didesnio pramoginio efekto, o pasirodymui pasibaigus, artistai gana primygtinai prašo arbatpinigių.
Nuo aukštos kalvos Kandy stebi milžiniška balta Budos statula (įspūdingesnė iš tolo), o jos papėdėje plyti Udawatekelle parkas, kuriame pilna beždžionių, milžiniškų susiraizgiusių lianų ir atogrąžų paukščių. Aplink miestą yra keletas arbatmedžių plantacijų, jei gražiai paprašysite, savininkai leis apsilankyti nemokamai ir dar papozuos nuotraukoms. Dauguma viešbučių yra ne Kandy centre (dėkui dievui, nes triukšmas ir tarša ten – nepakenčiami), o aplinkinėse kalvose, nuo kurių atsiveria vaizdinga panorama, o anksti rytą iš miesto šventyklų atsklinda giesmės.
Pačiame kultūrinio trikampio centre yra du turistams labai aktualūs miesteliai – Dambulla (įžymybės: didžiulis paauksuotas Buda ir šventykla uoloje) ir Sigirya (įžymybė: charakteringos formos uola, vadinama Liūto uola, ir jos viršūnėje buvusios tvirtovės liekanos, įėjimas kainuoja apie 30 Eur). Miestukai – šalimais, visas jų įdomybes paskubėjus galima aplankyti per dieną. Beje, Sigiryjoje esama ir kitos, keliautojų be reikalo ignoruojamos uolos (Pindurangala), į ją kopti gerokai sunkiau ir žymiai pigiau (vos 500 rupijų), o nuo viršūnės kaip ant delno matyti garsioji Liūto uola.
Nusprendę, kad vieno senovinio miesto pakanka, nekeliavom į Anuradhrapurą, užtat aplankėme Polonnaruwos griuvėsius.
Archeologinio komplekso teritorija, vadinama „šventuoju miestu“, yra nemaža (perimetras – 12 km), patogiausia viską apvažiuoti su tuk-tuk automobiliuku, pigesnis variantas ištvermingiems – išsinuomoti dviratį. Senovinių statinių liekanos labai įspūdingos! Bilietas į griuvėsių teritoriją kainuoja apie 25 Eur, sakoma, kad visos iš turizmo surinktos lėšos tenka griuvėsių restauravimui. Belieka palinkėti sėkmės restauratoriamas – jų laukia titaniškas darbas.
Polonnaruwa yra prie ežero, kurio pakrante galima pasivaikščioti, tik maudytis įspėjamieji ženklai draudžia – yra krokodilų!
Tiesa, tolėliau nuo miesto centro aptikom improvizuotą paplūdimį, kur tame pačiame krokodilų pilname vandenyje vietiniai turškiasi nieko nebijodami, o ant kranto rengia piknikus. Draugiją žmonėms palaiko puslaukinės karvės, beždžionių šeimynos ir valkataujantys šunys. Smagu matyti tokią draugystę, tik lįsti į ežerą man neužteko drąsos.
Negombo
Paplūdimių Šri Lankoje gausybė, žvejų miestelis Negombo anaiptol nėra pats gražiausias, bet sulaukia daug keliautojų dėl paprastos priežasties – Negombo yra arčiausiai oro uosto esanti pajūrio gyvenvietė, arčiau nei sostinė ar bet kuris kitas kurortas, todėl dažnas keliautojas pradeda ir/arba baigia kelionę Negombe.
Ne išimtis ir mes – paplūdimiu nelikom sužavėti (daug šiukšlių, aukštos bangos), bet buvo įdomu dirstelėti į paprastų šrilankiečių gyvenimą – tolėliau nuo paplūdimio zonos Negombo yra tipiškas žvejų gyvenvietė. Rytais jūros toliuose matyti burinių valčių flotilė, palei jūrą nusitęsusiame kanale grūdasi spalvotos valtelės, o žuvų turguje parduodamas tos dienos laimikis.
Čia paminėjau įdomiausias vietas, kurias Šri Lankoje pamatėme per 10 dienų. Daug liko neaplankyta: nacionaliniai parkai su drambliais ir kitais egzotiškais gyvūnais, auksiniai pietvakarinės pakrantės paplūdimiai, kalnai aplink Nuwara Eliya ir jų arbatos plantacijos, senovinis Anuradhrapuros miestas ir mažiau keliautojų dėmesio sulaukianti šiaurinė salos dalis. Tebūnie tai kitam kartui arba kitiems keliautojams, o aš pabaigai dalinuosi keletu įžvalgų apie Šri Lanką.
Šri Lanka – brangi ar pigi?
Visokia. Viešasis transportas ir maistas – labai pigūs, viešbučių kainos vidutiniškos, o štai bilietai į visus turistinius objektus – muziejus, šventyklas, nacionalinius parkus ir pan. – neproporcingai brangūs. Vietiniai moka dešimtkart pigiau arba apskritai gali visur patekti už dyką, kita vertus, jie ir uždirba daug mažiau nei vakariečiai, o turizmas juk yra svarbus Šri Lankos pajamų šaltinis. Jei jau ryžtamės atskristi tūkstančius kilometrų ir dar kelias valandas kratytis autobusu iki kokio nors paminklo Budai, turbūt verta sumokėti kad ir 20 ar 30 eurų, kurie, jei tikėsime informacinėm lentelėm, skiriami to paties paminklo/muziejaus/parko saugojimui? Tarkime, jog šitaip kaupiame gerąją karmą.
Šri Lanka – nuostabiai daugiakultūrė ir čia praktikuojamas tiek budizmas, tiek islamas, tiek induizmas, yra ir krikščionių. Į visų religijų, išskyrus krikščionybę, šventoves nepateksite, jei nebūsite tinkamai apsirengę. Per daug nuogo kūno – blogai. Kartais paslaugūs šventyklų prižiūrėtojai turistams paskolina skraisčių, bet porą sykių neperkalbami apsaugos darbuotojai, man, išsiblaškėlei su šortais, kategoriškai parodė duris.
Kolombe esama mums įprastų taksi automobilių, bet daug pigiau ir linksmiau važinėtis atvirais triratukais, vadinamais tuk – tuk. Jei pasitaikys draugiškas ir plepus vairuotojas, dar ir smagiai praleisite laiką. Svarbiausia – derėtis dėl kainos!
Derėtis galima beveik visur: ir viešbučiuose, ir parduotuvėse, ir ypač – su jau minėtų tuk – tuk vairuotojais.
Maistas – be galo aštrus!
Maistas Šri Lankoje neįtikėtinai aštrus. Jei padavėjas sakys, kad neaštrus, netikėkite – turbūt tik šrilankietiškas liežuvis jaučia skirtumą tarp labai labai labai aštraus ir tik labai labai aštraus. Nacionalinis patiekalas, abstrakčiu pavadinimu „rice and curry“ paprastai valgomas pietums – kalnas ryžių su visokiasi pagardais (aštriais!).
Tipiški pusryčiai – traškūs dubenėlio formos ryžių miltų ir kokosų pieno blyneliai „hoppers“.
Dažnai į vidurį dar įkepamas kiaušinis – skanumėlis! Pigiausia valgyti mažose užeigėlėse, dažnai vadinamose tiesiog „Restaurant“ arba išvis be pavadinimo. Tokiame restoraniuke pietūs kainuoja 1,5 – 2 Eur. Jau pirmąją dieną draugiškas praeivis mus paragino valgyti rankomis – esą tik taip tinkamai sumaišomi visi „rice and curry“ ingridientai ir pajuntamas tikrasis skonis. Vietiniai tikrai taip ir valgo, mes irgi netrukus įgudom, o kai kuriose užeigėlėse kitaip ir neįmanoma – stalo įrankių tiesiog nėra!
Lauktuvės iš Šri Lankos?
Žinoma, arbata – paprasta juodoji arba aromatizuota, su pagardais, dar – medžio drožiniai, tekstilė, dažyta tradiciniu batikos būdu, juvelyriniai dirbiniai su tikrais brangakmeniais (nes būna nemažai padirbinių). Turistus dažnai vilioja prieskoninių augalų darželiai (angl. spice gardens) kuriuose gidai aprodo tradiciškai saloje auginamus prieskonius (cinamoną, kardamoną, ciberžolę ir pan.) ir vėliau gana primygtinai siūlo jų įsigyti. Neverta – tokiuose turistų spąstuose kainos būna keliskart didesnės nei bet kurioje vietinėje parduotuvėje.
